NEGI ŠAU­LIU­KAS PA­SE­NO?

Vilius Puronas

NEGI ŠAU­LIU­KAS PA­SE­NO?

NE­GI ŠAU­LIU­KAS PA­SE­NO? Ži­no­ma, kad ne! Vi­si mes jį lan­ko­me: ir šiau­lie­čiai, ir vil­nie­čiai, ir tu­ris­tai, ir fe­mi­nis­tai. Juk sau­lė­je spin­din­tis auk­sas bus ma­din­gas vi­sa­da, kaip ir vy­riš­kas jau­nuo­lio kū­nas. Ma­dos ir „ge­ro sko­nio“ vė­jai anks­čiau ar vė­liau tam­pa ne­be­ma­din­gi, o tos sa­vy­bės, ku­rio­mis bliz­ga Šau­liu­kas, ta­pęs mies­to sim­bo­liu, bu­vo ir liks ver­ty­bė­mis. De­vi­zas ARS LON­GA, VI­TA BREVS (liet. „Me­nas am­ži­nas, gy­ve­ni­mas trum­pas“) vi­sa­da bus pui­kus įspė­ji­mas da­bar­ties ir atei­ties me­no po­vams, ži­no­vams, va­do­vams ir kri­ti­ko­vams.

Apie šį kū­ri­nu­ką daug ge­rų žo­džių pri­šne­kė­ta, ne­ma­žai pri­ra­šy­ta. Se­nat­vė­je be­lie­ka at­si­min­ti apie jo at­si­ra­di­mą, nes man nu­ski­lo bū­ti ka­bi­ne­ti­ne smulk­me, ma­čiu­sia šio kū­ri­nio gi­mi­mą, konst­ra­vi­mą, sta­ty­mą. Vė­liau te­ko da­ly­vau­ti ir Są­jū­džio mi­tin­guo­se, ku­riuo­se Šau­liu­ko aikš­tė vib­ra­vo dva­si­ne šva­ra ir atei­ti­mi. Ir ty­lia, tvir­ta rim­ti­mi ša­lia ka­pi­nių. Vib­ruo­ja ir da­bar, kai tu­ris­tėms paaiš­ki­nu, kad ne tik jis, bet ir vi­si Šiau­lių vy­rai yra auk­si­niai.

Tai – vie­nas iš bran­džiau­sių šiau­lie­tiš­kų me­no kū­ri­nių, jei kal­bė­tu­me ne vien apie Sta­sio Kuz­mos skulp­tū­rą. Jei kal­bė­tu­me apie ar­chi­tek­tū­ri­nį reiš­ki­nį – taip pat ver­ta di­džiuo­tis. Juk tai – pir­ma­sis ar­chi­tek­tū­ri­nis an­samb­lis, at­žy­mė­tas TSRS vals­ty­bi­ne pre­mi­ja. Be­je, anais lai­kais lie­tu­viš­ka ar­chi­tek­tū­ros mo­kyk­la pir­ma­vo so­vie­ti­jo­je ne tik Vil­niaus se­na­mies­čiu ar An­ta­kal­niu.

Šian­dien komp­lek­so ar­chi­tek­tū­ri­nė ap­lin­ka ap­spu­ro, nes sens­ta ne tik ar­chi­tek­tų kar­tos, bet ir kū­ri­niai: ši­lu­ma-šal­tis, le­das-lie­tus ir bend­rai... O jei tą pra­dė­ju­sį ap­spur­ti reiš­ki­nį ver­tin­ti iš šian­die­ni­nės uti­li­ta­ri­nės pu­sės? Mies­tas – gy­vas or­ga­niz­mas, su sa­vais po­rei­kiais, skir­tin­gais is­to­ri­niais tarps­niais, ku­riuo­se vi­sa­da at­si­ran­da ir pi­ni­gų, ir ko­mer­ci­nių spren­di­nių, ir švie­sių gal­vų, ir tuš­čių ple­pa­lų.

