GERUMO PAŠTAS „Prašau. Atsiprašau. Ačiū“

„Sidabrės“ nuotr.
Ri­ta Mes­taus­kie­nė – dip­lo­muo­ta siu­vi­mo tech­no­lo­gi­jų meist­rė, ta­čiau gy­ve­ni­me jai dar­bą iš­rin­ko prie se­ny­vo am­žiaus, li­go­to žmo­gaus pa­dė­ti lin­ku­si šir­dis
Ka­lė­dos, ku­rios šuo­liais ar­ti­na­si prie mū­sų na­mų, tik­rai ste­buk­lų me­tas, nes su kiek­vie­na die­na au­ga ir mū­sų no­rai kaž­kam pa­dė­ko­ti, kaž­kie­no at­si­pra­šy­ti. Kad ant slenks­čio be­lū­ku­riuo­jan­čių Ka­lė­dų su­lauk­tu­me ra­mūs, šva­ria są­ži­ne ir pa­ky­lė­ta nuo­tai­ka, pa­pra­šy­ki­me, at­si­pra­šy­ki­me, pa­dė­ko­ki­me. Tai tiek daug, o vi­sai nie­ko ne­kai­nuo­ja. Jū­sų laiš­kų lau­kia­me ad­re­su: "Si­dab­rės" laik­raš­čio re­dak­ci­ja, Že­mai­čių g. 2–9, Jo­niš­kis; el. pa­štu: redakcija@sidabre.lt Ga­li­te pa­skam­bin­ti tel. 61029; 60353 ir mū­sų žur­na­lis­tams, ku­rie jū­sų pa­pa­sa­ko­tas is­to­ri­jas su­ra­šys į bal­tą laik­raš­čio pus­la­pį...

Toks dar­bas – ro­dy­ti šir­dį

Me­lio­ra­to­rių aikš­tė­je gy­ve­nan­ti Re­gi­na Jo­kū­bai­tie­nė net su­si­grau­di­na: „Šio­je rub­ri­ko­je bū­ti­na pa­ra­šy­ti apie lan­ko­mo­sios prie­žiū­ros dar­buo­to­ją Ri­tą Mes­taus­kie­nę. Kol pa­čiai ne­pri­rei­kė pa­gal­bos, nie­ka­da ne­bū­čiau pa­gal­vo­jus, kad to­kių ge­rų žmo­nių dar esa­ma vi­so­je Že­mė­je, o juo la­biau mū­sų Jo­niš­ky­je. Jau ne vie­ne­rius me­tus man Ri­ta iš VšĮ Jo­niš­kio so­cia­li­nių pa­slau­gų ir užim­tu­mo cent­ro man yra la­bai bran­gi – ma­no užuo­vė­ja, ma­no tal­ki­nin­kė. Sve­ti­mas žmo­gus, o kaip tre­čia duk­ra. Kar­tais at­ro­do, kad pa­ts Die­vas ją man at­siun­tė“, – „Si­dab­rei“ pa­sa­ko­ja neį­ga­li mo­te­ris.

Aną sa­vai­tę Re­gi­nai žūt būt rei­kė­jo pa­siek­ti Šiau­lius krau­jo ty­ri­mams. Daž­niau­siai tik su sku­te­riu į mies­tą iš­va­žiuo­jan­ti mo­te­ris ėmė ne­ri­mau­ti, kaip ji su to­kia pra­sta svei­ka­ta pa­sieks re­gio­no cent­rą? Ned­rą­siai už­si­mi­nė ją lan­kan­čiai ir vi­suo­se bui­ti­niuo­se rei­ka­luo­se pa­de­dan­čiai Ri­tai. Mo­te­ris ne­sut­ri­ko ir iš­kart su­me­tė pla­ną: at­va­žiuos su sa­vo au­to­mo­bi­liu 6 va­lan­dą ry­to, 7 val. abi jau bus Šiau­liuo­se prie gy­dy­mo įstai­gos, pa­dės Re­gi­nai at­lik­ti pro­ce­dū­rą, o 8 val. ry­to, kai Ri­tai pra­si­dės dar­bo die­na, jau abi bus grį­žu­sios į Jo­niš­kį.

Iš­ties, ar daug ra­si­me žmo­nių, ku­rie taip dėl ki­to bė­dų pa­siau­ko­tų ir pa­siū­ly­tų dau­giau nei pri­klau­so?

***

Re­gi­na Jo­kū­bai­tie­nė pa­sa­kos: jo­sios Ri­ta ne­skai­čiuo­ja dar­bo va­lan­dų ir mi­nu­čių. Rei­kė­jo, prieš Vė­li­nes ir į ka­pi­nes nu­ve­žė, pa­dė­jo ar­ti­mų­jų ka­pe­lius su­tvar­ky­ti, pa­puoš­ti, po Vė­li­nių vėl abi va­žia­vo nu­vy­tu­sių gė­lių ir su­de­gu­sių žva­ku­čių nu­rink­ti...

