Į namus atėjo miškas

Į na­mus atė­jo miš­kas

Gy­vos idė­jos – gy­viems na­mams. To­kia min­ti­mi va­do­vau­ja­si pre­kės ženk­lo „To­ga De­sign“ kū­rė­jai Gab­rie­lė Jo­ku­baus­kai­tė ir To­mas Za­vec­kas. Į rin­ką jie atė­jo pa­siū­lę me­džio ka­la­dę iš sa­vo miš­ko ir po­žiū­rį: jei žmo­gus at­kur­tų san­ty­kį su gam­ta, pa­si­jaus­tų lai­min­ges­nis, lais­ves­nis, o gal ir svei­kes­nis.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

No­rė­jo lais­vės

30-etė Gab­rie­lė – Vil­niu­je gy­ve­nan­ti kur­šė­niš­kė. Kū­ry­bin­ga mer­gi­na sa­ko, kad vai­kys­tės sva­jo­nė bū­ti di­zai­ne­re ta­po rea­les­nė iš­vy­kus į Is­pa­ni­ją pa­gal EST (Eu­ro­pos sa­va­no­rių tar­ny­ba) pro­gra­mą dirb­ti me­die­nos bal­dų ga­my­bos ir vers­lo mo­kyk­lo­je. Grį­žu­si į Lie­tu­vą, ke­le­tą me­tų dir­bo in­ter­je­ro sa­lo­ne.

To­mas nuo ma­žens mė­go meist­rau­ti ir jau stu­di­juo­da­mas pra­dė­jo dirb­ti bal­dų ga­my­bos sri­ty­je. Jis – stip­rio­ji įmo­nės da­lis tech­ni­niais, konst­ruk­ci­jos klau­si­mais, yra at­sa­kin­gas už ga­my­bos pro­ce­sus.

Pag­rin­di­nis mo­ty­vas pa­ska­ti­nęs im­tis nuo­sa­vo vers­lo, bu­vo lais­vė. Mo­ty­va­vo ir min­tis: jei­gu neišd­rį­si pra­dė­ti pa­ts, už ta­ve idė­ją įgy­ven­dins kas nors ki­tas.

„Pa­tir­tys įmo­nė­se lei­do su­vok­ti, jog žmo­nių su­kur­tos tai­syk­lės ne­re­tai truk­do dirb­ti ko­ky­biš­kai. Pa­mirš­ta­me, kad pa­tys esa­me sa­vo lai­ko, sa­vo gy­ve­ni­mo šei­mi­nin­kai“, – ma­no Gab­rie­lė.

Ir nu­spren­dė: ge­riau­sia pa­vers­ti pa­grin­di­niu už­siė­mi­mu mėgs­ta­mą veik­lą.

Di­džiau­sia in­ves­ti­ci­ja į vers­lą va­di­na lai­ką ir ener­gi­ją. Kur­da­mi gal­vo­jo apie to­kius, kaip ir jie pa­tys – iš­var­gin­tus mo­no­to­ni­jos, pa­siil­gu­sius na­tū­ra­lu­mo, gam­tos žmo­nes.

„Vaikš­ti­nė­jo­me po miš­ką ir svars­tė­me, kaip par­si­ves­ti miš­ką na­mo. Kaip par­ves­ti jį ir į ki­tų na­mus, kad juo­se bū­tų dau­giau gy­vy­bės. Stra­te­ga­vi­mas brai­dant po eže­rą ar pro­duk­tų ap­ta­ri­mas iš­si­tie­sus ant žo­ly­no yra daug efek­ty­ves­nis nei už­si­da­rius dirb­ti­nės die­nos švie­sos lem­pų ap­švies­ta­me ka­bi­ne­te“, – įsi­ti­ki­nu­si Gab­rie­lė.

Ga­li­my­bes at­vė­rė ka­la­dė

Star­ta­vo iš­kart su 4 ko­lek­ci­jo­mis. Tu­rė­jo tiek idė­jų, kad te­ko pa­suk­ti gal­vas, ku­riam pro­duk­tui skir­ti dau­giau dė­me­sio. Nusp­ren­dė ei­ti eks­pe­ri­men­to ke­liu – pa­si­ga­mi­no skir­tin­gų ka­te­go­ri­jų pa­vyz­džių ir ste­bė­jo, kas la­biau­siai do­mi­na pir­kė­jus. Iš­va­da – pir­kė­jus do­mi­na vis­kas.

