Per Žo­li­nę rei­kia su­si­tik­ti su ar­ti­mai­siais

Per Žo­li­nę rei­kia su­si­tik­ti su ar­ti­mai­siais

Per Žo­li­nę tu­ri­me su­si­tik­ti su ar­ti­mai­siais ir pa­ska­nau­ti gam­tos gė­ry­bių, užau­gu­sių mū­sų že­mė­je, o ne Ki­ni­jo­je, Af­ri­ko­je ar dar ko­kia­me ki­ta­me to­li­ma­me pa­sau­lio pa­kraš­ty­je, pri­mi­nė Vil­niaus et­ni­nės kul­tū­ros cent­ro vy­riau­sio­ji koor­di­na­to­rė Ma­ri­ja Liu­gie­nė.

Rugp­jū­čio 15-ąją Lie­tu­vo­je šven­čia­ma Žo­li­nė (ar­ba Žo­li­nės). To­kiu me­tu lie­tu­viai nuo se­no mi­nė­jo va­sa­ros ir ru­dens san­dū­rą, kai svar­biau­si lau­ko dar­bai jau bū­da­vo nu­dirb­ti – ja­vai nu­pjau­ti ir su­vež­ti, o uo­gos ir vai­siai su­rink­ti. Žo­li­nė dar va­di­na­ma ir Šven­čiau­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į Dan­gų šven­te.

Kuo Žo­li­nė ypa­tin­ga, kaip jai rei­kė­tų pa­si­ruoš­ti ir ją švęs­ti, – nau­jie­nų agen­tū­ros EL­TA in­ter­viu su se­nų­jų pa­pro­čių ži­no­ve bei puo­se­lė­to­ja M. Liu­gie­ne.

- Žo­li­nė tai me­tas, kai gam­ta, pa­sie­ku­si di­džiau­sią bran­dą, džiu­gi­na sa­vo vai­sių gau­sa. Ar Žo­li­nę ga­li­ma va­din­ti der­liaus šven­te? Kaip šiai šven­tei rei­kė­tų pa­si­ruoš­ti?

- Kaip ir kiek­vie­nai šven­tei, Žo­li­nėms ruoš­da­vo­si: šva­rin­da­vo, tvar­ky­da­vo na­mus ir ap­lin­ką. Bū­da­vo ruo­šia­mos ir vai­šės, į ku­rias su­si­rink­da­vo gi­mi­nės. Pa­si­rū­pi­na­ma gi­ra ar­ba alu­mi. Pa­na­šiai kaip ir Kū­čioms, se­nais lai­kais kai ku­riuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se iš nau­jo­jo der­liaus ga­min­da­vo 12 pa­tie­ka­lų.

Per Žo­li­nę pa­pras­tai jau su­noks­ta pir­mie­ji so­do vai­siai, užau­ga dar­žo­vės, pri­noks­ta ja­vai, iš ku­rių jau ga­li­ma iš­kep­ti duo­ną ar ra­gai­šį. Svar­biau­si lau­ko dar­bai nu­dirb­ti, me­dus iš­ko­pi­nė­tas. Taip, Žo­li­nę ga­li­ma va­din­ti der­liaus šven­te.

- Po so­vie­tų oku­pa­ci­jos Žo­li­nė į mū­sų šven­čių ka­len­do­rių su­grą­žin­ta tik 2000 m. Kaip Žo­li­nę švęs­da­vo anks­čiau ir kaip ją rei­kė­tų švęs­ti da­bar?

- Šiais lai­kais, kai že­mės dar­bais užim­ta ne­di­de­lė da­lis žmo­nių, mums Žo­li­nė nė­ra to­kia ak­tua­li, kaip anks­čiau. Ta­čiau kai ku­rių se­nų­jų pa­pro­čių ga­lė­tu­me neat­si­sa­ky­ti ir da­bar. Tu­ri­me pro­gą pa­ska­nau­ti gam­tos gė­ry­bių, užau­gu­sių po mū­sų sau­le, mū­sų že­mė­je, o ne Ki­ni­jo­je, Af­ri­ko­je ar dar ko­kia­me pa­sau­lio pa­kraš­ty­je. Dar mū­sų iš­min­čius Vy­dū­nas aiš­ki­no, kad pas mus užau­gu­sios dar­žo­vės, uo­gos, gry­bai ir ki­to­kios gė­ry­bės la­biau­siai mums pri­tin­ka, or­ga­niz­mo ge­riau­siai yra įsi­sa­vi­na­mos.

Ši die­na la­biau­siai tin­ka pa­dė­ko­ti tam, kas vi­sa tai užau­gi­no. Pa­ga­liau ir šei­mos, ar­ti­mų­jų, kai­my­nų, bend­ruo­me­nių su­si­ti­ki­mams ši die­na – pa­ti tin­ka­miau­sia. „Kas per Žo­li­nę ne­vie­šės, tas vi­są gy­ve­ni­mą lai­mės neturės”,- by­lo­ja liau­dies iš­min­tis.

