Kam gali didėti mokesčiai?

Kam ga­li di­dė­ti mo­kes­čiai?

In­ter­viu su fi­nan­sų mi­nist­re Ra­sa BUD­BER­GY­TE.

– Anks­čiau sa­kė­te, kad 2017 me­tų biu­dže­tas bus ne­de­fi­ci­ti­nis, nes da­bar­ti­nė Vy­riau­sy­bė ne­tu­ri tei­sės di­din­ti vals­ty­bės sko­los, ku­rią tu­rės grą­žin­ti atei­ties kar­tos. Ko­dėl ši Vy­riau­sy­bė, tvir­ti­nu­si vien de­fi­ci­ti­nius biu­dže­tus, sa­vo įpė­di­nę no­ri įpa­rei­go­ti dirb­ti ge­riau – ne­be­sis­ko­li­nant?

– Iki 2009 me­tų fi­nan­si­nės eko­no­mi­nės pa­sau­li­nės kri­zės ne­ma­žai bu­vo eko­no­mis­tų, ku­rie gal­vo­jo, kad, esant ga­na ma­žam sko­los ly­giui, ga­li­ma ir to­liau gy­ven­ti sko­lon ir kad tai net yra nau­din­ga. Ir tik įvy­ku­si kri­zė iš­ryš­ki­no, kad Lie­tu­vos eko­no­mi­ka yra ma­žos rin­kos at­vi­ra eko­no­mi­ka, ku­ri yra la­bai pa­žei­džia­ma ir la­bai pri­klau­so nuo išo­rės fak­to­rių.

De­ja, nuo­sta­ta, kad mū­sų eko­no­mi­ka pa­žei­džia­ma, mes ne­si­va­do­va­vo­me, to­dėl, kai ta kri­zė įvy­ko, dėl to labai smar­kiai išau­go de­fi­ci­tas. 2008 m. jis sie­kė 3 pro­c. BVP, o jau 2009 m. sie­kė 10 pro­c. BVP. Ir stai­ga jo su­ma­žin­ti ne­bu­vo jo­kių ga­li­my­bių. Tai rei­kė­jo da­ry­ti nuo­sek­liai, žings­nis po žings­nio, nes rei­kė­jo ne­pa­kenk­ti eko­no­mi­kai.

Nuo 2012 m. de­fi­ci­tas nuo­lat ma­žė­jo ir 2015 m. bu­vo ma­žiau­sias per vi­są ša­lies is­to­ri­ją – 0,2 pro­c. BVP. Mū­sų vals­ty­bės sko­la sta­bi­li­za­vo­si ties 40 pro­c. BVP. Ta­čiau ką tai reiš­kia mū­sų ma­žai, at­vi­rai eko­no­mi­kai? Tai reiš­kia, kad eko­no­mi­kai grės­tų pa­vo­jus, jei sko­la di­dė­tų kad ir tik šiek tiek dau­giau, kaip 40 pro­c. BVP. Nors Mast­rich­to kri­te­ri­jus lei­džia sko­lą iki 60 pro­c. BVP, mes sau to ne­ga­li­me leis­ti. Pri­si­min­ki­me 2015 me­tus, kai dėl Ru­si­jos kri­zės ir mes stai­giai pa­ju­to­me kri­zę, ku­rią, ačiū Die­vui, su­ge­bė­jo­me stai­giai su­val­dy­ti.

– Vi­sos val­džios di­di­no sko­lą, ne išim­tis ir ši. Ko­dėl da­bar ji no­ri įpa­rei­go­ti bū­si­mą Vy­riau­sy­bę gy­ven­ti ki­taip?

– Kai kas klau­sia, ko­dėl mes ir to­liau ne­ga­li­me gy­ven­ti sko­lon, kaip gy­ve­na kai ku­rios ES sen­bu­vės: Por­tu­ga­li­ja, Is­pa­ni­ja, ku­riai Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja yra pra­dė­ju­si pa­žei­di­mo pro­ce­dū­rą dėl de­fi­ci­to per­vir­šio. Mes taip elg­tis ne­ga­li­me dėl dau­gy­bės išo­rės veiks­nių. Pir­miau­sia dėl mū­sų geo­po­li­ti­nės pa­dė­ties, dėl „Bre­xit“, jo įta­kos. Nes­var­bu, kad ne­tie­sio­gi­nės įta­kos. Ta­čiau per mū­sų tra­di­ci­nius pre­ky­bos par­tne­rius mes per ke­le­rius me­tus tik­rai pa­ju­si­me „Bre­xit“ įta­ką.

