Naujausios
KOMENTARAS
O kokia Saulė šviečia virš Panevėžio?
Rita ŽADEIKYTĖ
Šiaulių miesto taryba, iš esmės atsinaujinusi naujais žmonėmis, įpusėjusi jau antruosius darbo metus, užlipo ant seno grėblio – ketvirtadienį patvirtino 2015–2024 metų Šiaulių miesto strateginį plėtros planą su ta pačia Šiaulių miesto vizija, kokia buvo sukurta vadovaujant socialdemokratams dar 2005 metais.
Pamenat, kaip prieš gerus dešimt metų Šiauliai ūžė, kilnojo antakius, kritikavo, kai iš vaizdingos Dubingių poilsiavietės prie ežero Šiaulių valdininkai paskelbė, kad Šiaulių vizija iki 2025 metų bus tokia: „Šiauliai – Saulės miestas: atviras, veržlus ir saugus“?
Prie vaizdingo ežero Šiaulių valdininkai tarėsi ne vieni – su Ekonominių tyrimų centru, kuris ir rengė Šiaulių miesto strateginį plėtros planą už daugiau nei ketvirtį milijono litų.
Vizijos dabartinė miesto Taryba nutarė nekeisti, Savivaldybės administracijos direktoriaus Eduardo Bivainio žodžiais, pasirinko – tęstinumą.
Šiauliai ir toliau iki 2025 metų sieks būti „Saulės miestas: atviras, veržlus ir saugus“.
Tvirtinant naują Šiaulių miesto strateginį plėtros planą net valdančiosios koalicijos nariui Gintautui Lukošaičiui Tarybos posėdyje nervai neatlaikė: „Kodėl Šiauliai – Saulės miestas, ar kitokia Saulė šviečia virš Panevėžio?“.
Tiek to ta Saulė. Šiauliai – Saulės miestas atsirado maždaug prieš trisdešimt metų, kai buvo švenčiamas 750 metų Saulės mūšio jubiliejus, bet, istorikų teigimu, kad žmonėms būtų lengviau tarti, likęs ne Saulės mūšio, o tik Saulės miestu.
Buvo „dviračių miestas“, bet dviračiu net per viaduką nebuvo galima važiuoti.
Tiesa, „Saulėnų“ miesto pavadinimui įsitvirtinti laiko reikėjo labai nedaug. Greit atėjo, greit ir nunyks? Kažin, koks būtų rezultatas atlikus eksperimentą kur nors „birbiliškių“ skersgatvyje – koks miestas vadinamas Saulės, o koks „Saulėnų“? Kurį greičiau atspėtų?
O paklausus, kokio miesto Lietuvoje vizija yra „atviras, veržlus ir saugus“, ar patys šiauliečiai atspėtų, kad čia apie juos?
Jau prieš dešimt metų miesto šviesuoliai, mokslininkai, menininkai, visuomenininkai, politikai stebėjosi, kokia čia vizija: „Saulės miestas – atviras, veržlus ir saugus“?
Jau tada kilo miestiečiams klausimų: juk atviru iš uždaro miesto Šiauliai virto išvedus Sovietų sąjungos kariuomenę.
Koks miesto išskirtinumas – vežlumas? Kur jis turi veržtis labiau nei Klaipėda, Vilnius ar Marijampolė?
Ar tai yra miesto ambicingi siekiai, išskiriantys miestą iš kitų? Įvardijantys jo tapatybę ir realias siekiamybes?
Jau tada daugelis tokią viziją vadino „ne vizija, o haliucinacija“.
Ką su tokia „vizija-haliucinacija“ Šiauliams pavyko įgyvendinti per dešimt metų?
Atviras jis tikrai buvo: svarbios valstybės įstaigos viena po kitos išsikelia iš Šiaulių į Panevėžį, jau nebekalbant apie Rail Baltica vėžę.
Šiauliai ypač „pasižymėjo“ emigrantų veržimusi su lagaminais iš miesto. Kažin ar besuskaičiuojame 100 tūkstančių gyventojų?
Minėjome Lietuvos įstojimo į NATO dešimtmetį dar užpernai. Kokie dar didesni saugumo garantai galėtų ateiti į Šiaulius, kad vis siektume vizijos – „saugus“?
Jau prieš dešimt metų siūlyta atsistoti ant žemės ir nebeskraidyti padebesiais: Šiaulius įvardyti Šiaurės Lietuvos kultūros, ekonominiu, mokslo, inovacijų centru? Kodėl to nesiekta net vizijose? Kodėl Lietuvai į galvas kaltas kodas „Saulė“, o ne „Šiaurės Lietuvos centras“, apibrėžiantis teritoriją, natūralią Šiaurės Lietuvos didmiesčio trauką iš aplinkinių rajonų?
Gal todėl Šiaulių – Šiaurės Lietuvos centro, koks galėjo būti, lyg ir neegzistuoja, o liko tik Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionas? Koks Šiaulių vaidmuo ir identitetas tokiame regione, į kurį patenka ir Kaunas, ir Klaipėda, ir Panevėžys?
Kokio tęstinumo siekia naujoji Šiaulių valdžia su sena ir niekur Šiaulių nenuvedusia vizija?