Naujausios
IŠ "ŠIAULIŲ KRAŠTO" ARCHYVO 1990-2015
Pirmieji klydo, bet buvo geriausi
Antradienį paminėtas pirmosios Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (1990–1995) 25-metis. Tai buvo išskirtinis politinis junginys ir dėl jai tekusių nepriklausomos valstybės ir savivaldos kūrimo bei stiprinimo uždavinių, bet ir sąjūdietiškos dvasios, nusiteikimo ir intelektualinių pajėgų.
„Šiaulių kraštas“, septyniais mėnesiais jaunesnis už pirmąją Tarybą, nuosekliai sekė jos veiklą: informavo, komentavo ir labai kritikavo. Užsižiebę karai nuslopdavo, kai iškildavo grėsmės valstybės laisvei – Sausio 13-oji, rugpjūčio pučas Maskvoje ar kai reikėdavo prisidėti prie Šiaulių reprezentacijos.
Viena didžiausių tos Tarybos bėdų – bloga komunikacija: su žiniasklaida, su visuomene. Informacija buvo slepiama, dozuojama, dalijama parankiniams žurnalistams.
Panašu, kad su didelėmis komunikacijos problemomis susidurs ir ketvirtadienį pradėjusi dirbti naujai išrinkta Taryba su naujuoju meru.
Tęsiame „Šiaulių krašto“ 25-mečio retro skyrelį.
Vorele į „Jėzų“
Jau pirmajame “Šiaulių krašto” numeryje išspausdinta žurnalisto Vytauto Gaižausko ataskaita iš Tarybos posėdžio “Vorele į kiną” (1990 11 20).
Vyko neeilinė sesija, bet pirmoji diskusija – eiti ar neiti į “Jėzų”. Tuo metu buvo demonstruojama religinė drama “Jėzus” – kultinė to laikmečio juosta.
„Pačioje pradžioje deputatai balsavo, eis jie į „Saulės” kino teatrą žiūrėti (atrodo, nemokamai) “Jėzaus” ar neis? Kai kas iš dalyvavusiųjų diskusijoje pasakė, kad ir deputatai galėtų nusipirkti bilietus, taip pat, kaip ir paprasti mirtingieji. Vis dėlto 28 balsais (iš 55 dalyvavusių) nutarta eiti.”
Pirmojo “Šiaulių krašto” pirmoji publikacija iš deputatų gyvenimo Tarybai žadėjo išskirtinį dėmesį. (Apie Tarybos pirmininko Jono Tručinsko žygius rašyta šio skyrelio apžvalgoje “Krito pirmieji apaštalai”, 2015 03 28.)
Muzikos policija
Viena kurioziškiausių situacijų 1991-aisiais susidarė dėl grupės deputatų iniciatyvos steigti Muzikos komisiją.
Šiandien net sunku įsivaizduoti, bet komisija, kurią “Šiaulių kraštas” pavadino “Muzikos policija”, turėjo analizuoti, administruoti, reguliuoti, dalinti ir atiminėti indulgencijas, t. y. spręsti, kokia muzika toje istorinėje epochoje teisinga, o kokia – žalinga.
„Šiandien dar deputatų muzikos komisija yra tik idėja. Bet tai jau daug. Idėjos, įprasta, kažkada vienokiais ar kitokiais būdais realizuojamos (...) O svarbiausia, brangūs „Šiaulių krašto“ skaitytojai, deputatų mes turime klausyti; kokią jie giesmę gieda, tokią ir mes turime giedoti. Kitaip – anarchija", – ironizuota komentare „Tautiškai šiaulietiška muzikos policija“ (1991 12 14).
Muzikos komisijos idėja galbūt pradėjo skrajoti paskutiniaisiais buvusios santvarkos metais, kai Šiauliuose užgimė BIX'ai, roko judėjimas.
Nomenklatūrą ir dalį to meto nusipelniusių kultūros ir švietimo veikėjų žeidė neaprobuota muzika, atviri ir net šokiruojantys dainų tekstai, o ypač emblema: raudonas roko žaibas, trenkiantis į skrybėlėtą galvą. Tada Šiauliai tarsi skilo: prieš roką ir už roką.
Tarybos deputatai nepatvirtino Muzikos komisijos, tačiau noras sureguliuoti ne tik muziką, bet ir viešąją informaciją buvo didelis.
Muzikos komisijos epizodas šiandien įdomus ir tuo, kad rodo, kiek toli (netoli) pažengta.
Penkmetis nusivylimų ir darbų
Išsamioje kadencijos veiklos apžvalgoje „Šiaulių tarybos penkmetis keptuvėje“ (1995 03 14) publikuoti kelių deputatų vertinimai, manau, labai aktualūs ir šiandien.
Kazimieras Žvirblis (1935–1999): „Dabartinė Taryba – nevisiškai sveikas organizmas. Nebuvo kompetencijos. Mažai pramonininkų. Daug pedagogų ir medikų, kurie buvo suinteresuoti kuo daugiau gauti iš biudžeto. Dar mūsų Taryba bijojo aštrių klausimų, o dažnai dirbo dėl varnelės.“
Vytautas Greičiūnas: „Eidamas deputatauti norėjau sukurti valstybę. Tačiau po metų antrų supratau, kad esu tik įkaitas ir nieko negaliu. Mano rinkėjai taip pat tai suprato – nebeateidavo į susirinkimus.“
Virginija Ladietienė: „Aš savo darbu patenkinta. Praktinę namų užduotį – įkurti Labdaros centrą – padariau. Vaizdinys, kurį įsivaizdavau prieš 5 metus, dabar jau apčiuopiamas. Tai – Nakvynės, „Vilties“, Globos namai, Slaugos skyrius.“
Birutė Marija Paplauskienė: „Galvojau, kad mes – jėga! Tačiau... mažai padarėme. Mano, pavyzdžiui, sparnai nepakirpti, tik nusviro žemyn. Taryboje nebesupratome vienas kito. Gal todėl, kad į ją atėjome iš skirtingų sluoksnių: eilinio ir administracinio. Atėjusieji iš administracinio lygio nenusileido žemyn. O anie – neprilygo intelektu, darbo patirtimi pirmiesiems. Labiausiai džiaugiuosi, kad įkūrėme Šeimos gydytojo instituciją.“
Ar tikrai mažai padaryta?
Retas kuris vėlesnių Tarybų deputatas galėtų išvardyti nors vieną ryškesnę idėją, kurią įgyvendino.
Ką girdime šiais laikais?
Dažniausiai vandenėlis: kovojau, norėjau, stengiausi, kalbėjau. O kalbant apie partijų bendradarbiavimą ir jų santykį su visuomene, jau net žodis išdavystė ne visada tiksliai vartotinas, nes labiau tinka – išdurti.
Parengė Vladas Vertelis
