Atjautą ir gerumą augino vargas

At­jau­tą ir ge­ru­mą au­gi­no var­gas

Lin­ku­vie­tės Emi­li­jos Ju­tins­kie­nės na­muo­se, pa­čio­je gar­bin­giau­sio­je vie­to­je – šie­met per Škap­lie­ri­nės at­lai­dus se­niū­nės įteik­ta no­mi­na­ci­ja „Už ge­ru­mą“. To­kio įver­ti­ni­mo nu­ste­bin­ta ge­ra­da­rė įsi­ti­ki­nu­si: už vis­ką at­ly­gi­na Die­vas.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Pak­ruo­jo ra­jo­no Lin­ku­vos se­niū­ni­jos tra­di­ci­ja kas­met ap­do­va­no­ti mies­tui ir žmo­nėms nu­si­pel­niu­sius žmo­nes, spor­ti­niais pa­sie­ki­mais gar­si­nan­čius sa­vo kraš­tą ar sa­vo veik­la ir dar­bais sklei­džian­čius pi­lie­tiš­ku­mo pa­vyz­dį.

Kai į mies­to šven­tės sce­ną pa­kvies­ta pa­ki­lo Emi­li­ja Ju­tins­kie­nė, pub­li­ka nu­ščiu­vo: „Ko­kiais pa­sie­ki­mais pa­si­žy­mė­jo gar­baus am­žiaus mo­te­ris?“

Mies­te­ly­je ma­žai kas ži­no­jo, kad praė­ju­sią žie­mą, kai vie­ną sa­vait­ga­lį spus­te­lė­jo stip­rūs šal­čiai, ši mo­te­ris sa­vo kuk­lių na­mų pa­sto­ge ir mais­tu da­li­jo­si su pa­si­li­go­ju­siu sve­ti­mu žmo­gu­mi.

Šiam lai­ki­nas prie­globs­tis bu­vo rei­ka­lin­gas, kad ne­su­šal­tų sa­vo vė­jų per­pu­čia­ma­me na­me­ly­je, kad sau­giai pra­lauk­tų ke­lias die­nas kol se­ne­lių glo­bos na­muo­se at­si­ras lais­va vie­ta.

„Sa­vait­ga­liui ne­tu­rė­jo­me kur tą žmo­gų pri­glaus­ti, o pro­gno­zė: bus šal­čiai. Atė­jau pas Emi­li­ją ir pa­pra­šiau, kad ke­lioms die­noms priim­tų. Ir neap­si­ri­kau šios mo­ters pa­pra­šiu­si pa­gal­bos – se­niai ži­no­jau ją esant ge­ros šir­dies“, – pri­si­mi­nė se­niū­nė Gi­ta­na Pa­šiš­ke­vi­čie­nė.

Emi­li­ja sa­vo ge­ra­da­rys­tės ne­su­reikš­mi­no. To­dėl kai šven­tė­je bu­vo dė­ko­ja­ma jai už ge­ru­mą, pra­vir­ko.

„Ne­ti­kė­ta bu­vo. Staig­me­na“, – vėl su­si­grau­di­na Emi­li­ja. – Nie­ka­da to­kios pa­gar­bos ne­bu­vo“.

Po­ka­ry­je gi­mu­si Emi­li­ja pa­ty­rė skau­džią naš­lai­tės da­lią. Ma­ma jos neau­gi­no – su­lau­žy­to li­ki­mo mo­te­ris pa­si­rin­ko „ba­re­lį“ – gir­tuok­lės gy­ve­ni­mą.

„Au­gi­no ma­ne ma­mos se­suo. La­bai ge­ra, ty­li ir darbš­ti mo­te­ris. Die­ną nak­tį megz­da­vo, kad tik duo­nos bū­tų. O jos nuo­lat trū­ko. Sun­ku bu­vo po ka­ro“, – pa­sa­ko­jo Emi­li­ja.

