Naujausios
Lietuvos yra tiek, kiek jos turime savyje
Sidas AKSOMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas
Rašytojas, publicistas, kraštotyrininkas, dienraščio „Šiaulių kraštas“ kultūros, meno ir literatūros priedo „Atolankos“ redaktorius sudarytojas Vytautas Kirkutis sako, kad esame stiprūs tol, kol mumyse neišsitrynė, neišbluko Lietuvos, kaip mūsų gimtųjų namų, jausmas.
O ar daug tos Lietuvos dar likę? Šiemet, minint 97-ąsias Valstybės atkūrimo metines, Kuršėnų miesto garbės piliečiu paskelbtas V.Kirkutis įsitikinęs, kad Lietuvos yra tiek, kiek mes turime jos įkurdinę savyje.
– Šiemet gegužę sukaks 20 metų, kai su „Šiaulių kraštu“ pradėtos leisti jūsų sudaromos ir redaguojamos „Atolankos“. Tokia kultūros priedo sukaktis įrodo, kad kultūra šių dienų žmogaus gyvenime užima svarbią vietą? – pasiteiravo „Respublika“ Vytauto KIRKUČIO.
– Man atrodo, kad kartais praslystantis rūpestis dėl kultūros nereikalingumo yra gerokai perdėtas. Koncertų salės pilnos, teatrai beveik į namus atvažiuoja, knygų mugėje jautiesi kaip troleibuse per piko valandas... O kiek kuriančių žmonių, kiek dainuojančių, šokančių, muzikuojančių... Ir pats kultūros audinys įvairiaraštis, į paprastus ar sudėtingus ornamentus susibėgantis, profesionalaus meno potekstėmis atsiskleidžiantis.
Ir iš „Atolankų“ skaitytojas laukia, kad būtų atspindėtas Šiaulių krašto kultūros daugiasluoksniškumas, išryškintos įvairių sluoksnių susipynimo dermės. Džiaugiamės, kai mums pavyksta tai padaryti. Skaitytojas darosi vis labiau išsilavinęs, reiklus, kritiškai mąstantis, paprastais vaizdeliais ir lengvais skaitinėliais jo nebepasotinsi. „Greitas maistas“ rašant apie kultūrą netinka.
„Atolankų“ kūrėjų tikslas – atskleisti Šiaulių krašto kultūros, meno, tradicijų, literatūros savitumą, daugiasluoksniškumą, analizuoti tendencijas, raidos specifiką, kuriančio žmogaus dvasinę būseną kasdienybės kaitos procesuose.
Šiaulių krašto kultūrą mes suprantame kaip įvairiuose kontekstuose (geografiniame, istoriniame, profesionaliojo ir mėgėjiško meno ir pan.) egzistuojantį reiškinį.
Pats Šiaulių krašto regionas nėra vienalytis, čia susipina keli kultūriniai sluoksniai, yra susiformavę nemažai įvairiausių tarpsluoksnių, marginalinių reiškinių, tradicinio meno salų. Išryškėja aukštaitiškos ir žemaitiškos kultūrų tradicijos, Lietuvos ir Latvijos kultūrų sąsajos, miesto ir kaimo kultūrų dialogas, galų gale – profesionalaus ir mėgėjų meno dialogas ir sankirtos. Džiugina, kad „Šiaulių krašte“ kultūros tema viena iš svarbiausių.
– Ar įmanoma šiandien dar įpūsti tą patriotizmą, vienijusį lietuvių tautą Atgimimo metais?
– Jei netikėčiau, kad tai įmanoma, kam tuomet rašyčiau knygas, skelbčiau straipsnius, telkčiau kuršėniškius į Kuršėniškių klubą Vilniuje... Patriotizmas – ne tik meilė Lietuvai, bet pirmiausia meilė savo gimtinei, tam nedideliam miesteliui ir kaimeliui, iš kurio išėjai į tolimesnius kelius. Galų gale – pradžia keliuko, kuris išteka iš senelių, iš tėvų namų.
Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi Vilniumi, bet jis nėra visa Lietuva. Deja, jis – kad ir miela, bet mažesnioji Lietuvos dalis. Liūdna, kad mus sutelkia ir mūsų patriotizmą pažadina nelaimės, grėsmės, istoriniai lūžiai. Manau, kad ir dabar mūsų patriotizmas tyliai tūno kažkur kamputyje, ne visada kopia į tribūnas, scenas, ne visada giriasi ir savimi puikuojasi. Kad ir kaip deklaratyviai tai skambėtų, tylus, ramus darbas savo šaliai, savo Tėvynei – irgi patriotizmas.
– Kuo stiprūs šiandien dar yra lietuviai, kurių skaičių Tėvynėje nepaliauja retinti emigraciją skatinantys valdžios sprendimai?
– Istorija liudija, kad pats gyvenimas vėtė ir mėtė mus, lietuvius, grūdino ir vargino, kad, pritrūkę ištvermės, tikrai jau būtume išnykę arba iš silpnumo nugeibę. Nė velnio!
Kita vertus, nelinksma, kai paskaičiuoji, kiek talentingų, darbščių, verslių žmonių išvyko iš Lietuvos. Iš mūsų žemėlapio nyksta ne tik maži kaimai, bet ir miesteliai bei miestai. Kartais mane aplanko tokia vizija: eina per miestą vienišas žmogus, dairosi, visur dar gražu, asfaltuota, sutvarkyta, bet žmonių nėra. Ne karas prasiautė, ne epidemija ar apokalipsė. Ne. Per savo gimtąjį miestą eina ir su juo atsisveikina paskutinis gyventojas.
Per daug pasidaviau fantazijos žaismui? Statistikos departamento duomenimis, Kuršėnuose 2006 metais buvo 13 473 gyventojai. 2013 metais – 11 534 gyventojai. Per 7 metus gyventojų sumažėjo beveik 2 tūkst. Per metus miestas neteko apie 286 gyventojų. Vidutiniškai. Bet būta metų, kai išvykdavo net po 700 žmonių. Nereikia būti labai išmintingu matematiku, kad suskaičiuotum, jog po 40-45 metų Kuršėnuose gyventojų nebeliks.
Jei emigracijos tempai nemažės ir toliau. Galbūt šiandien mano rašomos knygos apie Kuršėnus po kelių dešimtmečių bus vieninteliai liudytojai apie tai, kad abipus Ventos buvo toks Žemaitijos miestas. Nuostabus miestas, bet įdomus tik istorikams, archeologams ir kultūros antropologams. O kiek Lietuvoje tokių Kuršėnų? Kiek jų kasmet emigruoja? Todėl dabar labai svarbu daryti viską, kad mano gimtieji Kuršėnai ir kiti panašūs miestai išliktų.
– Esate sakęs, kad Lietuva ir Kuršėnų miestas jums – ne tiek geografinė vietovė, kiek tam tikra vidinė būsena, kurią galima pavadinti namais. Ar liks Lietuva namais po pasaulį išsibarsčiusiems tautiečiams?
– Lietuva – mano, kaip lietuvio, namai. Žemaitija – mano, kaip žemaičio, namai. Kuršėnai – mano, kaip kuršėniškio, namai. Niekada nemaniau, kad ateis toks laikas, kai namų jausmas pradės blukti.
Pirmiausia jis pradėjo blėsti tada, kai persikėlėme į bendrabučius, į trečią, ketvirtą ar aštuntą aukštą. Ir niekas nebesakė, kad jam skirti namai, nes buvo dalijamas tik gyvenamasis plotas, kvadratiniai metrai bendro ir naudingo ploto. Sakykite, kokie gali būti namai daugiabučio penktajame aukšte? Kaip vaikams paaiškinti, kad viena dvidešimtoji dalis to bendrabučio – jo gimtieji namai? Ir kuo tuomet skiriasi bendrabutis Kuršėnuose, Šiauliuose ar Klaipėdoje? Tik nekilnojamojo turto kaina.
Šiuo metu savo namais labiau suvokiame gimtąjį miestą, gimtąją šalį, o ne asmeninį būstą. Bendrabutis nebuvo ir nebus namais. Sunku į svetimus kraštus išvykti iš namų, bet ne iš buto. Kai neturi tikrųjų namų, namai gali būti bet kur.
Ar Lietuva liks namais? Būtent namais, o ne gyvenamąja vieta ar plotu? Jei išvažiuojantys iš Lietuvos išsiveš tikrąjį namų jausmą, jį ištrinti bus ne taip lengva, o gal net ir neįmanoma.
