Klaidina ne miškas, o panika

Klai­di­na ne miš­kas, o pa­ni­ka

Da­rius ČIU­ŽAUS­KAS

Po­li­ci­nin­kai ir pa­sie­nie­čiai vis daž­niau kvie­čia­mi į pa­gal­bą ieš­kant Lie­tu­vos miš­kuo­se pa­si­kly­du­sių gry­bau­to­jų. Kol kas pa­sta­rie­ji spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms dar ne­ke­lia to­kių rū­pes­čių, kaip bet ko­kį at­sar­gu­mo jaus­mą pra­ra­dę po­le­di­nės žūk­lės mė­gė­jai. Ta­čiau pa­ste­bi­ma, kad ne­re­tai į miš­ko tank­mę drą­siai žen­gia­ma prieš tai ne­pa­gal­vo­jus, kaip ir kur iš jos išei­ti.

Plun­gės ra­jo­ne sėk­min­gai bai­gė­si vi­są nak­tį tru­ku­si miš­ke pa­si­kly­du­sio ne­pil­na­me­čio paieš­ka. Į po­li­ci­nin­kus jo šei­mos na­riai krei­pė­si vė­lai va­ka­re, apie 22 val. Jie pa­pa­sa­ko­jo, kad die­ną paaug­lys į miš­ką gry­bau­ti išė­jo kar­tu su tė­vu. Po kiek lai­ko jie ne­pas­te­bi­mai vie­nas nuo ki­to at­si­sky­rė.

Vy­ras su­ge­bė­jo ras­ti ke­lią iš miš­ko, o sū­nus – ne. Pa­si­tel­kę į pa­gal­bą ki­no­lo­gus su šu­ni­mis, pa­rei­gū­nai kar­tu su ar­ti­mai­siais paaug­lio ieš­ko­jo vi­są nak­tį. Po­li­ci­nin­kai še­šio­lik­me­tį gy­vą ir svei­ką ra­do apie 6 val. ir per­da­vė tė­vams. Nors vai­ki­nu­kas ir bu­vo la­bai su­ša­lęs, me­di­kų pa­gal­bos ne­pri­rei­kė.

Ana­lo­giš­kų at­ve­jų šią va­sa­rą bu­vo ne vie­nas ir ne du. To­dėl po­li­ci­nin­kai nuo­lat per­spė­ja gry­bau­to­jus ir uo­gau­to­jus bū­ti at­sar­gius ir steng­tis ne­nuk­lys­ti to­li į mi­šo gi­lu­mą. Ypač rei­kia pa­si­rū­pin­ti se­ny­vo am­žiaus ar­ti­mai­siais, ku­rie daž­niau­siai ir tam­pa paieš­kos ob­jek­tais. O jei jau taip at­si­ti­ko, kad ne­su­lau­kia­ma iš miš­ko grįž­tan­čio žmo­gaus, apie tai pir­miau­sia rei­kė­tų pra­neš­ti po­li­ci­jai, o ne pa­tiems or­ga­ni­zuo­ti jo paieš­kas.

Pa­rei­gū­nų tei­gi­mu, pa­si­telk­tos vi­sos bū­ti­nos prie­mo­nės ir ope­ra­ty­vu­mas yra svar­biau­sia no­rint ras­ti pa­si­kly­dė­lį, kol jo gy­vy­bei ar svei­ka­tai dar ne­gre­sia pa­vo­jus.

Re­dak­ci­jos pa­klaus­tas, ką rei­kia ži­no­ti, kad ne­pa­sik­lys­tum net ir ne­pa­žįs­ta­ma­me miš­ke, ži­no­mas gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas PAL­TA­NA­VI­ČIUS įvar­di­ja vos ke­lis ele­men­ta­rius da­ly­kus.

– Pir­miau­sia, prieš ei­nant gry­bau­ti, rei­kia rea­liai įver­tin­ti sa­vo jė­gas. O jei jau pa­si­kly­dai, tai ne­pulk pa­ni­kuo­ti, nes pa­ni­ka to­kiais at­ve­jais yra pa­ts blo­giau­sias da­ly­kas. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad bai­mės akys di­de­lės. No­rint išei­ti iš miš­ko, už­ten­ka pri­si­min­ti ele­men­ta­riau­sias ži­nias apie gam­tą.

Rei­kia net la­bai pa­si­steng­ti, kad pa­klys­tum Lie­tu­vos miš­kuo­se. Juk jau 150 me­tų, kai jie vi­si yra pa­da­lin­ti kvar­ta­li­nė­mis li­ni­jo­mis. Tad į ku­rią pu­sę ei­si, už 100 ar 200 met­rų tik­rai į to­kią li­ni­ją išei­si. Po to jau ne­svar­bu, į kai­rę ar į de­ši­nę pa­suk­si, nes vis tiek priei­si ko­kį ke­lią ar ke­liu­ką. Tai pa­ts ele­men­ta­riau­sias bū­das ne­pa­sik­lys­ti.