Apie res­tau­ra­vi­mo am­bi­ci­jas „Šiau­lių kraš­tas“ jau ra­šė. Tal­pi­nu kaž­ko­kio skai­ty­to­jo ano­ni­mi­nius ano straips­nio ko­men­ta­rus, be­veik ne­re­da­guo­tus. Siū­lau juos pa­dė­ti ant ki­tos svars­tyk­lių pu­sės ir pa­de­monst­ruo­ti sa­vo iš­min­tį. Juk vie­ni – „ne­mie­ga dėl Lie­tu­vos“, ki­ti – „vaikš­to už Šiau­lius“, tre­ti – tuš­čiai „dis­ku­tuo­ja už Šiau­lius“...

at­nau­jin­to­jams, 2016-08-13 10.38

Jū­sų bu­kap­ro­tiš­ku­mas ver­tas pa­gar­bos. „Aikš­tė“ nuo­sta­bus „Sau­lės mies­tą“ rep­re­zen­tuo­jan­tis ob­jek­tas. Iš jos at­si­ve­ria įkve­pian­tys pei­za­žai – ka­pi­nės, fab­ri­ko griu­vė­siai, ge­tą pri­me­nan­tys stam­biap­lokš­čiai gy­ve­na­mie­ji na­mai ir Ka­ted­ra. Ne­ten­ka ste­bė­tis, kad per vi­sus sa­vo eg­zis­ta­vi­mo me­tus aikš­tė ta­po šu­nų ve­džio­ji­mo ir ma­žiau pa­si­tu­rin­čių gy­ven­to­jų iš­ger­tu­vių bei ki­tų fi­zio­lo­gi­nių po­rei­kių ten­ki­ni­mo vie­ta. O iš es­mės – tai tran­zi­ti­nis ta­kas iš mies­to iki eže­ro. Juo liks ir po res­tau­ra­ci­jos. Tai­gi klau­si­mas: ar jūs tiek tur­tin­gi, kad in­ves­tuo­ja­te į be­vil­tiš­ką ob­jek­tą ar tie­siog bu­ki? O gal vel­niš­kai pro­tin­gi, su­ra­dę nuo­ša­lią vie­tą in­ves­ti­ci­joms įsi­sa­vin­ti?

....................................................................................

mies­tie­čiui, 2016-08-14 11.41

EU tiks­li­niai struk­tū­ri­niai fon­dai ski­ria­mi la­bai ne­si­rū­pi­nant kaip jie bus nau­do­ja­mi. Svar­bu, kad ata­skai­tos be prie­kaiš­tų bū­tų. Tą dau­gu­ma biu­rok­ra­tų Lie­tu­vo­je jau mo­ka pa­da­ry­ti. Mū­sų gi rei­ka­las pro­tin­gai fon­dais nau­do­tis.

Per 30 sa­vo eg­zis­ta­vi­mo me­tų ši aikš­tė trau­kos ob­jek­tu bu­vo tik me­ta­lų va­gims, gir­tuok­liams ir šu­nų ve­džio­to­jams. Ga­li­ma, ži­no­ma, ten už­kas­ti pi­ni­gus, bet gal pro­duk­ty­viau bū­tų juos nu­kreip­ti Pri­si­kė­li­mo aikš­tei. Ar­chi­tek­tų di­džia­vi­ma­sis tuo, kaip jie Mask­vos lo­xus kaž­ka­da iš­dū­rė, šian­dien grau­džiai skam­ba. Šau­lio skulp­tū­ra, ku­rio rep­ro­duk­ci­jos gau­siai eksp­loa­tuo­ja­mos mies­to rep­re­zen­ta­ci­jai, ga­lė­tų at­si­ras­ti Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je. Tai ne tik is­to­riš­kai tei­sin­ga, tai ir eko­no­miš­kai nau­din­ga. Ne­rei­kė­tų dau­gy­bės ne­pro­duk­ty­vių kon­kur­sų nau­jam mo­nu­men­tui kur­ti. Į tą va­di­na­mą Sau­lės laik­ro­džio aikš­tę ver­tė­tų žiū­rė­ti kaip į ta­ką, ve­dan­tį pro ka­pi­nes eže­ro link. Ga­lė­tų ten bū­ti vie­nas ki­tas suo­le­lis pa­var­gu­siems pail­sė­ti, bet ne­tu­rė­tų tai bū­ti ma­si­nių su­si­bū­ri­mų, o juo la­biau ren­gi­nių vie­ta. Mi­ru­sie­ji gi nu­si­pel­no šio­kios to­kios ra­my­bės.

Ir vie­ni tei­sūs, ir ki­ti.

Tik­ro­ji tie­sa kaž­kur apie vi­du­rį.

Tur­būt – Kel­mės sta­ty­bi­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je.