Nu­ta­rę par­ves­ti miš­ką į na­mus, ne­svy­ra­vo. Eu­ro­pie­tiš­ko­mis kai­no­mis pa­siū­lė rin­kai ąžuo­li­nę ka­la­dę – to­kią, ko­kią tur­būt kiek­vie­nas yra ma­tęs kai­me. Ar lie­tu­viai ga­li mo­kė­ti 69 eu­rus už ka­la­dę?

„Žmo­gui, ku­rio kie­me gu­li de­šim­tys pa­na­šių ka­la­džių, ga­li bū­ti sun­ku priim­ti fak­tą, jog ka­la­dė da­bar lai­ko­ma bal­du ir yra ver­ta to­kių pi­ni­gų. Bet ją ma­lo­nu lies­ti, miš­ku kve­pia. Mies­to žmo­gus ne­tu­ri są­ly­gų to­kios ka­la­dės pa­si­ga­min­ti, ne­ži­no, kur to­kią gau­ti. Bet ieš­ko bū­dų su­šil­dy­ti sa­vo mies­tie­tiš­ką būs­tą, pa­da­ry­ti jį jau­kes­nį, gy­ves­nį“, – sa­ko Gab­rie­lė.

Mer­gi­nos tei­gi­mu, pre­kiau­ti vien ka­la­dė­mis tik­rai ne­ga­lė­tų, nes lai­ko są­nau­dos di­des­nės už gau­na­mą nau­dą. Ka­la­dę stra­te­giš­kai pa­si­rin­ko sa­vo įvaiz­džiui for­muo­ti, nes sun­ku bū­ti pa­ste­bė­tam rin­ko­je su dar vie­na kė­de ar sta­lu. O ne­ti­kė­ta for­ma, ki­taip pa­teik­ta idė­ja at­vė­rė daug ga­li­my­bių ju­dė­ti pir­myn.

Idė­ja ir ener­ge­ti­ka

Pa­sak G. Jo­ku­baus­kai­tės, na­tū­ra­lūs pa­vir­šiai yra la­bai ver­ti­na­mi už­sie­ny­je, ypač Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se. Ši ten­den­ci­ja pa­sie­kė ir Lie­tu­vą.

Pir­mie­ji ga­mi­niai bu­vo ku­ria­mi kuo ma­žiau kei­čiant gam­tos su­for­muo­tas li­ni­jas, iš­sau­gant raš­tus. Taip jie sa­vai­me iš­si­sky­rė iš su­dė­tin­gų mo­der­nio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis pa­ga­min­tų bal­dų.

Gab­rie­lė at­krei­pė dė­me­sį, kad žmo­nių po­žiū­ris į bal­dą, di­zai­ną kei­čia­si, nee­ko­lo­giš­kas plas­ti­kas po tru­pu­tį trau­kia­si iš na­mų. Me­die­nos įtrū­ki­mai, va­ba­lė­lių pa­lik­ti pėd­sa­kai da­bar lai­ko­mi ne de­fek­tu, o gy­vy­bės įro­dy­mu. Tik gau­ti to­kios me­die­nos ta­po iš­šū­kiu.

Pir­me­ny­bę kū­ry­biš­ki vers­li­nin­kai tei­kia na­tū­ra­lioms me­džia­goms, bet jo­mis neap­si­ri­bo­ja. Nau­do­ja nuo ąžuo­lo sau­suo­lio len­tos iki šiuo me­tu itin po­pu­lia­rios na­no­tech­no­lo­gi­jo­mis ap­do­ro­tos ap­lin­kos po­vei­kiui, įbrė­ži­mams ir tem­pe­ra­tū­rų po­ky­čiams at­spa­rios FE­NIX NTM dan­gos.

Pa­vir­šiai daž­nai den­gia­mi eko­lo­giš­ku alie­ju­mi, kad me­die­na ga­lė­tų to­liau kvė­puo­ti.