– Tai­gi ga­lė­tų tik to­mis va­lan­do­mis pa­gal nu­sta­ty­tą gra­fi­ką, kaip pri­klau­sy­tų, atei­ti. Bet ne. Žiū­rėk, ko­kios per­trau­kė­lės me­tu ir pa­skam­bi­na – pa­si­tei­rau­ja, ar ko ne­trūks­tu. O ką mums, to­kiems, da­ry­ti? Kar­tais ten­ka pa­si­nau­do­ti jos ge­ru­mu. Vais­tų pri­trū­kau, tai ji paau­ko­jo net sa­vo pie­tų per­trau­ką, kad pas ma­ne at­va­žiuo­tų. Sa­vait­ga­lį ir tą, gir­džiu te­le­fo­nas skam­ba. Pa­ke­liu ra­ge­lį – ma­no Ri­tu­lė tei­rau­ja­si, ko­kia ma­no svei­ka­ty­tė... To­kio leng­vu­mo mo­te­ris, kad net ne­ga­lios ka­muo­ja­miems žmo­nėms gy­ve­ni­mas ima da­žy­tis švie­siau­sio­mis spal­vo­mis, – rink­da­ma gra­žiau­sius žo­džius apie sa­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­du­sį An­ge­lą sar­gą žmo­gaus pa­vi­da­lu pa­sa­ko­ja jo­niš­kie­tė R. Jo­kū­bai­tie­nė.

Lapk­ri­čio 17-ąją jau suė­jo de­vy­ne­ri me­tai, kai Ri­ta Mes­taus­kie­nė, praei­ty­je bu­vu­si siu­vė­ja mo­de­liuo­to­ja, meist­rė siu­vi­mo įmo­nė­je „El­va“, per­si­kva­li­fi­ka­vo. Ne­li­kus siu­vi­mo įmo­nės fi­lia­lo Jo­niš­ky­je, mo­te­ris pa­gal­vo­jo, kad va­ži­nė­ti kas­dien į dar­bą Šiau­liuo­se, jau ne jai. Ko­le­gės dar ban­dė įkal­bė­ti – kur tu dar­bą Jo­niš­ky­je ra­si? Ri­ta tar­si jau­tė: tarp žmo­nių ne­pra­puls. Ir tik­rai – ak­ty­vią, jud­rią ir vi­sa­da nuo­tai­kin­gą mo­te­rį pa­ste­bė­jo, pa­kvie­tė pa­ban­dy­ti lan­ky­ti se­nat­vės ar li­gų ka­muo­ja­mus žmo­nes ir jiems pa­dė­ti.

Ge­rą žmo­gų pa­ts dar­bas su­si­ran­da. Ri­ta Mes­taus­kie­nė vi­sa­da bu­vo lin­ku­si į alt­ruiz­mą. Tai pa­dės per gat­vę pe­rei­ti pra­stai ma­tan­tį se­nu­ką, tai ko­kį pi­ni­gė­lį į sau­ją įspaus, tai ne­šu­lį į sa­vo ran­kas paims... To­kia šir­dies ar ge­nų skir­ta mi­si­ja – Ri­ta vi­są­laik la­biau­siai ir už­jau­čian­ti se­ną, li­go­tą, vie­ni­šą. Ir kai pa­ban­dė pa­siū­ly­tą nau­ją dar­bą, iš­kart ir pri­gi­jo. Tar­si ga­vu­si se­niai sva­jo­tą už­duo­tį.

– Svar­biau­sia mū­sų dar­be – tar­pu­sa­vy­je kal­bė­tis. O dau­giau vis­kas iš­spren­džia­ma, – toks Ri­tos sėk­mės rak­tas dar­be.

To­kių pa­slau­gų ga­vė­jams su nau­jo­mis gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bė­mis su­si­tai­ky­ti ir­gi ne­leng­va. Dau­ge­liui sun­ku pa­čiam sau pri­si­pa­žin­ti, kad vie­nas ar ki­tas ele­men­ta­rus bui­ti­nis dar­bas, anks­čiau ne­kė­lęs jo­kių pro­ble­mų, šian­dien ga­li bū­ti neį­ma­no­ma mi­si­ja. Ir ko čia da­bar į tal­ką atė­ju­sios lan­ko­mo­sios prie­žiū­ros dar­buo­to­jos pa­pra­šy­ti, ir ne­be­ži­no. To­kiais at­ve­jais pir­mo­ji pa­si­siū­lo Ri­ta: „Ar ga­liu pas Jus tvar­ky­tis, kaip pas sa­ve na­muo­se?“ Su­lau­ku­si drau­giš­ko gal­vos link­te­lė­ji­mo, plau­na in­dus, švei­čia vi­ryk­les, vo­nias, plau­na lan­gus, ga­mi­na pie­tus, skal­bia ... Įsid­rą­si­nę žmo­nės jau pa­pra­šo ir iki par­duo­tu­vės ar vais­ti­nės nuei­ti, mo­kes­čius ap­mo­kė­ti, pas dak­ta­rą pa­ly­dė­ti. Ga­liau­siai, at­si­rai­to­ju­si ran­ko­ves, min­ko teš­lą vir­ti­niams, glot­ni­na ce­pe­li­nus – kai ku­rie jos pa­slau­gų lau­kian­tys ape­ti­tu ne­si­skun­džia.