Kartais atrodo, kad kai kam, net ir gyvenantiems Lietuvoje, ji nebėra namai. Jei mumyse nebeliks Lietuvos, kaip gimtųjų namų jausmo, jei išvykę nebejausime nostalgijos gimtajam kraštui, tuomet mūsų Tėvynė jau bus ten, kur gyvensime.
– Ko reikia, kad žmonės jaustųsi laimingi čia, Lietuvoje, o nebėgtų gainiotis laimės paukštės į užsienius?
– Nesu toks jaunas, kad viską žinočiau, o juo labiau apie laimę. Nes ir laimė kiekvienam vis kitokia, viena į kitą nepanaši. Manau, kad paukščių gainiotis visai nereikėtų, net jeigu jie ir laimės. Įdomiausia, kad labai daug žmonių iš tiesų yra laimingi čia, Lietuvoje, tik jie to nežino. Gal nėra kas jiems tai pasakytų?
Keisčiausia, kad lietuviai labai gerai žino, ką reiškia būti nelaimingam, bet nežino, kaip būna, kai esi laimingas. Na, o kas jaučiasi nelaimingi? Tegul važiuoja, tegul išbando save, tegul pamato tolimesnius kraštus, tegul studijuoja, tegul... Juk didelė vertybė – laisvė rinktis. Tačiau kad ir kur važiuosi, skrisi, plauksi –-niekur nuo savęs nepabėgsi. Visur keliausi su savo mintimis, įsitikinimais, nuostatomis, visur žiūrėsi savo akimis.
Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas 1985 metais rašė: „Niekur nebeinu iš namų, tik sėdžiu ir žiūriu pro langą. Tiek daug gyvenimo telpa lango kvadrate, tiek daug įvyksta... Ne veltui kinai sako: juo toliau eini, juo mažiau matai.“ Taip ir su tąja laime. Kai manome, kad ji, nenaudėlė, kažkur skraido su paukštėmis, pasirodo, ji ramiausiai tipena šalia mūsų ir padeda mums gyventi.
– Ką galime padaryti kiekvienas, kad ir ateities kartos mūsų šalyje kalbėtų lietuviškai, kad didžiuotųsi esantys lietuviai?
– Mūsų gimtoji kalba per visokias šalnas išsilaikė nenugeibusi, deja, dabar lietuviškas žodis gerokai pavargęs. Ne apie didžiąsias grėsmes jam kalbu – apie nuskurdintą, varganą, paliegusią mūsų kalbą!
Mėgstu pasklaidyti ir paskaitinėti akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“. Maža pasigėrėti, kad čia visa mūsų kalba surašyta, beveik visi žodžiai surikiuoti, jų reikšmės ir reikšmelės stropiai suregistruotos. Čia – Tautos kultūra, tradicijos, mentalitetas, mąstymo vingiai, pasaulėžiūra...
Skaitau žodyną pirmiausia todėl, kad dar kartą sau įrodyčiau, jog nemoku lietuvių kalbos, nežinau daugybės žodžių. Todėl klausimas, kiek lietuvių kalbos žodžių mokame, visai ne retorinis. Ar tik ne mažiau nei 10 proc.?
Dabar rašau knygą apie šviesaus atminimo didįjį žodynininką Vytautą Vitkauską, kuriam šiemet būtų sukakę 80 metų. Jo gimtinėje Kuršėnuose ir Vilniuje, kur jis visą gyvenimą dirbo Lietuvių kalbos institute, ruošiamės paminėti šį jubiliejų, prisiminti jo veiklą. O ji įvairialypė ir daugiasluoksnė: V.Vitkauskas buvo akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiasis redaktorius, daugelio knygų autorius, profesorius, habilituotas daktaras, kalbininkas, tarmių tyrinėtojas, kirčiavimo ir tarties specialistas, pedagogas, artistas, režisierius...
Štai kokių asmenybių dabar reikia Lietuvai, kokio atsidavimo ir pasiaukojimo reikia gimtajai kalbai.
NAMAI: Vytautui Kirkučiui namai – ir siaura, ir beribė sąvoka, minčių šaltinis.