Raškome euroderybininkų vaisius

Raš­ko­me eu­ro­de­ry­bi­nin­kų vai­sius

Gi­ta­na MAR­KO­VI­ČIE­NĖ, eko­no­mis­tė

Ig­na­li­nos ato­mi­nės elekt­ri­nės ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Da­rius Ja­nu­le­vi­čius į už­da­ro­mą elekt­ri­nę vie­ną po ki­to kvie­čia­si tiek Lie­tu­vos po­li­ti­kus, tiek eu­ro­par­la­men­ta­rus, no­rė­da­mas įti­kin­ti, kad jė­gai­nės eksp­loa­ta­vi­mo nu­trau­ki­mui ski­ria­mo fi­nan­sa­vi­mo neuž­ten­ka. Dar blo­giau – po 2020-ųjų ES fi­nan­sa­vi­mo ga­li vi­sai ne­bes­kir­ti, to­dėl rei­kia im­tis vi­sų įma­no­mų žy­gių, kad tai neat­si­tik­tų. Ta­čiau ne­slėp­ki­me, kad dėl su­si­da­riu­sios si­tua­ci­jos kal­ti mes pa­tys. Tai yra mū­sų po­li­ti­kai.

Pir­miau­sia pirš­tu be­sti tu­rė­tu­me į bu­vu­sį mū­sų vy­riau­sią­jį eu­ro­de­ry­bi­nin­ką Pet­rą Aušt­re­vi­čių, ne­pa­mirš­tant ir eu­ro­de­ry­bi­nin­ko Vy­te­nio And­riu­kai­čio.

ES vei­kė­jai gąs­di­na, kad fi­nan­sa­vi­mas Ig­na­li­nos jė­gai­nės už­da­ry­mui ga­li bū­ti nu­brauk­tas dėl įvai­rių prie­žas­čių. Vie­na jų – „Bre­xit“ ir di­de­lio fi­nan­si­nio do­no­ro (Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos) ne­te­ki­mas. Ta­čiau tam eu­ro­de­ry­bi­nin­kai ir bu­vo pa­skir­ti, kad iš­si­de­rė­tų kuo ge­res­nes sto­ji­mo į ES są­ly­gas.

De­ja, ne tik kad mai­nais už pa­ža­dus už­da­ry­ti AE nie­ko neiš­si­de­rė­jo, bet net ne­su­ge­bė­jo už­si­tik­rin­ti, kad vi­su jė­gai­nė eksp­loa­ta­vi­mo lai­ko­tar­piu ES prie pro­ce­so, ku­rio pa­ti pa­gei­da­vo, fi­nan­siš­kai pri­si­dės liū­to da­li­mi. Te­rei­kė­jo už­si­tik­rin­ti, kad bū­tų nu­ro­dy­tas konk­re­tus ES įsi­pa­rei­go­ji­mas skir­ti, tar­ki­me, 90 pro­c. fi­nan­sa­vi­mą ne iki konk­re­čios da­tos, o tol, kol pro­ce­sas bus už­baig­tas.

Ta­čiau už­si­tik­rin­ta bu­vo tik abst­rak­ti for­mu­luo­tė. Lie­tu­vos sto­ji­mo į ES su­tar­ties ket­vir­ta­me pro­to­ko­le ra­šo­ma, kad ES vals­ty­bės na­rės įsi­pa­rei­go­ja elekt­ri­nės eksp­loa­ta­ci­jos nu­trau­ki­mui skir­ti adek­va­čią pa­pil­do­mą fi­nan­si­nę pa­ra­mą, nes pri­pa­žįs­ta, kad dvie­jų reak­to­rių, pa­vel­dė­tų iš SSRS, už­da­ry­mas „yra be­pre­ce­den­čio po­bū­džio ir yra iš­skir­ti­nė, ša­lies dy­džio ir eko­no­mi­nio pa­jė­gu­mo nea­ti­tin­kan­ti fi­nan­si­nė naš­ta Lie­tu­vai“.

