Kaip darbo biržos sau darbo vietų susikūrė

Kaip dar­bo bir­žos sau dar­bo vie­tų su­si­kū­rė

Rū­ta Vai­nie­nė

Nau­ja­sis Dar­bo ko­dek­sas pa­ju­dė­jo ir įstri­go. De­ja, tai ne vie­nin­te­lė am­ži­nos stag­na­ci­jos vie­ta dar­bo san­ty­kių sri­ty­je. Di­de­liu pe­lė­siu dvel­kia ir nuo įdar­bi­ni­mu tu­rin­čių už­siim­ti Dar­bo bir­žų. Pra­dė­ki­me nuo to, kad 10 te­ri­to­ri­nių dar­bo bir­žų vis dar vei­kia kaip at­ski­ri ju­ri­di­niai as­me­nys. Vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo re­for­ma pa­lie­tė dau­gu­mą vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios vei­kia ne vien Vil­niu­je, o ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Ko­ne pa­ts pir­ma­sis žings­nis ge­ri­nant vie­šų­jų pa­slau­gų tei­ki­mą bu­vo su­jung­ti vi­sus at­ski­rus ju­ri­di­nius vie­ne­tus į vie­ną ir taip su­ma­žin­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį biu­rok­ra­ti­nį apa­ra­tą, stan­dar­ti­zuo­ti struk­tū­rą, pa­grei­tin­ti spren­di­mų priė­mi­mą ir taip pa­ge­rin­ti klien­tų ap­tar­na­vi­mą.

O štai Dar­bo bir­žos, kaip bu­vo, taip ir li­ko sa­va­ran­kiš­kos ku­ni­gaikš­tys­tės. Kiek­vie­na jų tu­ri di­rek­to­rių, pa­va­duo­to­ją, sa­vo bu­hal­te­ri­ją, sa­vo ju­ri­di­nį, per­so­na­lo, IT, ūkio, bend­rų­jų rei­ka­lų ir ki­tus kon­to­ros veik­lai rei­ka­lin­gus pa­da­li­nius ar spe­cia­lis­tus. Lie­tu­vos dar­bo bir­ža yra ant­sta­ti­nė įstai­ga, ki­tų dar­bo bir­žų val­dy­me da­ly­vau­jan­ti kaip stei­gė­ja. Vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo ins­ti­tu­ci­jos val­dy­mas to­kio­je sis­te­mo­je yra toks van­gus ir biu­rok­ra­ti­zuo­tas, kad pa­pras­tam žmo­gui plau­kai pa­si­šiauš­tų, o vers­le toks nee­fek­ty­vu­mas ap­skri­tai ne­bū­tų įma­no­mas.

Kai vei­kia to­kia grioz­diš­ka val­dy­mo sis­te­ma, jo­je dir­ba itin daug per­so­na­lo, ku­rie už­sii­ma ne klien­tų – be­dar­bių – rei­ka­lais, o sa­vi­mi. Net be gi­laus val­dy­mo au­di­to ma­to­si, kad dar­bo bir­žo­se sa­vi­mi už­sii­ma apie 25 pro­cen­tai dar­bo bir­žų dar­buo­to­jų, ir tai ne­sun­ku pa­ma­ty­ti dar­bo bir­žų in­ter­ne­ti­niuo­se pus­la­piuo­se. Pa­vyz­džiui, at­si­ver­čiu Vil­niaus, Klai­pė­dos, Tel­šių ir bet ku­rios ki­tos dar­bo bir­žos pus­la­pį, ir – pra­šom. Yra sky­rius, ku­ria­me dir­ba 4-5 dar­buo­to­jai. Vie­nas iš jų yra sky­riaus ve­dė­jas, ki­tas – ve­dė­jo pa­va­duo­to­jas ir du ar­ba trys spe­cia­lis­tai. Du va­do­vau­ja, o du dar­bą dir­ba, ir tai vyks­ta ne ko­kio­je Ru­si­jo­je gū­džiais so­viet­me­čio lai­kais, o mū­sų mo­der­nio­je vals­ty­bė­je!

Kai ins­ti­tu­ci­jo­se gy­vuo­ja to­kio ly­gio val­dy­mas ir to­kio ly­gio ap­tar­na­vi­mas, ne­nuos­ta­bu, kad dar­bo bir­ža re­tai kam yra ta vie­ta, ku­rio­je žmo­gus ieš­ko ir ran­da dar­bą. Dar­bo bir­žo­je žmo­gus gau­na be­dar­bio sta­tu­są. Bū­tent jo ten ir krei­pia­si, nes ta­da įgy­ja pri­vi­le­gi­jų, leng­va­tų ar iš­mo­kų. Be­je, iš­mo­kas mo­ka ir­gi ne dar­bo bir­ža, iš­mo­kas mo­ka Sod­ra. Kas dar ab­sur­diš­kiau, dar­bo bir­ža bū­tent Sod­ro­je su­ži­no, ar žmo­gus tu­ri dar­bą, t.y. ar yra draus­tas vals­ty­bi­niu so­cia­li­niu drau­di­mu, ar ne. Akis ba­do toks pro­ce­sų ne­su­val­dy­mas, kai ir in­for­ma­ci­ja, ir pi­ni­gai yra vie­no­je įstai­go­je, o sta­tu­so su­tei­ki­mas – ki­to­je.

Ne­ži­nia, kas truk­do be­dar­bio sta­tu­so su­tei­ki­mą pa­ti­kė­ti in­for­ma­ci­ją val­dan­čiai Sod­rai, o Dar­bo bir­žai pa­lik­ti užim­tu­mo po­li­ti­kos įgy­ven­di­ni­mo funk­ci­jas, taip, kaip tai yra dau­gu­mo­je ES vals­ty­bių. Ten ana­lo­giš­kos ins­ti­tu­ci­jos net ir va­di­na­si ki­taip – užim­tu­mo tar­ny­bo­mis. Nes ko­kia gi čia bir­ža, čia – ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri už­sii­ma vals­ty­bi­nės po­li­ti­kos ska­tin­ti užim­tu­mą įgy­ven­di­ni­mu.

Pap­ras­tai links­ta­ma kal­tin­ti darb­da­vius, kaip jie ne­gra­žiai el­gia­si su sa­vo dar­buo­to­jais. Kaž­ko­dėl lig šiol per ma­žai gal­vo­ta, o kaip gi dar­bo bir­žos el­gia­si su sa­vai­siais? Kaip jos nau­do­ja mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus? Kaip jos ap­tar­nau­ja sa­vo klien­tą, ar orien­tuo­ja­si į pa­slau­gos ko­ky­bę, ar tik žiū­ri, kur var­ne­lę už­si­dė­ti?