Taip pat yra to­kie ri­zi­kos fak­to­riai, kaip tam tik­ras be­si­pu­čian­tis ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bur­bu­las Šve­di­jo­je (o juk mū­sų ban­kai yra šve­diš­ki), si­tua­ci­ja Ki­ni­jos eko­no­mi­ko­je mums taip pat ga­li tu­rė­ti nei­gia­mos įta­kos. To­dėl ge­riau mums neau­gin­ti de­fi­ci­to, nes kuo di­des­nis de­fi­ci­tas, tuo la­biau di­dė­ja ir vals­ty­bės sko­la. Pas­ta­rai­siais me­tais mes sko­li­na­mės vis dau­giau  anks­tes­nia­jai sko­lai grą­žin­ti.

Eko­no­mi­ka yra cik­liš­ka. Ir pa­pras­tai tas cik­las trun­ka 10 me­tų. Kad ir ko­kia bū­tų Vy­riau­sy­bė 2017 me­tais, ji pir­miau­sia tu­rės gal­vo­ti, ko­kios po­li­ti­kos rei­kės lai­ky­tis ir kaip ska­tin­ti eko­no­mi­kos au­gi­mą. Ži­no­ma, šiuo me­tu mes lai­ko­mės neut­ra­lios fis­ka­li­nės po­li­ti­kos, ta­čiau tu­ri­me gal­vo­ti, kaip pa­da­ry­ti, kad atei­ty­je mū­sų eko­no­mi­ka bū­tų kuo kon­ku­ren­cin­ges­nė. Nuo jos kon­ku­ren­cin­gu­mo pri­klau­so mū­sų vi­sų gy­ve­ni­mas, ko­kią kai­ną mes už ką mo­ka­me. Tai­gi esu už su­ba­lan­suo­tą biu­dže­tą. Ta­čiau no­riu ak­cen­tuo­ti, kad ne aš tai su­gal­vo­jau. Ba­lan­džio mė­ne­sį Vy­riau­sy­bė priė­mė Sta­bi­lu­mo pro­gra­mą, ku­ria įsi­pa­rei­go­jo, kad 2017 m. biu­dže­tas bū­tų su­ba­lan­suo­tas. Tie­sa, tai ne­reiš­kia, kad pa­ja­mos ir iš­lai­dos bus ly­gios ir tu­rė­si­me ab­so­liu­čiai nu­li­nį de­fi­ci­tą.

– Iš kur biu­dže­tas gaus tiek pa­ja­mų? Gal pla­nuo­ja­te įves­ti nau­jus ar­ba pa­di­din­ti esa­mus mo­kes­čius?

– Žmo­nės ne­sup­ran­ta, kad kai kal­ba­me apie de­fi­ci­tą ir di­des­nę sko­lą, tai ga­li kve­pė­ti nau­jais mo­kes­čiais. Ma­no nuo­mo­ne, jei vals­ty­bė tu­ri įsi­ves­ti nau­jus mo­kes­čius, tai tu­ri ži­no­ti, kam tie mo­kes­čiai rei­ka­lin­gi. Aš gal­vo­ju, kad mes ga­lė­tu­me su­si­tvar­ky­ti ir be nau­jų mo­kes­čių.

– Kaip?

– Pir­miau­sia rei­kia su­rink­ti vi­sus jau da­bar nu­sta­ty­tus mo­kes­čius. Pir­miau­sia ne­su­ren­ka­me PVM. Yra di­de­lis ato­trū­kis tarp to, kiek su­ren­ka­me, ir tarp to, kiek ga­li­me su­rink­ti. La­bai ti­kiuo­si, kad spa­lį star­tuo­sian­ti nau­ja mo­kes­čio ad­mi­nist­ra­vi­mo sis­te­ma pri­si­dės. Ta­čiau no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad daug eko­no­mi­nių veik­lų vis dar yra še­šė­ly­je. Mes pa­tys per ma­žai gal­vo­ja­me, kaip vers­lui su­da­ry­ti to­kias eko­no­mi­nes są­ly­gas, kad jis ne­bū­tų še­šė­ly­je. Mes tie­siog ver­čia­me ir vers­li­nin­kus, ir darb­da­vius ei­ti į tą še­šė­lį.

Tarp­tau­ti­niai eks­per­tai sa­ko, kad pas mus per­ne­lyg ap­mo­kes­tin­ta dar­bo jė­ga ir tą ap­mo­kes­ti­ni­mą rei­kia ma­žin­ti. Mes ir ruo­šia­mės tai pa­da­ry­ti.