Me­džiai, ti­ki Gab­rie­lė, pa­si­žy­mi stip­ria ener­ge­ti­ka – kiek­vie­nas bal­das ir ak­se­sua­ras iš me­die­nos taip pat yra ener­ge­tiš­kai ak­ty­vus. To­dėl ma­no, kad ąžuo­li­nė ka­la­dė prie dar­bo sta­lo ar suo­liu­kas iš pu­šies yra ne tik funk­ciš­kai ar es­te­tiš­kai ver­tin­gi.

„Mū­sų se­no­liai rink­da­vo­si ąžuo­li­nes grin­dis ne tik dėl pa­tva­ru­mo, bet dar ir to­dėl, kad jiems rū­pė­jo, ant ko­kių grin­dų ro­pi­nės ma­žy­lis. Lo­vos, ku­rio­se il­si­mės, pa­si­krau­na­me ener­gi­jos ki­tai die­nai, taip pat neat­si­tik­ti­nai bū­da­vo ga­mi­na­mos iš ąžuo­lo. Mes siū­lo­me grįž­ti prie šak­nų, prie to, ką pa­mir­šo­me to­bu­lė­jant tech­no­lo­gi­joms, ple­čian­tis žmo­gaus ga­li­my­bėms.“

Gab­rie­lė at­krei­pė dė­me­sį, kad žmo­nės ieš­ko dar ne­ma­ty­tų pro­duk­tų, daik­tų su idė­ja.

Žie­mą pri­sta­tė „Idė­jų lem­pą“. Tai pro­duk­tas – me­ta­fo­ra. Kū­rė­jai pa­siū­lė spus­te­lė­ti bal­tą myg­tu­ką ir suak­ty­vin­ti sa­vo idė­jų srau­tą, įjung­ti vi­di­nę idė­jų lem­pu­tę. Pro­duk­tas ta­po la­bai po­pu­lia­rus, daž­nai per­ka­mas kaip do­va­na.

Šil­tes­niu me­tų lai­ku pa­dau­gė­ja pa­la­pi­nių už­sa­ky­mų. Bet daž­niau­siai lie­tu­viai do­mi­si sta­lais: „Šis bal­das ne­re­tai per­duo­da­mas iš kar­tos į kar­tą, tad ga­li­me lai­ky­ti jį na­mų sim­bo­liu, ma­giš­kai su­jun­gian­čiu tuos, ku­rių jau ne­bė­ra, su tais, ku­rie dar sėk­min­gai ei­na sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liu.“

Gy­vų na­mų ženk­las

Ko­kia vers­lo sėk­mės pa­slap­tis? „Tik­riau­siai tai, kad mū­sų pro­duk­tai yra ki­to­kie. Pa­žįs­ta­moms, gam­to­je ran­da­moms for­moms su­tei­kė­me nau­ją pra­smę, pa­skir­tį. Pir­kė­jams tai bu­vo ne­ti­kė­ta, bet priim­ti­na – juk ne­pa­siū­lė­me nie­ko nau­jo, tie­siog par­ve­dė­me miš­ką į na­mus. Ma­žiau plas­ti­ko, ma­žiau che­mi­jos, ma­žiau sin­te­ti­kos. Jei žmo­gus at­kur­tų sa­vo san­ty­kį su gam­ta, pa­si­jaus­tų lai­min­ges­nis, lais­ves­nis, o gal ir svei­kes­nis.“

Sa­vo veik­lą Gab­rie­lė va­di­na dau­giau nei vers­lu. Jai svar­bi ir su­ma­ny­ta daik­to is­to­ri­ja, ir jo pa­tei­ki­mas fo­tog­ra­fi­jo­se. Kū­ri­nius mer­gi­na fo­tog­ra­fuo­ja pa­ti.

