Naujausios
IŠ "ŠIAULIŲ KRAŠTO" ARCHYVO 1990-2015
Krito naujieji apaštalai
Vladas VERTELIS
Situacija po šių savivaldos rinkimų, kai visuomenei vis labiau įgrystančias partijas pradeda keisti visuomeniniai rinkimų komitetai, o tiesioginėse varžytuvėse dėl merų nepartiniai kandidatai šluoja partinius, primena pirmuosius metus po Nepriklausomybės atkūrimo. Tada į valdžią vietoje buvusiųjų taip pat atėjo nauji: švarūs, energingi ir protingi.
Prasidėjo akistata su valdžia ir pinigais. „Šiaulių krašto“ pirmųjų metų komplektuose užfiksuota nemažai valdžios korupcijos, piktnaudžiavimo ir elementarios nekompetencijos istorijų.
Valdžia ir pinigai
Amžina valdžios ir pinigų tema. Dabar jau kasdieninė žiniasklaidos duona. 1991-aisiais, ypač vietos spaudoje, dar retai kas imdavosi nagrinėti valdžios korupcijos faktų.
Didžiajai daliai vietos laikraščių tos temos buvo pavojingos ar neparankios, todėl ir – per sunkios.
Nemaža dalis visuomenės dar buvo įtikėjusi, kad komunistų valdžią pakeitę veikėjai – ne tik patriotai, kompetentingi, bet ir krištoliniai. Tad jų kritika, demaskavimas buvo priimtinas kaip išpuolis prieš Lietuvą, jos laisvę.
Naujuosius apaštalus liesti buvo ne tik kad neparanku, bet ir pavojinga.
Taikyti reikėjo labai tiksliai – ne šalia, o į dešimtuką. Tik nenuneigiamais faktais paremtos aukštus valdininkus kertančios publikacijos galėjo sukelti rezonansą, užkimšti laikraščio nedraugų ir priešų burnas, o iš rankų išimti vėzdą.
Žemė ir garantas bankui
Jonui Tručinskui, Šiaulių miesto tarybos pirmininkui, pirmajam teko patirti tokios žiniasklaidos jėgą, o vėliau ir palikti postą.
„Šiauliuose jau yra privilegijuotų privačių įmonių. Jos labai nesunkiai galės konkurencinėje kovoje nurungti visas kitas, nes naudojasi miesto tėvų protekcija“, – 1991 02 05 rašyta „Šiaulių krašto“ žurnalisto Petro Dargio publikacijoje „Miesto tėvų žaidimai su pinigais!“
Žaista stambiomis kupiūromis. J. Tručinsko proteguojamai joniškiečių įmonei, sumaniusiai statyti garažus Šiauliuose, pavyko apeiti ne tik jiems netinkamą miesto Valdybos nutarimą, bet ir gauti žemės ir miesto valdžios garantą 400 tūkstančių rublių kreditui.
Ir tai tuo metu, kai miesto biudžete švilpavo vėjai, vėlavo atlyginimai ir visuomenėje kaupėsi socialinės neteisybės drumzlės.
Apie įtartinus naujosios valdžios žaidimus su pinigais ir įtaka vos ne padieniui buvo išspausdinta keletas P. Dargio publikacijų.
Visuomenė šiurpo sužinojusi, kad miesto Taryba vieną kooperatyvą atleido nuo dalies mokesčių už finansinę paramą „Polifonijos“ chorui, jog šis galėtų išvažiuoti gastrolių.
Atleido, o į Braziliją ir Argentiną kartu su „Polifonija“ keliavo būtent Tarybos pirmininkas.
Pataikyta į dešimtuką
Viešumon lindo privačių struktūrų ir miesto vadovų, kurių priešaky Tarybos pirmininkas, įtartini ryšiai. Todėl 1991 m. kovo 7 d. miesto Taryba priėmė nutarimą „Dėl personalinės įmonės „Juzza“ kredito ir kooperatyvo 102L atleidimo nuo mokesčių“ (1991 03 14), įrodantį, kad „Šiaulių krašte“ paviešinti faktai – teisingi.