Bū­na, liūd­nos vie­ni­šos ake­lės nuo ry­to pro lan­gą ste­bi ke­lią, nors Ri­ta, kaip ir su­tar­ta, tu­ri pa­si­ro­dy­ti tik po­piet. O kaip il­gu lauk­ti. Pa­ma­čiu­sios pa­žįs­ta­mą si­lue­tą tos pa­čios ake­lės nu­švin­ta, pro du­ris at­sku­bė­ju­siai Ri­tai pe­čius nu­glos­to, prie sta­lo, kur jau ga­ruo­ja ar­ba­tos puo­de­liai, sės­ti kvie­čia. Ri­ta ban­do prieš­ta­rau­ti, ta­čiau il­ge­sio iš­ka­muo­tas vie­ni­šas žmo­gus mal­dau­ja su­pras­ti: nė­ra net su kuo žo­džiu per­si­mes­ti, kal­bą greit už­mirš... Prie kvap­nios ar­ba­tos puo­de­lio ima lie­tis tik­ros, ne­su­vai­din­tos gy­ve­ni­miš­ko­sios is­to­ri­jos su kar­tė­lio prie­sko­niu ar nos­tal­giš­ku pra­bė­gu­sių gra­žių die­nų il­ge­siu. Svar­bu, kad yra kam klau­sy­tis. Prie to­kių ar­ba­tos sta­le­lių mez­ga­si tamp­ri žmo­giš­ka drau­gys­tė su at­la­pa­šir­džiu pa­si­ti­kė­ji­mu. Vi­si de­vy­ni Ri­tos pa­slau­gų ga­vė­jai apie sa­vo glo­bė­ją ir­gi jau be­veik vis­ką ži­no – kur vai­kai, kaip jiems se­ka­si, ką vei­kia vy­ras, kas gy­ve­na kai­my­nys­tė­je, ko­kius sap­nus sap­na­vo, ar bul­vės užau­go... O dar­gi svar­bu ap­tar­ti, kiek pen­si­ja pa­di­dė­jo, kiek pie­nas pa­bran­go... Dau­ge­lis iš tų, ku­riems rei­ka­lin­ga pa­gal­ba kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me, tu­ri suau­gu­sius sa­vo vai­kus ir anū­kus, bet ar­gi jiems, am­ži­nai sku­ban­tiems ne­si­bai­gian­čia­me su­ktis ir grei­čio ne­ma­ži­nan­čia­me lai­ko ra­te yra ka­da klau­sy­tis?

Ri­ta vi­sa­da ieš­ko rak­to į žmo­gaus šir­dį. Ir dar ne­bu­vo taip, kad ne­ras­tų. Su­si­rū­pi­nu­sį, pa­lū­žu­sį ži­no, kaip nu­ra­min­ti, apa­tiš­ką įkal­bi­na vėl kuo nors su­si­do­mė­ti. To­kio­mis at­vi­ru­mo aki­mir­ko­mis ir ap­si­ka­bi­na­ma, ir ap­si­ver­kia­ma, ir pa­si­juo­kia­ma, o at­si­svei­ki­nant – ir iš­si­bu­čiuo­ja­ma. Kaip se­sės, kaip duk­ra su ma­ma, nors to­li gra­žu ne tarp vi­sų gi­mi­nių to­kie šil­ti tar­pu­sa­vio san­ty­kiai tvy­ro.

– Per tuos de­vy­ne­rius me­tus ir aš pa­ti iš sa­vo žmo­nių, ku­riems tei­kiu pa­slau­gas, daug ko iš­mo­kau. Pa­vyz­džiui, kep­ti vė­da­rus. Vie­na mo­te­ris ma­ne iš­mo­kė ne­tgi kep­ti skruz­dė­ly­nus, ko nie­ka­da ne­mo­kė­jau, – abi­pu­se nau­da džiau­gia­si R. Mes­taus­kie­nė. – Aš gy­ve­ni­me ne vis­ką pi­ni­gais ma­tuo­ju. Tvir­tai ži­nau, kad tik ge­ru­mą da­lin­da­mas pa­ts ga­li ge­ru­mo su­lauk­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.