- O kaip ši šven­tė bu­vo šven­čia­ma jū­sų vai­kys­tė­je, paaug­lys­tė­je?

- Ma­no vai­kys­tės pri­si­mi­ni­muo­se Žo­li­nė – tai at­lai­dai Ka­be­lių baž­ny­čio­je (Va­rė­nos r.), tai su­si­ti­ki­mas su ma­my­tės gi­mi­nė­mis (Ka­be­liai tai jos tė­viš­kė, – EL­TA.). Ki­tą die­ną po Žo­li­nės – rugp­jū­čio 16-ąją – šv. Ro­kas, at­lai­dai Mer­ki­nė­je, ten ei­da­vo­me iš ma­no gim­to­jo Mar­da­sa­vo apie 10 ki­lo­met­rų pės­ti. Mer­ki­nės mies­te­lis tuo lai­ku kve­pė­da­vo kriau­šė­mis, sly­vo­mis, obuo­liais.

Ma­no tė­vu­lis pa­vy­dė­da­vo mer­ki­niš­kiams, nes pas juos so­dų der­liai kiek­vie­nais me­tais bu­vo gau­ses­ni, tuo tar­pu Mar­da­sa­vo so­dai bū­da­vo nu­siaub­ti šal­nų. Prie baž­ny­čios bu­vo pre­kiau­ja­ma il­gais, su­vy­nio­tais į bliz­gan­čius po­pie­rė­lius sal­dai­niais, „laikrodukais” ir ki­to­kių for­mų ste­buk­lais. Mer­ki­nė­je, at­sto­vė­jęs di­de­lę ei­lę, ma­no tė­vu­lis pir­mą kar­tą nu­pir­ko le­dų po­rci­ją. Juos vi­sos ei­lės aki­vaiz­do­je par­da­vė­ja įkro­vė į vaf­li­nį kau­še­lį. Grį­žu­si sa­vo drau­gėms mė­gi­nau nu­pa­sa­ko­ti, kas per da­ly­kas tie le­dai.

Bu­vo prie­žas­čių lauk­ti tų dvie­jų šven­ti­nių die­nų, ta­čiau prieš tai tu­rė­da­vo­me at­lik­ti ai­bes dar­bų: su­tvar­ky­ti na­mus, pri­kas­ti bul­vių, pri­žo­liau­ti kiau­lėms ir t. t., ka­dan­gi tas dvi die­nas jo­kiu bū­du bu­vo ne­ga­li­ma ko nors dirb­ti. Tė­vu­lis tam tu­rė­jo la­bai įti­ki­na­mą paaiš­ki­ni­mą.

Vie­nais me­tais per Žo­li­nę la­bai dy­go ba­ra­vy­kai ir jis su­si­gun­dė pa­gry­bau­ti. Iš­kū­re­no kros­nį ke­lis kar­tus, pri­džio­vi­no tų ba­ra­vy­kų po­rą ki­log­ra­mų. Džio­vin­ti ba­ra­vy­kai bu­vo su­ve­ria­mi ant siū­lo po 15-20 vnt., ne­ly­gu jų dy­dis, siū­lo kraš­tuo­se – ma­žes­ni, per vi­du­rį – di­džiau­si. Tai bū­da­vo va­di­na­ma „vainikėliais”. De­šimt tų „vainikėlių” su­da­ry­da­vo ki­log­ra­mą. Tai­gi pri­džio­vi­no tų Žo­li­nių ba­ra­vy­kų du ki­log­ra­mus.

Džio­vin­tus ba­ra­vy­kus dzū­kai vež­da­vo par­duo­ti į Vil­nių, Kau­ną, ne­tgi Pe­ter­bur­gą. Ir ką gi? Tur­gu­je gud­rūs pir­kė­jai su­ge­bė­jo pa­vog­ti ir, tė­vu­lio ma­ny­mu, kaip tik tuos du ki­log­ra­mus, rink­tus per Žo­li­nę. Dar mums bū­da­vo drau­džia­ma to­mis die­no­mis mau­dy­tis, nors ir karš­čiau­sia bū­da­vo. Mat skli­do le­gen­da, kad Mer­ky­je per Žo­li­nę mau­dy­da­mo­si nu­sken­do, vie­na ki­tą gel­bė­da­mos, dvi se­se­rys ir jų pus­se­se­rė.

- Lie­tu­vo­je įve­dus krikš­čio­ny­bę, ši šven­tė su­ta­pa­tin­ta su Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos dan­gun ėmi­mo die­na. To­dėl Žo­li­nė dar va­di­na­ma Šven­čiau­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į Dan­gų šven­te.