Pas ge­rą­ją te­tu­lę, ku­rią švel­niai va­di­no ma­my­te, Emi­li­ja glau­dė­si tik iki paaug­lys­tės. Jos vie­na duk­te­rų, Emi­li­jos pus­se­se­rė, bu­vo žiau­ri naš­lai­tei. Taip šai­žy­da­vo, kan­kin­da­vo fi­zi­nė­mis baus­mė­mis, kad Emi­li­ja jų ne­pa­mir­šo ir per pus­šim­tį me­tų.

Kar­tą, už tai, kad jai va­de­lio­jant ark­lį iš ra­tų ne­ty­čia iš­kri­to šie­no pri­kimš­tas čiu­ži­nys, ne­gai­les­tin­go­ji pus­se­se­rė ją skau­džiai pri­mu­šė. Emi­li­ja išė­jo kur akys ve­da.

Pra­džio­je dar­bo pra­šė­si pas žmo­nes už pa­val­gy­mą, už nak­vy­nę. Iš­ti­są die­ną kas­da­ma bul­ves, mėž­da­ma mėš­lą ar dirb­da­ma ki­tus sun­kiau­sius ūkio dar­bo smul­kaus su­dė­ji­mo mer­gai­tė sky­nė­si ke­lią į sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą. Ne kiek tru­kus su­si­tau­pė net 25 rub­lius, iš­si­rū­pi­no as­mens do­ku­men­tus, kad ga­lė­tų kur įsi­dar­bin­ti. Ta­čiau tuo džiau­gė­si neil­gai: mer­gai­tę kaž­kas ap­vo­gė, pa­lik­da­mas ir be pi­ni­gų, ir be do­ku­men­tų.

„Pra­dė­jau ko­lū­ky­je dirb­ti nuo ke­tu­rio­li­kos, – pri­si­me­na Emi­li­ja, kaip gy­ven­da­ma ta­da Pas­va­lio ra­jo­ne sun­kiai po va­gys­tės sto­jo­si sa­va­ran­kiš­kam gy­ve­ni­mui. Nuo ma­žu­mės įpra­tu­si prie sun­kių dar­bų ir ne pa­gal pe­čius ten­kan­čios at­sa­ko­my­bės, mer­gai­tė ne­tru­ko pel­ny­ti suau­gu­sių­jų pa­si­ti­kė­ji­mą.

Ko­lū­kis ne­pil­na­me­tei dar­bi­nin­kei sky­rė bu­tą – vie­ną kam­ba­rė­lį na­cio­na­li­zuo­ta­me trem­ti­nių na­me.

Emi­li­ja iš­te­kė­jo dvi­de­šimt ket­ve­rių. Už vos ne dvi­gu­bai už sa­ve vy­res­nio naš­lio.

„La­bai ge­ras žmo­gus bu­vo, at­jaus­da­vo, rū­pi­no­si ma­ni­mi ir vai­kais“,– vėl su­si­grau­di­na Emi­li­ja. Su sa­vo žmo­gu­mi ji su­si­lau­kė aš­tuo­nių vai­kų.

„Vy­riau­sią­jį – de­vy­nio­lik­me­tį sū­nų ma­no aky­se nu­tren­kė žai­bas. O de­vy­nių mė­ne­sių duk­ry­tė mi­rė ant ran­kų nuo plau­čių už­de­gi­mo – dak­ta­rai su­kly­do, ma­ny­da­mi, kad kaž­kuo ap­si­nuo­di­jo“, – apie skaus­mą pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Po to – gais­ras, kai gau­si šei­ma li­ko be pa­sto­gės ir su vai­kais tu­rė­jo glaus­tis ak­me­ni­nia­me tvar­te.

Su pen­kiais vai­kais ir šeš­tuo­ju po šir­di­mi Emi­li­ja li­ko naš­le. Vy­ras su­si­žei­dęs ran­ką ku­rį lai­ką ne­ga­la­vo ir mi­rė. Emi­li­ją ir vai­kus vėl už­griu­vo var­gai.