Yra žmo­nių, ku­rie miš­ke sun­kiai orien­tuo­ja­si ir ei­da­mi pra­de­da su­kti ra­tus. To­kiems ne­rei­kė­tų pa­ta­ri­nė­ti žiū­rė­ti į ant me­džių au­gan­čias sa­ma­nas ar pa­na­šiai. Tai ne­la­bai stip­rus po­žy­mis, ypač jei žmo­gus stre­suo­ja. Jam vis­kas ga­li pa­si­mirš­ti ar su­si­mai­šy­ti.

Už­ten­ka už­ver­tus gal­vą pa­žiū­rė­ti į me­džių vir­šū­nes ir nu­sta­ty­ti, į ku­rią pu­sę pu­čia vė­jas. Taip tik­rai ne­suk­si ra­tų, o ei­si vie­na kryp­ti­mi. O jei sau­lė­ta die­na, tai už­ten­ka nu­si­sta­ty­ti, kad ji švies­tų kad ir į kai­rį­jį pe­tį, ir taip orien­tuo­da­ma­sis tik­rai mū­sų miš­kuo­se grei­tai ra­si mi­nė­tą kvar­ta­li­nę li­ni­ją ar ko­kį ke­liu­ką, o jau juo tik­rai kur nors nuei­si.

– Daug žmo­nių pa­si­kliau­ja tuo, kad tu­ri mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną. Juo ga­li­ma ne tik pa­gal­bą pa­si­kvies­ti, bet ir nu­sta­ty­ti sa­vo bu­vi­mo vie­tą.

– Jei te­le­fo­nas iš­ma­nu­sis ir mo­ki juo nau­do­tis, jis pa­dės. Čia la­biau tin­ka jau­niems žmo­nėms, ku­rie nė­ra pra­tę vaikš­čio­ti miš­kuo­se ir sun­kiai juo­se orien­tuo­ja­si. O jei jis pa­pras­tas? Toks, ku­riuo ga­li pa­skam­bin­ti, bet jis ne­ro­do ta­vo bu­vi­mo vie­tos. Pas­kam­bi­nęs ga­lė­si tik pa­sa­ky­ti, kad pa­si­kly­dai, bet ne kur esi.

Ne­rei­kė­tų miš­ke pa­si­kliau­ti ir gar­sais. Apsk­ri­tai ma­ne as­me­niš­kai la­bai dir­gi­na, kai vos įžen­gę į miš­ką žmo­nės pra­de­da šū­kau­ti. Tai lau­ki­nio žmo­gaus po­žy­mis. Šauk­da­mas be­veik ga­li bū­ti tik­ras, kad ta­vo riks­mas bus gir­di­mas iš ki­tos pu­sės. Juk svar­bu, koks yra miš­kas, kaip juo sklin­da gar­sas. Ga­li taip su­si­mai­šy­ti, kad pa­trauk­si į prie­šin­gą pu­sę, nors tau rei­kė­jo paei­ti už vi­sai ša­lia esan­čio kal­ne­lio. Ypač tai svar­bu bū­nant ne­pa­žįs­ta­ma­me miš­ke. Ja­me ga­li ne­pa­dė­ti nei šauks­mas, nei skam­bu­čiai.

– Bau­do­mis po­le­di­nės žūk­lės ger­bė­jus pa­vy­ko pri­vers­ti žve­jo­jant tu­rė­ti bent ele­men­ta­riau­sias sau­gu­mo prie­mo­nes, tai gal ir gry­bau­to­jus bei uo­gau­to­jus rei­kė­tų įpa­rei­go­ti tu­rė­ti su sa­vi­mi bent kom­pa­są?

– Kom­pa­sas yra la­bai ge­ras da­ly­kas. Bet kiek žmo­nių šian­dien jį na­muo­se tu­ri? Jis pa­dės ženg­ti vie­na kryp­ti­mi. O kaip mi­nė­jau, mū­sų miš­kuo­se ne­sun­ku orien­tuo­tis pa­gal vė­ją ar sau­lę.

Prieš iš­si­ruo­šiant į miš­ką svar­biau­sia įver­tin­ti sa­vo fi­zi­nes ga­li­my­bes, juk ga­li tek­ti paė­jė­ti ir ke­le­tą ki­lo­met­rų. Yra to­kių žmo­nių, ku­rie at­vi­rai pri­si­pa­žįs­ta, kad ne­ga­li gry­bau­ti, nes įė­ję į miš­ką iš kar­to pa­si­klys­ta. Jie ga­li gry­bau­ti, bet vi­są lai­ką tu­ri ma­ty­ti sa­vo au­to­mo­bi­lį ar ei­ti su ge­rai be­sio­rien­tuo­jan­čiu žmo­gu­mi. Ki­tų pa­ta­ri­mų nė­ra.

Pa­reng­ta pa­gal dien­raš­tį „Va­ka­ro ži­nios“

Už­ten­ka už­ver­tus gal­vą pa­žiū­rė­ti į me­džių vir­šū­nes ir nu­sta­ty­ti, į ku­rią pu­sę pu­čia vė­jas, ar šviečia saulė.