„Tur­būt tik kū­rė­jas ga­li iš­trans­liuo­ti tiks­lią min­tį, su ku­ria ga­mi­na kiek­vie­ną pro­duk­tą. Žmo­nės, pa­var­gę nuo vie­no­dų daik­tų, ieš­ko daik­tuo­se in­di­vi­dua­lu­mo. Su sa­vo is­to­ri­jo­mis at­ke­lia­vęs me­dis tę­sia sa­vo gy­ve­ni­mą na­muo­se bal­do pa­vi­da­lu. Gy­vas bal­das, kaip ir žmo­gus, tu­ri sa­vo praei­tį. O už­si­mez­gus bal­do ir jo šei­mi­nin­ko drau­gys­tei, ku­ria­ma nau­ja bend­ra is­to­ri­ja.“

Gab­rie­lės nuo­mo­ne, gy­vi na­mai yra na­mai, ku­riuo­se ga­li jaus­tis lais­vas, kur ne­rei­kia bi­jo­ti pri­si­lies­ti prie sie­nos ar sau­go­ti nuo įbrė­ži­mų grin­dis. Gy­vuo­se na­muo­se į bui­tį žiū­ri­ma kū­ry­biš­kai. Jei me­die­na dar ne­spė­ju­si iki ga­lo iš­džiū­ti, ji ga­li trū­ki­nė­ti, skleis­ti gar­sus – tai ypač įdo­mu vai­kams. Bal­dų pa­vir­šiuo­se iš­si­sau­go kas­die­niai ri­tua­lai: ga­li lik­ti stum­do­mos lėkš­tės žy­mės, iš­ryš­kė­ti vie­ta, kur kas ry­tą sta­to­mas ar­ba­tos puo­de­lis – taip pat gy­vų na­mų ženk­las.

Steig­da­mi įmo­nę, lie­tu­viai ke­ti­no bels­tis į už­sie­nio rin­kos du­ris. Bet pla­nus ati­to­li­no su­si­do­mė­ji­mas Lie­tu­vo­je, at­si­ra­do ki­tų ga­li­my­bių. Šiuo me­tu įmo­nė ke­lia­si į nau­jas dar­bo pa­tal­pas, no­ri priim­ti nau­jų dar­buo­to­jų – fi­ziš­kai ne­bes­pė­ja priim­ti vi­sų už­sa­ky­mų. Atė­jo lai­kas plės­tis.

Kar­tais Gab­rie­lę ir To­mą pa­ly­gi­na su pa­sau­lio mas­tu ži­no­mais ga­min­to­jais. Tai – di­de­lis pri­pa­ži­ni­mas ant­rus me­tus gy­vuo­jan­čiai dvie­jų žmo­nių ko­man­dai, pra­dė­ju­siai vers­lą nuo ka­la­dės iš nuo­sa­vo miš­ko.

KŪ­RĖ­JAI: Iš Kur­šė­nų ki­lu­si Gab­rie­lė Jo­ku­baus­kai­tė ir To­mas Za­vec­kas ku­ria daik­tus, ska­ti­nan­čius kū­ry­biš­ku­mą, ki­to­kį po­žiū­rį į bui­tį.

KO­MAN­DA: Gab­rie­lę Jo­ku­baus­kai­tę ir To­mą Za­vec­ką im­tis vers­lo pa­ska­ti­no no­ras bū­ti sa­vo lai­ko ir gy­ve­ni­mo šei­mi­nin­kais.

ES­TE­TI­KA: Kū­rė­jams svar­bi ne tik daik­to pa­skir­tis, bet ir es­te­tiš­kas pa­tei­ki­mas.

ME­TA­FO­RA: Kū­ri­nys-me­ta­fo­ra „Idė­jų lem­pa“ su­lau­kė di­de­lio po­pu­lia­ru­mo.

IDĖ­JA: Ka­la­dei kū­rė­jai su­tei­kė ant­rą gy­ve­ni­mą.

SPAL­VA: Nu­da­žy­tas me­dis vir­to sta­liu­kais.

TA­BU­RE­TĖ: Žais­mės ta­bu­re­tei su­tei­kia mė­ly­nos ko­jy­tės.

PIEŠ­TU­KI­NĖ: Pieš­tu­kų na­mai – pieš­tu­ki­nė su to­ši­mi.

JAU­KU­MAS: Ti­pis tin­ka ir lau­ke, ir vi­du­je.

LEN­TY­NA: Na­tū­ra­li len­ta ta­po len­ty­na.

DI­ZAI­NAS: Me­die­nos stal­vir­šis prie tvir­tų me­ta­li­nių la­ko­niš­ko di­zai­no ko­jų.