Sau­gus gy­ve­ni­mas su vai­kų tė­vu, pa­sta­čiu­siu šei­mai na­mus, bai­gė­si su jo mir­ti­mi.

„Pri­si­me­nu, ma­žiu­kai, kai tik pa­ma­ty­da­vo vy­res­nio am­žiaus vy­riš­kį, vis sa­ky­da­vo: „Pap­ra­šy­ki­me, kad jis bū­tų mums tė­ve­liu“.

Emi­li­ja vie­na užau­gi­no sa­vo vai­kus.

Emi­li­ja sa­ko, kad jai gy­ve­ni­me pa­si­se­kė – su­ti­ko dau­giau ge­rų, nei blo­gų žmo­nių. Ir to­kių, ku­rie ją my­lė­jo, jai pa­dė­jo ir už­jau­tė, kai bū­da­vo la­bai sun­ku. To­dėl iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką, kai ne­lai­mė ki­tam, jai nė­ra su­dė­tin­ga.

„Kar­tą, su vai­kais au­to­bu­sų sto­ty­je pa­ma­čiau sa­vo ma­mą. Sė­dė­jo su­var­gu­si, su­ša­lu­si, kak­lą kaž­ko­kiu sku­du­ru ap­si­vy­nio­ju­si. Par­si­ve­žėm į na­mus. Ji sir­go. Ne kiek tru­kus mi­rė. Mes ją ir pa­lai­do­jom“, – apie skaus­min­giau­sias gy­ve­ni­mo aki­mir­kas pa­sa­ko­ji­mą bai­gia mo­te­ris.

„Aš – var­go žmo­gus. Var­go ir skaus­mo gy­ve­ni­me bu­vo daug. Gal dėl to esu kiek jaut­res­nė“, – svars­to mo­te­ris ir ap­gai­les­tau­ja, kad dėl pa­si­lpu­sios svei­ka­tos sto­ko­ja jė­gų ap­lan­ky­ti pa­si­li­go­ju­sią kai­my­nę, kad sun­ku pa­čiai iš­si­kas­ti bul­vių ir teks lauk­ti sa­vait­ga­liais at­va­žiuo­jan­čių vai­kų pa­gal­bos.

Šian­dien jos džiaugs­mas – sa­vo šei­mas su­kū­rę vai­kai, do­rais žmo­nė­mis išau­gin­ti aš­tuo­nio­li­ka anū­kų ir trys proa­nū­kiai.

Emi­li­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad įvai­riau­si sun­ku­mai bei skriau­dos skir­tin­gai vei­kia žmo­nes, jų li­ki­mus ir bū­dą.

„Ma­no vie­nas bro­lis bu­vo go­dus ir ne­gai­les­tin­gas, nors ir au­gęs var­ge, be mo­ti­nos, kaip ir aš. O ki­tas – prie­šin­gai: rū­pes­tin­gas ir ge­ras. Tik­riau­siai pa­vel­dė­jęs ne mo­ti­nos ge­nus“, – svars­to mo­te­ris.

E. Ju­tins­kie­nė ma­no, kad var­go ir ne­pri­tek­lių pa­ty­rę žmo­nės bū­na skir­tin­gi: vie­nas sku­bės pa­dė­ti, o ki­tas gal net tuo varg­šu pa­si­pel­ny­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

GE­RA­DA­RĖ: Lin­ku­vie­tė Emi­li­ja Ju­tins­kie­nė sa­ve lai­ko var­go žmo­gu­mi.

Nuotr. iš se­niū­ni­jos ar­chy­vo

PA­DĖ­KA: Į mies­to šven­tės sce­ną pa­kvies­tai Emi­li­jai Ju­tins­kie­nei se­niū­nė Gi­ta­na Pa­šiš­ke­vi­čie­nė dė­ko­jo už ge­ru­mą.