Ar verslo ir meno flirtas išaugs į romaną?

Ar verslo ir meno flirtas išaugs į romaną?

Ar vers­lo ir me­no flir­tas išaugs į ro­ma­ną?

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Prie pri­va­čios įmo­nės šiu­re­na plie­ni­nė žo­lė, sar­gams ūbau­ja žmo­gaus si­lue­tas, žvilgs­nį trau­kia me­ta­li­nė ser­ve­tė­lė – praei­tą sa­vai­tę Šiau­liuo­se bai­gė­si me­ta­lo skulp­tū­ros sim­po­ziu­mas, ku­rį fi­nan­sa­vo vė­di­ni­mo įran­gą ga­mi­nan­ti bend­ro­vė „Sal­da“.

Vers­lo ir me­no drau­gys­tė Šiau­liuo­se – įra­šy­ta į Rau­do­ną­ją kny­gą. To­kių drau­gys­čių ir jų vai­sų ga­li­ma skai­čiuo­ti ant ran­kų pirš­tų.

Prieš dve­jus me­tus mi­nė­da­ma 25-me­tį Šiau­lių pra­mo­ni­ni­nų aso­cia­ci­ja pa­ger­bė fab­ri­kan­tą, me­ce­na­tą Chai­mą Fren­ke­lį – skve­re­ly­je prie­šais bu­vu­sį „El­nio“ fab­ri­ką pa­sta­ty­ta jam skir­ta skulp­tū­ra.

Drau­gys­tę su me­ta­lo ga­mi­nių įmo­ne „El­ga“ yra už­mez­gęs di­zai­ne­ris Vi­lius Pu­ro­nas. Bend­ro­vė fi­nan­suo­ja jo ku­ria­mus dar­bus, yra ta­pu­si skar­di­nių skulp­tū­rų gim­dyk­la.

Tik kur tuos men­ku­čius vai­sius dė­ti, kad ne­su­pū­tų va­zo­je? „Sal­da“ va­do­vas Pet­ras Ba­ro­nas ne­sle­pia – tris pro­fe­sio­na­lių me­ni­nin­kų sim­po­ziu­me pa­ga­min­tas skulp­tū­ras pa­si­sta­tė sa­vo įmo­nės te­ri­to­ri­jo­je, o ne mies­te, nes de­ri­ni­mai su Sa­vi­val­dy­be bū­tų už­tru­kę il­giau nei pus­me­tį.

O ar iš vis pro­fe­sio­na­lų su­kur­tiems skulp­tū­ri­niams ob­jek­tams Šiau­liuo­se bū­tų at­si­ra­du­si vie­ta? Plie­ni­nė žo­lė ko­men­ta­to­rių bū­tų iš­va­din­ta me­ta­lo sta­ga­rais, ser­ve­tė­lė – blė­ki­ne žvaigž­de, o si­lue­tas – vamz­džių at­plai­ša, ga­liau­siai, dėl vi­so pik­to, nu­tar­ta jaut­raus vi­suo­me­nės ner­vo ne­ju­din­ti ir dar­bus grą­žin­ti kū­rė­jams.

Iš mies­to neat­ra­dę vie­tos iš­rū­ko kei­kū­nas ba­zi­lis­kas, be­si­ran­gan­tys žal­čiai, o su­si­trau­kus Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­čių me­ni­nin­kų bū­riui ne­be­li­ko net švie­žių kū­ry­bi­nių vė­jų, ku­rie pra­pūs­tų se­nes­nius pe­lė­sius.

Gat­vės me­no ple­ne­ro or­ga­ni­za­to­riams vie­nas sun­kiau­sių už­da­vi­nių bu­vo ras­ti ne pro­fe­sio­na­lius me­ni­nin­kus, bet tuš­čias sie­nas, ant ku­rių ga­li­ma ta­py­ti. Kai ku­riems pri­va­čių pa­sta­tų sa­vi­nin­kams pli­ka sie­na pa­si­ro­dė sau­ges­nis va­rian­tas už bū­si­mą me­no ne­ži­no­my­bę. Pil­ka kas­die­ny­bė, sau­ges­nė už įneš­tą spal­vo­tą chao­są.

Ir kū­ry­biš­kas er­ze­lis Šiau­lius ap­len­kia.

„Nuo pra­mo­nės – iki me­nų in­dust­ri­jos“, – per­nai kal­bė­jo Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai, aiš­kin­da­mi Šiau­lių vi­zi­ją tap­ti 2017, vė­liau 2018 me­tų Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne.

Sos­ti­ne Šiau­liai ne­ta­po, ta­čiau pra­mo­nės is­to­ri­ja šian­die­nos kul­tū­rą te­be­vei­kia – nuo to ga­li­ma at­si­spir­ti ir mies­tą at­gai­vin­ti.

Jei ne mies­te, bent pra­mo­nės įdo­my­bių par­ke, ku­rio idė­ja bu­vo nu­ma­rin­ta. An­ti­rek­la­ma vers­lui, me­nui, mies­tui.

Gal­būt vers­lo ir me­no drau­gys­tė Šiau­liuo­se pa­ma­žu su­teiks ga­li­my­bę mo­ky­tis su­pras­ti ir pri­si­jau­kin­ti ur­ba­nis­ti­nį me­ną.