Ki­taip ta­riant, jo­kių konk­re­čių įsi­pa­rei­go­ji­mų iš ES pu­sės. Nes „adek­va­čią pa­ra­mą“ ga­li­ma su­pras­ti kaip no­ri, tai jau nau­jų de­ry­bų rei­ka­las. O de­rė­tis da­bar, kai jė­gai­nė jau ne­be­vei­kia, sver­tų tu­ri­me ge­ro­kai ma­žiau. Į su­tar­tį tu­rė­jo bū­ti įra­šy­tas punk­tas, kad AE už­da­ry­mą ES fi­nan­suos be­są­ly­giš­kai – vyks „bre­xi­tai“, „gre­xi­tai“, „ite­xi­tai“ ar ne.

Sei­mo Ener­ge­ti­kos ko­mi­si­jos na­rys Kęs­tu­tis Dauk­šys, ku­ris bu­vo pa­kvies­tas pa­vie­šė­ti Ig­na­li­nos AE, įsi­ti­ki­no, kad už­da­ry­mo dar­bai vyks­ta sklan­džiai, be vė­la­vi­mo. Ta­čiau pa­ly­gin­ti ne su anks­tes­niuo­ju pla­nu, o su da­bar­ti­niu, pa­gal ku­rį dar­bai tu­ri vyk­ti pen­ke­riais me­tais il­giau, nei anks­čiau ke­tin­ta. O nau­jo pla­no rei­kė­jo ne tik dėl to, kad „Nu­kem“ del­sė su pa­nau­do­to bran­duo­li­nio ku­ro sau­gyk­los sta­ty­bo­mis.

Perp­la­nuo­ti rei­kė­jo ir dėl to, kad ir da­bar­ti­niam lai­ko­tar­piui (2014-2020 m.) iš ES iš­si­de­rė­jo­me ge­ro­kai ma­žes­nį AE už­da­ry­mo fi­nan­sa­vi­mą, nei bu­vo po­rei­kis.

Ta­čiau dėl to ne­rei­kia ste­bė­tis, ži­nant, koks And­riaus Ku­bi­liaus Vy­riau­sy­bės po­žiū­ris 2011-ai­siais bu­vo į de­ry­bas dėl fi­nan­sa­vi­mo da­bar­ti­niu fi­nan­si­niu lai­ko­tar­piu.

Tų me­tų lapk­ri­tį A.Ku­bi­lius pa­sky­rė vy­riau­sią­jį eu­ro­de­ry­bi­nin­ką šiuo klau­si­mu. Juo ta­po Nei­las Tan­ke­vi­čius – tuo­me­ti­nis A.Ku­bi­liaus... pa­ta­rė­jas. Ki­taip ta­riant, de­ry­bos bu­vo vyk­do­mos net ne pre­zi­den­to, prem­je­ro ar mi­nist­ro, o prem­je­ro pa­ta­rė­jo lyg­me­niu.

Ta­čiau 2011 m. is­to­ri­jos ga­li­ma bū­tų ir ne­pri­si­min­ti, jei sa­vu lai­ku bū­tų ne­pa­si­šiukš­li­nę de­ry­bi­nin­kai dėl Lie­tu­vos sto­ji­mo į ES.

Pa­si­šiukš­li­no, o to vai­sius ski­na­me iki šiol. Žem­dir­biai dar ir da­bar gau­na be­ne ma­žiau­sias tie­sio­gi­nes iš­mo­kas vi­so­je Bend­ri­jo­je, eu­ro­de­ry­bi­nin­kai ne­su­ge­bė­jo iš­ko­vo­ti, kad ne­tek­tų lau­žy­ti Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jos, sa­kan­čios, kad Lie­tu­vos že­mę ga­li pirk­ti tik Lie­tu­vos pi­lie­čiai ir t.t. O mū­sų de­ry­bi­nin­kai net ne­bu­vo pa­na­šūs į to­kius, ku­rie no­ri Lie­tu­vai iš­peš­ti ko­kios nors nau­dos.

Ma­tyt, ne­no­rė­jo pyk­tis su „briu­se­li­niais“. Gal jau ta­da pla­na­vo ne Lie­tu­vos, o as­me­ni­nę atei­tį. As­me­ni­nę už­si­tik­ri­no: P.Aušt­re­vi­čius gau­na mil­ži­niš­ką eu­ro­par­la­men­ta­ro al­gą su įvai­riais prie­dais, gaus ir ati­tin­ka­mą pen­si­ją, o V.And­riu­kai­čiui pa­si­se­kė dar la­biau, mat eu­ro­ko­mi­sa­rai dar pri­vi­le­gi­juo­tes­ni.