Ir vėl tas senas krizės jausmas

Ir vėl tas se­nas kri­zės jaus­mas

Rū­ta VAI­NIE­NĖ

Kri­zių per šian­die­ni­nės Lie­tu­vos is­to­ri­ją jau tu­rė­jo­me ne vie­ną. Pra­de­dant nuo to, kad vi­sa at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės pra­džia bu­vo nuo­la­ti­nė be­si­tę­sian­ti kri­zė, vė­liau murk­dė­mės ban­kų, Azi­jos, Ru­si­jos, na ir pa­sta­ro­jo­je pa­sau­li­nė­je kri­zė­je. To­dėl drą­siai ga­li­me sa­ky­ti, kad dau­gu­ma mū­sų tam tik­rą kri­zės jaus­mą jau esa­me įgi­ję.

Jis, ži­no­ma, nė­ra toks tiks­lus, koks bū­na jaus­mas po kait­ros prieš ar­tė­jan­čią aud­rą, bet kri­zės simp­to­mai mums jau pa­si­da­rė ga­na stan­dar­ti­niai. Pas­ta­ro­sios kri­zės į gal­vą įkal­ta: ky­la ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nos – ge­ro ne­lauk. Šian­dien vėl kal­ba­ma apie ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nų bur­bu­lą, bet, de­ja, vi­siš­kai nė­ra jo­kių ga­li­my­bių tą bur­bu­lą api­bū­din­ti ir iš­ma­tuo­ti. Juo­lab kad ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas ge­ro­se vie­to­se vi­sais lai­kais tik brangs­ta, ar­ba bent jau – ne­pin­ga. Vie­to­se, ku­rio­se sto­ko­jama eko­no­mi­nio ak­ty­vu­mo, tur­tu tie­siog ne­pre­kiau­ja­ma. Kaž­kas no­ri par­duo­ti, gal no­rė­tų ir bran­giai, bet ne­par­duo­da. Nes ten nie­kas nie­ko ne­per­ka. Ne­nei­giant įvai­raus po­bū­džio svy­ra­vi­mų ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ko­je, vis dėlto sa­ky­ti, kad tur­to kai­nų au­gi­mas sig­na­li­zuo­ja kri­zę, bū­tų ne­tiks­lu. Di­džia­sa­liui tuo­met bū­tų lem­tas ko­ne am­ži­nas kles­tė­ji­mas.

Ki­tas kri­zės sig­na­las yra au­gan­čios al­gos, ma­žė­jan­tis ne­dar­bas ir sun­ku­mai su­si­ras­ti dar­buo­to­ją. Pas­ta­ruo­ju me­tu bū­tent to­kie pro­ce­sai jau pra­si­dė­ję. Ta­čiau juos itin stip­riai iš­ju­di­no pa­sta­ruo­ju me­tu itin spar­čiai ir ne vie­ną kar­tą kel­ta mi­ni­ma­li al­ga. Emig­ra­ci­ja taip pat pri­si­de­da prie šio pro­ce­so. Ta­čiau su­ju­di­mas dar­bo rin­ko­je –  ne­tie­sio­gi­niai simp­to­mai, tik pa­vir­ši­niai ženk­lai.

Kur kas ar­čiau kri­zės šer­dies ar­tė­ja­me, jei jau kal­ba­me apie rin­ki­mus. Nors kri­zės – pa­sau­li­nės, kaž­kaip ste­buk­lin­gai jos ati­tin­ka po­li­ti­nius Lie­tu­vos cik­lus. Kiek val­džio­je kai­rie­ji soc­de­mai – tiek kles­tė­ji­mas, kiek de­ši­nie­ji kon­ser­va­to­riai – tiek kri­zė. Tai­gi, kai kai­rie­ji ge­rai­siais me­tais pa­dir­bė­ja kai­rėn, tai yra – ke­lia mi­ni­ma­lią al­gą, so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas, re­gu­lia­vi­mus ir mo­kes­čius, tiek mes pa­čius sa­ve stu­mia­me į kam­pą, iš ku­rio atė­jus sunk­me­čiui tam­pa sun­kiau išei­ti.

Kri­zės nuo­jau­tas su­stip­ri­no „Bre­xit“ – sva­ro, ak­ci­jų kur­sų ki­ti­mas, pra­si­dė­jo dir­žų ver­ži­ma­sis bri­tų kom­pa­ni­jo­se. Ta­čiau jau ir iki „Bre­xit“ spren­di­mo daug kas sa­kė – nau­jai kri­zei me­tas jau vien dėl to, kad nuo pa­sta­ro­sios praė­jo aš­tuo­ne­ri me­tai.

Vis dėlto kri­zės šak­nis glū­di ne vals­ty­bių spren­di­muo­se bū­ti ar ne­bū­ti są­jun­go­je, ne tur­to kai­no­se, ne dar­buo­to­jų al­go­se, o pi­ni­gų po­li­ti­ko­je, ku­rią vyk­do di­die­ji gran­dai JAV ir Eu­ro­pos Są­jun­gos cent­ri­niai ban­kai,  taip pat ir ko­mer­ci­niai ban­kai per po­li­ti­kų pa­lai­min­tą da­li­nių re­zer­vų sis­te­mą. Jų es­mė – ga­min­ti pi­ni­gus, ir tai da­ry­ti di­de­liais, vis au­gan­čiais kie­kiais. Taip ne­ga­li bū­ti, kad į rin­ką pa­leis­ti nau­ji tri­li­jo­nai pi­ni­gų taip lyg nie­kur nie­ko bū­tų „įsi­sa­vin­ti“ be jo­kių pa­sek­mių.

Fi­nan­si­nės ge­ro­vės imi­ta­vi­mas emi­tuo­jant nau­jus pi­ni­gus, ar tie­siog juos sko­li­nan­tis bu­vo ir te­be­lie­ka kri­zių pa­grin­di­nė, gi­lu­mi­nė prie­žas­tis. Štai, ECB pi­ni­gų siū­lo už nu­lį pa­lū­ka­nų, pa­ts per­ka ob­li­ga­ci­jas. Ra­šo­me, to rei­kia dėl per ma­žos inf­lia­ci­jos Bet kri­zė tai – min­ty­je.