Naujausios
Dviračiu į darbą ir iškylauti
Šiaulių apskrities Kelių policijos biuro I būrio vadas 42-ejų Henrikas Penkauskas – dviratininkas su patirtimi. Būdamas penkerių laimėjo Draugystės prospekte vykusias dviračių varžybas, vėliau Šiaulių gatves skersai ir išilgai išraižė „Ereliuku“. Ką jau kalbėti, kad vos dešimties iš Šiaulių dviračių gamykloje išbrokuotų detalių susikonstravo dviratį.
Ir šiandien kelių policijos pareigūnas iš automobilio mielai sėda ant dviračio. Su šeima numinta gal jau ir tūkstančiai kilometrų.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Vien tik privalumai
Komisaras sako, kad tokio malonumo, kokį teikia jam važiavimas dviračiu, negali suteikti nė vienas automobilis.
„Mini: dirba raumenys, vėjelis kedena smegenis, blogos mintys pasitraukia, kraujo spaudimas susinormalizuoja, aplinkui nuostabūs vaizdai“, – kelionės dviračiu privalumus kloja vyras.
Komisaro šeimai atostogos be dviračių – ne atostogos. Penki šeimos nariai, kurių mažiausiam vos penkeri metukai, į keliones visada juos gabenasi: penki Penkauskai ir tiek pat dviračių.
O ir be atostogų, sušilus orams, visa šeima šiltesniais vakarais bent kelioms valandoms išvažiuoja į gamtą: link Rėkyvos ar į Kurtuvėnų pušynus.
Kolegoms policininkams irgi įprasta, kad komisaras dviračiu atmina į komisariatą Purienų gatvėje.
Bėda, anot pono Henriko, tik tai, kad lietuviški orai labai nepastovūs: ryte smagiai numini sau, o po darbo pažiūri į dangų, ir palieki dviratį policijos garaže.
Šiaulietis negaili gražių žodžių dviratei transporto priemonei, kuriai nebaisios jokios miesto spūstys – pralįsi ir pro mažiausią tarpelį.
Negalioja dviračiui ir žalioji zona, kokia yra centrinėje miesto dalyje, ir kurioje norint palikti automobilį, tenka pakloti pinigėlį. Dviratį, juokiasi H. Penkauskas, pririšk, kur tik nori.
Bet svarbiausia, anot pašnekovo, yra tai, kad į dviratį nereikia pilti vėl brangstančių degalų.
Ką pasakytų apie, pavyzdžiui, ne mažiau naraus mopedo privalumus?
H. Penkauskas su šypsena ranka numoja: mopedo su dviračiu nepalyginsi – geriau jau augantys raumenys negu tepaluotos rankos.
„Rekomenduoju visiems sėsti ant dviračių, – ragina jis. – Kartą paragavę, nebegalėsite sustoti.“
Dviratis su karietaite
Prieš kiek laiko nusipirko dviratį, kuriuo važinėja šiandien, H. Penkauskas neatsimena, sako, kad seniai. O ir kiek už jį paklojo, jau spėjo užmiršti.
Paprastas turistinis dviratis su trijomis pavaromis, vokiškas, ranka pliaukštelėdamas per vairą savo transporto priemonę charakterizuoja komisaras. Daug su juo, sako, nuvažiuota ir niekada nepavedė.
Vis dėlto kai ką įdomaus šiaulietis turi. Tai karietaitė. Joje ilgesnėse distancijose patogiai įsitaiso Penkauskų mažėlis: nori – miega, nori – žvalgosi.
Ant tvirtinamos sėdynės sūnui nėra labai patogu, o jei užmiega – tik spėk laikyti, kad nenuvirstų. O štai tempiamoje karietaitėje vaikas gali miegoti iki soties.
Jei į kelionę sūnelis kartu nevyksta, tada į vežimėlį sudedami reikalingiausi daiktai.
Metė dviratį į krūmus ir nuskuodė
Pareigūnas prisimena laiką, kai policininkai patruliuodavo ne tik automobiliais, bet ir dviračiais.
Tačiau tokia transporto priemonė, kur judrios gatvės, kur daug sankryžų, nelabai pasiteisinusi.
Važiuodamas dviračiu neįsijungsi kompiuterio, kuris reikalingas vairuotojų duomenims patikrinti, o ir protokolą surašysi nebent atsisėdęs ant pievelės.
Ką jau kalbėti, jei reikėtų vytis kokį kelių erelį.
Didžiausia bėda, anot H. Penkausko, kad dviratininkai nevengia velnio lašų.
Būna, kad vinguriuoja keliu su keliomis promilėmis, būna, kad dviratis dviratininką veža. Tada – akimirka iki nelaimės.
Patruliuojant pasitaiko ir kuriozų.
Akmenės rajone, Papilėje, buvo reidas. Pareigūnai mato gatve atvinguriuojantį dviratį. Nekyla abejonės– dviratininkas girtutėlis.
Kai šis pamato policijos automobilį, nulipa nuo dviračio ir vesdamas jį pasileidžia į pakalnę.
„Vaizdelis vertas milijono: dviratininkas skuodžia taip, kad kojos aukščiau dviračio kilnojasi. Pamatęs krūmus, sviedžia į juos dviratį ir pasileidžia per tiltą. Tiek jį ir matėme. Liko nenubaustas, bet pagąsdintas prevenciškai kaip reikiant“, – nusikvatoja kelių policininkas.
Sako, kad kone kiekvienam neblaiviam dviratininkui kyla klausimų, kodėl jis negali važiuoti namo, nes dviratis – ne automobilis.
Ne visada dviratininkai laikosi ir kitų, atrodytų, elementarių reikalavimų: važiuoti su įjungtais žibintais, vilkėti šviesą atspindinčias liemenes.
Pastebima, kad liemenes pareigingiau vilki kaimų gyventojai. Tačiau kaimų gyventojai dažniau važinėja neblaivūs.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DVIRATIS: Po tarnybos kelių policijoje šiaulietis H. Penkauskas su malonumu sėda ant dviračio. Minti pedalus – tai išvaikyti susikaupusį nuovargį ir pasisemti teigiamų emocijų
RAGINIMAS: Šiaulių apskrities VPK kelių policijos biuro I būrio vadas Henrikas Penkauskas ragina kuo daugiau žmonių pasirinkti ekologišką, pigią ir sveikatai naudingą transporto priemonę. Komisarui pritaria ir kelių patrulė Dovilė Paulauskaitė.
KARIETAITĖ: Dviračio priekabėlė – penkiamečio pono Henriko sūnaus karietaitė.