Naujausios
Raškome euroderybininkų vaisius
Gitana MARKOVIČIENĖ, ekonomistė
Ignalinos atominės elektrinės generalinis direktorius Darius Janulevičius į uždaromą elektrinę vieną po kito kviečiasi tiek Lietuvos politikus, tiek europarlamentarus, norėdamas įtikinti, kad jėgainės eksploatavimo nutraukimui skiriamo finansavimo neužtenka. Dar blogiau – po 2020-ųjų ES finansavimo gali visai nebeskirti, todėl reikia imtis visų įmanomų žygių, kad tai neatsitiktų. Tačiau neslėpkime, kad dėl susidariusios situacijos kalti mes patys. Tai yra mūsų politikai.
Pirmiausia pirštu besti turėtume į buvusį mūsų vyriausiąjį euroderybininką Petrą Auštrevičių, nepamirštant ir euroderybininko Vytenio Andriukaičio.
ES veikėjai gąsdina, kad finansavimas Ignalinos jėgainės uždarymui gali būti nubrauktas dėl įvairių priežasčių. Viena jų – „Brexit“ ir didelio finansinio donoro (Didžiosios Britanijos) netekimas. Tačiau tam euroderybininkai ir buvo paskirti, kad išsiderėtų kuo geresnes stojimo į ES sąlygas.
Deja, ne tik kad mainais už pažadus uždaryti AE nieko neišsiderėjo, bet net nesugebėjo užsitikrinti, kad visu jėgainė eksploatavimo laikotarpiu ES prie proceso, kurio pati pageidavo, finansiškai prisidės liūto dalimi. Tereikėjo užsitikrinti, kad būtų nurodytas konkretus ES įsipareigojimas skirti, tarkime, 90 proc. finansavimą ne iki konkrečios datos, o tol, kol procesas bus užbaigtas.
Tačiau užsitikrinta buvo tik abstrakti formuluotė. Lietuvos stojimo į ES sutarties ketvirtame protokole rašoma, kad ES valstybės narės įsipareigoja elektrinės eksploatacijos nutraukimui skirti adekvačią papildomą finansinę paramą, nes pripažįsta, kad dviejų reaktorių, paveldėtų iš SSRS, uždarymas „yra beprecedenčio pobūdžio ir yra išskirtinė, šalies dydžio ir ekonominio pajėgumo neatitinkanti finansinė našta Lietuvai“.
Kitaip tariant, jokių konkrečių įsipareigojimų iš ES pusės. Nes „adekvačią paramą“ galima suprasti kaip nori, tai jau naujų derybų reikalas. O derėtis dabar, kai jėgainė jau nebeveikia, svertų turime gerokai mažiau. Į sutartį turėjo būti įrašytas punktas, kad AE uždarymą ES finansuos besąlygiškai – vyks „brexitai“, „grexitai“, „itexitai“ ar ne.
Seimo Energetikos komisijos narys Kęstutis Daukšys, kuris buvo pakviestas paviešėti Ignalinos AE, įsitikino, kad uždarymo darbai vyksta sklandžiai, be vėlavimo. Tačiau palyginti ne su ankstesniuoju planu, o su dabartiniu, pagal kurį darbai turi vykti penkeriais metais ilgiau, nei anksčiau ketinta. O naujo plano reikėjo ne tik dėl to, kad „Nukem“ delsė su panaudoto branduolinio kuro saugyklos statybomis.
Perplanuoti reikėjo ir dėl to, kad ir dabartiniam laikotarpiui (2014-2020 m.) iš ES išsiderėjome gerokai mažesnį AE uždarymo finansavimą, nei buvo poreikis.
Tačiau dėl to nereikia stebėtis, žinant, koks Andriaus Kubiliaus Vyriausybės požiūris 2011-aisiais buvo į derybas dėl finansavimo dabartiniu finansiniu laikotarpiu.
Tų metų lapkritį A.Kubilius paskyrė vyriausiąjį euroderybininką šiuo klausimu. Juo tapo Neilas Tankevičius – tuometinis A.Kubiliaus... patarėjas. Kitaip tariant, derybos buvo vykdomos net ne prezidento, premjero ar ministro, o premjero patarėjo lygmeniu.
Tačiau 2011 m. istorijos galima būtų ir neprisiminti, jei savu laiku būtų nepasišiukšlinę derybininkai dėl Lietuvos stojimo į ES.
Pasišiukšlino, o to vaisius skiname iki šiol. Žemdirbiai dar ir dabar gauna bene mažiausias tiesiogines išmokas visoje Bendrijoje, euroderybininkai nesugebėjo iškovoti, kad netektų laužyti Lietuvos Konstitucijos, sakančios, kad Lietuvos žemę gali pirkti tik Lietuvos piliečiai ir t.t. O mūsų derybininkai net nebuvo panašūs į tokius, kurie nori Lietuvai išpešti kokios nors naudos.
Matyt, nenorėjo pyktis su „briuseliniais“. Gal jau tada planavo ne Lietuvos, o asmeninę ateitį. Asmeninę užsitikrino: P.Auštrevičius gauna milžinišką europarlamentaro algą su įvairiais priedais, gaus ir atitinkamą pensiją, o V.Andriukaičiui pasisekė dar labiau, mat eurokomisarai dar privilegijuotesni.