Saulės mūšio ginklai

Saulės mūšio ginklai

Daug ga­na šar­vų bran­gių­jų

Ir šal­mai iš auk­so bu­vo

Ir ži­bė­ję, kaip tik stik­las,

Ir vi­sa gra­ži šar­vuo­tė

Iš­vei­zė­jo, kaip si­dab­ras.

Tra­di­ci­niai Sau­lės mū­šio gink­lai. Net ke­lio­se Ei­liuo­to­sios Li­vo­ni­jos kro­ni­kos vie­to­se daž­nai už­si­me­na­ma apie lie­tu­vių gink­lus. Daug sy­kių pa­brė­žia­mas mū­sų gink­lų ge­ru­mas, kad vo­kie­čiai juos grobs­ty­te grobs­tė, tai bu­vo ver­tin­gi tro­fė­jai. Mi­ni­ma, jog lie­tu­vių gink­lai bu­vę si­dab­ro spal­vos, ži­bė­ję kaip veid­ro­dis, ki­to­je vie­to­je kro­ni­ka ra­šo, kad lie­tu­viai tu­rė­ję paauk­suo­tų šal­mų, lie­tu­vių krū­ti­nės šar­vai si­dab­ru spin­dė­ję, ži­bė­ję kaip stik­las.

Ie­ti­ga­liai, ka­la­vi­jai, ko­vos kir­viai, šal­mai ir kt., t. y. di­des­nio­ji tra­di­ci­nės gink­luo­tės da­lis bu­vo vie­ti­nės kil­mės. To ge­ro, at­ro­do, tu­rė­jo­me pa­kan­ka­mai. Net­gi vie­na są­ly­gų Šiau­liams tap­ti mies­tu, ma­tyt, bu­vo vie­ti­nės me­ta­lur­gi­jos bu­vi­mas – tas yra už­šif­ruo­ta Rū­dės upe­liu­ko hid­ro­ni­me, tą ne kar­tą mi­nė­si­me. Skai­ty­to­jui pa­tei­kiu tri­jų gink­lų nuo­trau­ką, ku­riuos ūki­nin­kas Ka­zys Aliu­lis dar 1976-ai­siais ra­do Jau­niū­nų kai­me ar­da­mas že­mę – kir­vį, ie­ti­ga­lį ir pei­lį, esan­čius ma­no ko­lek­ci­jo­je. Tai – XIII a. ga­mi­niai.

Bu­vo­me pro­fe­sio­na­lūs ko­vo­to­jai. Mo­kė­jo­me grei­tai mo­bi­li­zuo­tis, pui­kiai nau­do­jo­me tak­ti­nius pra­na­šu­mus, to­dėl tra­di­ci­niais gink­lais, tiek sa­vais, tiek sve­tim­ša­liais (pirk­tais ir tro­fė­ji­niais), nau­do­tis mo­kė­jo­me, jie už­tik­ri­no Sau­lės mū­šio per­ga­lę. Apie juos neiš­li­ko le­gen­dų, bet įka­pė­se ras­tus XIII a. lie­tu­vių gink­lus ga­li­me pa­ma­ty­ti mu­zie­juo­se, juos ne­sun­kiai sis­te­mi­na ar­cheo­lo­gai, gi­na moks­lo dar­bus: ka­la­vi­jai, ko­vos kir­viai, strė­lių ant­ga­liai.

O štai dvi jų prie­šin­gy­bės – pa­ga­liai ir ar­ti­le­ri­ja pa­te­ko į Sau­lės mū­šio spe­cia­lią­ją li­te­ra­tū­rą ir ta­po sa­vo­tiš­ko­mis le­gen­do­mis. Kaip jų ne­pa­mi­nė­ti?

NUO PA­GA­LIŲ IKI AR­TI­LE­RI­JOS...

(vok.: “zu lest mit bou­men vel­ten tot”, liet.: “pa­ga­liau me­džiais juos užmušė”)

Pa­ga­liu, bu­me­ran­gu, buo­že, me­džiu ar ta­ra­nu?