- Žo­li­nė yra se­niau­sia ir svar­biau­sia Šven­čiau­sios Mer­ge­lės šven­tė – jos ėmi­mas į dan­gų. Li­tur­gi­nis šio įvy­kio mi­nė­ji­mas ži­no­mas nuo V a. Pa­sa­ko­ja­ma, kad apaš­ta­lai bu­dė­ję prie Ma­ri­jos kars­to. Pet­ras iš­vy­dęs, kaip Ma­ri­ja Vieš­pa­ties bu­vo paim­ta į dan­gų. Kuo­met apaš­ta­lai kars­tą ati­da­rę, jos kū­no vie­to­je pa­ma­tė dau­gy­bę gra­žiau­sių gė­lių. Ta­čiau tik nuo 1950 m. ti­kė­ji­mas, kad Ma­ri­ja bu­vo paim­ta į dan­gų su kū­nu ir sie­la, bu­vo pa­skelb­tas kaip dog­ma.

- Ar Žo­li­nę šven­tė se­no­vės bal­tai?

- Nea­be­jo­ti­na, kad Žo­li­nė se­no­vė­je bu­vo der­liaus šven­tė, ku­rios me­tu už vi­sas že­miš­kas gė­ry­bes dė­ko­da­vo dei­vei La­dai (gal­būt Že­my­nai). Ko ge­ro, bū­da­vo au­ko­ja­ma die­vams, už­ka­sa­ma ar­ba su­de­gi­na­ma grū­dų ar vai­sių, ren­gia­mos vai­šės. Pap­lo­tė­liai iš nau­jo­jo der­liaus mil­tų bū­da­vo svai­do­mi iš ran­kų į ran­kas per ug­nį, kol iš­kep­da­vo.

- Kuo ypa­tin­gi Žo­li­nės at­lai­dai?

- Žo­li­nės at­lai­dai Lie­tu­vo­je šven­čia­mi iš­kil­min­gai ir yra po­pu­lia­rūs. Be­ne gar­siau­si at­lai­dai vyks­ta Pi­va­šiū­nuo­se, esan­čiuo­se Aly­taus ra­jo­ne. Šio ne­di­de­lio baž­nyt­kai­mio al­to­riu­je esan­tis ste­buk­lin­gas Mer­ge­lės su kū­di­kiu pa­veiks­las su­trau­kia di­de­les mal­di­nin­kų mi­nias ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir vi­so ka­ta­li­kiš­ko pa­sau­lio. At­lai­dus ly­di ir di­de­lis ker­mo­šius. Di­de­li Žo­li­nių at­lai­dai vyks­ta Kre­ke­na­vo­je (Pa­ne­vė­žio r.), Za­ra­suo­se, Tra­kuo­se ir ki­tur.

Bai­gian­tis mi­šioms ku­ni­gas šven­ti­na at­si­neš­tus vai­sius, dar­žo­ves, lau­kų bei dar­že­lių gė­les. Tie­siog svaigs­ta gal­va nuo mar­gas­pal­vių puokš­čių, su­kom­po­nuo­tų iš me­det­kų, nas­tur­tų, ra­mu­nė­lių, jo­na­žo­lių, kie­čių, mė­tų ir ki­to­kių žo­ly­nų kva­po. Ši puokš­te­lė, per­riš­ta gra­žiu kas­pi­nė­liu, už­kiš­ta už šven­tų pa­veiks­lų, sau­go­ma vi­sus me­tus. Šven­tin­tos žo­le­lės, ti­kė­ta, sau­go nuo per­kū­ni­jos, su­si­rgus ga­li­ma iš jų pa­ruoš­tą ar­ba­tą ger­ti. Iš jų pa­ga­min­ta pa­gal­vė­lė ar­ba ke­lios gė­le­lės de­da­mos po mi­ru­sio­jo gal­va.

- Po at­lai­dų den­gia­mas šven­ti­nis sta­las šei­mai ir gi­mi­nai­čiams. Kas tu­rė­tų bū­ti ant Žo­li­nės sta­lo? O gal­būt šią šven­tę ga­li­ma švęs­ti gam­to­je?

- Ži­no­ma, kad ant Žo­li­nės sta­lo tu­rė­tų vy­rau­ti mū­sų kraš­to dar­žo, so­do, lau­kų ir miš­kų gė­ry­bės, švie­žias me­dus, lie­tu­viš­ki pie­no pro­duk­tai.

Šven­ti­mas gam­to­je – prie eže­rų ar upių – ga­li virs­ti pa­pras­tu „tū­su“, jei­gu tam ne­su­teik­si­me gi­les­nio tu­ri­nio.

Kal­bė­jo­si Lai­ma Že­mu­lie­nė

Vil­niaus et­ni­nės kul­tū­ros cent­ro vy­riau­sio­ji koor­di­na­to­rė Ma­ri­ja Liu­gie­nė.

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.