PIRMIEJI PAKILOME VIRŠ LIETUVOS

Vilius Puronas

Kaip Klai­pė­da neį­si­vaiz­duo­ja­ma be jū­ros, taip Šiau­liai – be dan­gaus. Ne to­dėl, kad ten ka­ba Sau­lė, o to­dėl, kad me­ta­li­niai arai nuolat rai­žo mū­sų pa­dan­gę. Kaip kiek­vie­nas fa­ta­lis­tas, pra­dė­da­mas ra­šy­ti mū­sų ae­rod­ro­mo is­to­ri­ją, min­ti­mis per­bė­gu oro erd­vės už­ka­ria­vi­mo eta­pus virš Šiau­lių. Ko­kie reiš­ki­niai į ra­maus Zok­nių dva­re­lio ari­mus nu­tup­dė ae­rod­ro­mą?

PIR­MIE­JI PA­KI­LO­ME VIRŠ LIE­TU­VOS

Virš Didžd­va­rio ir Alek­sand­ri­jos. Pir­mo­ji in­va­zi­ja į Lie­tu­vos oro erd­vę yra už­fik­suo­ta 1801 m. va­sa­rio 23 die­ną, kai Pla­to­no Zu­bo­vo in­ten­ci­ja iš Šiau­lių Didžd­va­rio bu­vo pa­leis­tas ba­lio­nas. Ne­ži­no­ma, kas skri­do tuo įren­gi­niu, ne­ži­no­mas jo konst­ruk­to­rius, tik ži­no­ma, kad ki­tas ba­lio­nas, pi­lo­tuo­ja­mas to­kio J. Ku­pa­ren­kos, į Vil­niaus pa­dan­gę pa­ki­lo vė­liau, 1806 me­tais. Tai­gi, iš­li­kę fak­tai tvir­ti­na, kad Lie­tu­vo­je pir­ma­sis žmo­gus į orą pa­ki­lo Šiau­liuo­se.

Vė­liau, 1841 me­tais, di­de­lės šven­tės Alek­sand­ri­jo­je pro­ga, vėl bu­vo pri­pūs­tas di­džiu­lis ba­lio­nas pub­li­kai links­min­ti, jo ini­cia­to­rius – gra­fas Di­mit­ri­jus Zu­bo­vas. Mies­tie­čiai pa­sa­ko­jo, kad į orą pa­ki­lę dva­ro tar­nai su­si­rin­ku­siems gar­bin­giems sve­čiams ir sa­vai pub­li­kai iš vir­šaus mė­tė sal­du­my­nus. Avia­ci­jos ty­ri­nė­to­jai už­fik­sa­vo šią bib­liog­ra­fų pa­ste­bė­tą ži­nu­tę apie anks­ty­vą­ją orei­vys­tę Šiau­lių kraš­te.

„Že­mai­čio gar­lė­kis“. Šiau­liuo­se ar Viekš­niuo­se? En­ci­klo­pe­di­jos tvir­ti­na, kad vie­na­me Kau­no gu­ber­ni­jos mies­te 1855 me­tais pir­mą kar­tą pa­ki­lo į orą “Že­mai­čių garlėkis”, ap­len­kęs bro­lius Rai­tus pu­se šimt­me­čio.

Alek­sand­ras Griš­ke­vi­čius, lie­tu­viš­kos orei­vys­tės pra­di­nin­kas, at­si­kė­lė gy­ven­ti į Šiau­lius 1834 me­tais, pra­dė­jęs kuk­lia teis­mo tar­nau­to­jo pa­rei­gy­be. Jis bu­vo iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, pla­čių pa­žiū­rų, mo­kė­jo ke­lias kal­bas. 1836–1848 me­tais tar­na­vo Šiau­lių mies­to ro­tu­šės sek­re­to­riu­mi. Vi­są sa­vo sek­re­to­ria­vi­mo me­tą lais­va­lai­kiu konst­ra­vo or­lai­vius bei ki­to­kias ne­są­mo­nes, ruoš­da­mas dir­vą dvi­de­šim­to­jo am­žiaus orei­vys­tei, kas ne­kė­lė di­de­lio en­tu­ziaz­mo mies­to tė­vams. Apie juos 1844 me­tų Ru­si­jos švie­ti­mo pe­rio­di­nia­me lei­di­ny­je bu­vo pa­skelb­ta trum­pa ži­nu­tė “Šiau­lių mies­to ma­gist­ra­tas at­siun­tė rank­raš­tį, pa­va­din­tą “Skrai­dy­mo menas” ir pra­šo jį apsvarstyti”. Vė­liau, 1851 me­tais, gy­ven­da­mas Kau­ne, A. Griš­ke­vi­čius iš­spaus­di­no au­to­ri­nę kny­gu­tę “Že­mai­čio garlėkis” („Pa­ro­lot žmudzina”), ku­ria­me pa­tei­kė sa­vo su­kur­tų skrai­dyk­lių brė­ži­nius, iš­dės­tė sa­vo šiau­lie­tiš­ką pa­tir­tį.