Neprašauta. Paneigti nebuvo ko. Kėde, susikompromitavę valdžios veikėjai tada dar išsaugojo, tačiau tai buvo nemaža laikraščio pergalė.
„Bene bus įvykęs stebuklas: bendromis kontrolierių, deputatų ir laisvosios spaudos jėgomis įmanoma pristabdyti ir tokio „kalibro“ komercininkus?“ – klausė P. Dargis.
Bandymas išsiplauti mundurą
Tada J. Tručinskas bandė pasiaiškinti interviu viename laikraštyje, kuris apie šią skandalingtą istoriją tylėjo.
Interviu J. Tručinskas teigė, kad „Šiaulių kraštas“ nesirėmė jokiais dokumentais, teisininkų išvadomis ir t. t.
Žodžiu, viskas laužta iš piršto. Toks paaiškinimas šokiravo, nes visos žurnalisto publikacijos buvo dokumentuotos, o ir miesto Taryba nutarimu patvirtino, kad teisybė – šimtaprocentinė.
To „teisybės aiškintojams“ prisiminti nereikėjo, svarbiausia reikėjo užmuilinti akis.
Metams baigiantis J. Tručinskas Tarybos daugumos valia buvo atleistas iš posto. Taip krito pirmasis mūsų „herojus“.
Šunims lojant kartais ir karavanas sustoja.
Valdžia nauja – principai seni
1992 metų vasarą (1992 06 27) publikacijoje „Gavo butą, bet prarado tarnybą“ rašyta ir apie principingus valdžios poelgius.
Šiaulių miesto tarybos posėdyje daugumos deputatų balsais iš pareigų buvo atleistas Tarybos pirmininko pavaduotojas, neteisėtai savo žmonai suveikęs butą.
Žmona net nestovėjo eilėje buto sąlygoms gerinti, o butas buvo skirtas įmonei, kurioje pavaduotojo žmona nedirbo.
Tarybos pirmininko pavaduotojo reikalas – sudėtinė butų skandalo dalis.
Triukšmas kilo, kai Savivaldybės kontrolės tarnyba kartu su laikinąja deputatų komisija išsiaiškino, kad butai neteisėtai buvo skirstomi draugams ir viršininkams.
Tiesa, minėtame Tarybos posėdyje buvo ir ginančių Tarybos pirmininko pavaduotoją. Vienas deputatų pareiškė buvęs jo bute ir pamatęs, jog šis gyvena „kaip ideologizuotas komunistas“.
„Kalė“ dėl paskyrų
Po 23-ejių metų „Šiaulių krašto“ kalbintas pirmasis po Nepriklausomybės atgavimo meras Kazimieras Šavinis, prisimindamas tuos metus, sakė: „Sąjūdis į merus iškėlė, galvojau, patars. Bet mane tik išsikviečia ir „kala“ po valandą pusantros. O „kala“ dėl paskyrų mašinoms, butų skirstymo, talonų visokiems daiktams – kodėl tam, o ne kitam?“
Tos paskyros dar deficito laikais buvo likusios iš Vykdomojo komiteto laikų.
„Greitai mane ir nuvertė, nes netenkinau norų. O vertė bene kas savaitę“, – prisiminė K. Šavinis.
Tos pačios etiketės
„Šiaulių kraštas“ iešmininkų ar atpirkimo ožių neieškojo – dairytasi aukštai sėdinčių, daug galinčių. Todėl konfliktas tarp valdžios ir „Šiaulių krašto“ stiprėjo.
Nenuostabu, kad „Šiaulių kraštui“ kabino „raudonųjų“, „komunistų“, „kagėbistų“ etiketes, įvairiais būdais stengėsi apšmeižti, sukompromituoti, bandė pajungti teisėtvarką.
Taip pat – ir po ketvirčio amžiaus. Tik korupcijos mastai daug didesni, bet etiketės principingai žiniasklaidai – tos pačios.
2015-ųjų situacija nėra identiška 1991-ųjų situacijai, tačiau ir panaši.
Šiais metais atsinaujino savivaldybių tarybos, o Šiauliuose – per 50 proc. naujų narių.
Gal tie naujieji – Dievo avinėliai? Tačiau tikrai – ne šventos karvės.
Leonido VOROBJOVO pieš.