– Ar dėl to biu­dže­to pa­ja­mos ne­su­žė­tų?

– Aš kal­bu ne apie biu­dže­tą, o apie tai, kad dar­bo jė­gos ap­mo­kes­ti­ni­mas di­de­le da­li­mi su­si­jęs su „Sod­ros“ mo­kes­čiais. Mes per ma­žai esa­me ap­mo­kes­ti­nę ka­pi­ta­lą. Mums ne­rei­kia tiek daug mo­kes­čių leng­va­tų. Be to, į biu­dže­tą ga­li­ma bū­tų gau­ti dau­giau pa­ja­mų, jei efek­ty­viai ir ra­cio­na­liai val­dy­tu­me vals­ty­bės tur­tą. Jis mums ne­duo­da tiek grą­žos, kiek tu­rė­tų duo­ti, nes su juo ne­rū­pes­tin­gai el­gia­mės, net ne­ži­no­me, kiek to tur­to tu­ri­me. Šis pro­ce­sas la­bai van­gus ir me­tų me­tus nie­kaip ne­si­bai­gia. Taip pat tu­ri­me vals­ty­bės įmo­nes, ku­rios įvai­riai sten­gia­si iš­veng­ti di­vi­den­dų mo­kė­ji­mo. Ta­čiau mes pa­kei­tė­me vals­ty­bės di­vi­den­dų ap­mo­kes­ti­ni­mo tvar­ką. Ir ti­kiuo­si, kad atei­ty­je ne­be tik „Lie­tu­vos ener­gi­ja“ bei „Klai­pė­dos naf­ta“, bet ir ki­tos įmo­nės di­vi­den­dais ne­ma­žai pri­si­dės prie biu­dže­to pa­ja­mų di­dė­ji­mo. Be to, vals­ty­bės įmo­nės vei­kia kaip sa­vo tė­vo­ni­jo­je. Rei­kia tai su­tvar­ky­ti.

Dar vie­nas svar­bus da­ly­kas, kal­bant apie pa­ja­mas, – pa­žiū­rė­ti, kad di­dė­tų vie­šų­jų iš­lai­dų efek­ty­vu­mas. Lyg kaž­ką dėl to da­ro­me, bet trum­pai drū­tai ta­riant, mū­sų biu­dže­tas for­muo­ja­mas be jo­kios rim­tos ana­li­zės, ko­kie yra pa­siek­ti po­ky­čiai fi­nan­suo­jant vie­ną ar ki­tą veik­lą. Mes nuo­lat di­di­na­me fi­nan­sa­vi­mą tam tik­roms sri­tims, bet ar ka­da nors pa­klau­sė­me, ko­kie dėl to pa­siek­ti tei­gia­mi po­ky­čiai? Fi­nan­sa­vi­mas di­dė­jo ir švie­ti­mui, ir svei­ka­tos ap­sau­gai, ir vi­daus rei­ka­lų sis­te­mai. Ta­čiau si­tua­ci­ja kaip blo­ga, taip blo­ga. Lyg į kiau­rą mai­šą. To­dėl atei­tis tu­ri bū­ti la­bai aiš­ki: asig­na­vi­mų val­dy­to­jai tu­ri at­si­sa­ky­ti pro­gra­mų, skir­tų pra­val­gy­mui ir ku­rios ne­ge­ne­ruo­ja nei pa­ja­mų, nei tei­gia­mų po­ky­čių. Ma­no nuo­mo­ne, vie­šų­jų iš­lai­dų efek­ty­vu­mas – near­ti dir­vo­nai. Rei­kia ryž­tin­gų žings­nių tiek Vy­riau­sy­bės, tiek asig­na­vi­mų val­dy­to­jų lyg­me­niu. Be to, kal­bant apie pa­ja­mas, rei­kia pri­si­min­ti, kad po 2020 me­tų mes gau­si­me ma­žes­nį ES fi­nan­sa­vi­mą.

Kal­bė­jo­si Da­nas NA­GE­LĖ,

pa­reng­ta pa­gal „Va­ka­ro ži­nias“

Mar­ty­no Amb­ra­zo (EL­TA) nuo­tr.

NUO­MO­NĖ: Fi­nan­sų mi­nist­rė Ra­sa Bud­ber­gy­tė ma­no, kad per ma­žai esa­me ap­mo­kes­ti­nę ka­pi­ta­lą, be to, ne­rei­kia tiek daug mo­kes­čių leng­va­tų.