Pa­dir­sės slė­ny­je? Ži­no­ma, kad jis pir­ma­sis pa­ki­lo į orą sa­vo pa­da­ry­tu apa­ra­tu apie 1855 me­tus. Tuo me­tu jis glau­dė­si Šiau­liuo­se pas sa­vo bro­liu­ką Mau­ri­ci­jų Griš­ke­vi­čių, gra­fo Zu­bo­vo ar­chi­va­rą, ku­rio dar­bą “Šiau­lių eko­no­mi­jos ar­ba sta­lo dva­rų aprašymas” ne kar­tą ci­tuo­siu.

Iš­li­ko įta­ri­mų, kad Alek­sand­ras sa­vo pir­mą­jį skry­dį at­li­ko nuo Kau­ka­zo (Li­man­to) kal­no, esan­čio prie­šais “Elnią”, ki­to­je Vil­niaus gat­vės pu­sė­je, ten, kur me­no val­di­nin­kai pa­sta­tė Fren­ke­lio skulp­tū­rą. Anuo­met, 1855-ųjų va­sa­rą, Prū­de­lio ne­bu­vo, dau­bo­je ply­tė­jo pie­vo­mis, krū­my­nais ir žo­lių at­va­šy­nais apau­gęs Pa­dir­sės slė­nis, ga­vęs pa­va­di­ni­mą nuo ne­drą­saus Dir­sės upe­liu­ko, vin­gu­ria­vu­sio nuo Pikt­miš­kio kem­sy­nų. Ša­lia dul­ki­no vieš­ke­lio sto­vė­jo se­nas van­dens ma­lū­nas, ku­rį už dvi­de­šim­ties me­tų nu­si­grio­vė Fren­ke­lis...

Tur­būt neat­si­tik­ti­nai jo gar­su­sis skry­dis su­ta­po su ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riaus vi­zi­tu į Šiau­lius, ku­rį Alek­sand­ras no­rė­jo ma­lo­niai nu­ste­bin­ti. De­ja! Skry­dis pa­vy­ko, o nu­si­lei­di­mas – ne. Pa­sa­ko­ja­ma, kad pa­si­bai­dę gu­ber­na­to­riaus ark­liai gar­bin­ga­jam sve­čiui siau­bo įva­rė, mies­tui gė­dos pri­da­rė. Sup­ra­tin­gai už­jau­čiu anuo­me­ti­nius mies­to va­do­vus – va­je, tas jo skry­dis juk bu­vo ne­le­ga­lus!

Apie “Že­mai­čio garlėkį” dau­ge­lis šiau­lie­čių yra už­mir­šę, nors tai – pa­sau­li­nės reikš­mės įvy­kis, kaip ir 1 JAV cento au­to­riaus gim­ti­nė. Ma­nau, apie tai teks pa­pa­sa­ko­ti pla­čiau ir iš­sa­miau, nes vi­so­kių įdo­my­bių ir su­ta­pi­mų bū­ta. Pra­de­dant A. ir D. Griš­ke­vi­čiais, sek­re­to­ria­vu­siais Šiau­lių ro­tu­šė­je, ae­rod­ro­mu su ato­mi­nė­mis bom­bo­mis bei eko­no­mi­nė­mis zo­no­mis, bai­giant tuo, kad bu­vęs šiau­lie­tis B. Za­vods­ko­vas ”Žemaičių garlėkio” ma­ke­tu ste­bi­na švei­ca­rus Že­ne­vo­je.

Tai­gi!

Sigito KAZLAUSKO iliustr.