Se­no­vės ka­ry­ba ži­no­jo ne vie­ną bū­dą mū­šy­je nau­do­tis me­džiais kaip pa­ran­ki­niu gink­lu. Apie to­kią pa­ran­ki­nio gink­lo nau­do­ji­mo ti­ki­my­bę Sau­lės mū­šy­je ra­šo pro­f. E. Gu­da­vi­čius. Jis at­krei­pė dė­me­sį, kad Ei­liuo­to­ji Li­vo­ni­jos kro­ni­ka pa­žy­mi, jog ka­la­vi­juo­čiai, kri­tus žir­gams, dar ko­vo­jo pės­ti. Lie­tu­viai juos pri­bai­gė buo­mais, prieš tai ge­ro­kai pri­var­gi­nę.

Ko tik moks­li­nin­kai ne­pri­fan­ta­za­vo apie kro­ni­ko­je mi­ni­mus me­džio bou­men, ku­riais lie­tu­viai bai­gė do­ro­ti ka­la­vi­juo­čius. Iš­ties ei­lu­tė “zu lest mit bou­men vel­ten tot” pa­žo­džiui ver­čiant skam­ba: “pa­ga­liau me­džiais juos užmušė”. Nors ir tu­rė­da­mi ge­rų gink­lų, lie­tu­viai šio­se kau­ty­nė­se ga­lė­jo grieb­tis me­di­nių bas­lių, stram­pų, kuo­kų ar net ką tik iš­rau­tų me­džių...

Klam­py­nė­je įnir­tin­gai kau­nan­tis bei vi­siš­ko lai­mė­ji­mo aki­vaiz­do­je iš­nau­do­jus svaid­me­nis, su­lū­žus kar­dams ir ra­go­ti­nėms, juk ga­lė­jo­me muš­ti prie­šus vis­kuo, kas tik pa­kliu­vo po ran­ka.

Da­bar­ti­niai moks­li­nin­kai taip pat mu­ša ka­la­vi­juo­čius vi­sais įma­no­mais bū­dais. Štai ke­li jų.

Iš­rau­ti me­džiai. Vie­ni moks­li­nin­kai (J. Voig­tas, P. Pa­kark­lis, Z. Ivins­kis) spė­jo, kad lie­tu­viai mū­šio įkarš­ty­je ro­vė me­džius ir jais kū­lė bė­gan­tį prie­šą. Ki­ti is­to­ri­kai sua­be­jo­jo: ar kas nors mė­gi­no iš­rau­ti su šak­ni­mis jau­ną ąžuo­liu­ką ar pu­šai­tę?

Rąs­tų ta­ra­nai. Ži­nant ri­te­rių pa­dė­tį ir dar klam­pią mū­šio vie­to­vę, ka­la­vi­juo­čiai ban­dė gel­bė­tis su­da­ry­da­mi “gy­vą­ją sieną” (pir­mo­ji ei­lė pri­klau­pia, ant­ro­ji sto­vi, abi at­sta­to sky­dus ir ie­tis). Ke­li moks­li­nin­kai tvir­ti­na, kad lie­tu­vių bou­men rei­kia su­pras­ti kaip me­džių rąs­tus ar ka­mie­nus. Prieš ri­te­rių “gy­vą­ją sieną”, ku­rios jie grie­bė­si kaip pa­sku­ti­nės išei­ties, me­džių ka­mie­nai ga­lė­jo bū­ti pa­nau­do­ja­mi kaip ta­ra­nai. Šią moks­li­nin­kų hi­po­te­zę skep­tiš­kai ver­ti­na da­bar­ti­niai vers­li­nin­kai, pre­kiau­jan­tys me­die­na. Jų ma­ny­mu, mū­šio me­tu ne­bu­vo ga­li­ma nau­do­tis elekt­rop­jūk­lais, ka­dan­gi tuo­met jų dar ne­bu­vo pre­ky­bo­je.

Vėz­dai-bu­me­ran­gai. Ame­ri­kos lie­tu­vių žur­na­le “Karys” Z. Rau­li­nai­tis spė­jo, kad gal met­raš­ti­nin­kas tu­rė­jo gal­vo­je me­di­nes svai­do­mą­sis buo­žes – vie­nak­ryp­čius bu­me­ran­gus, ku­rio­mis pa­muš­da­vo ark­lių ko­jas. Bet ir to­ji hi­po­te­zė taip pat tu­rė­jo trū­ku­mų: pa­si­ro­dė ne­tiks­lu, jei ne už­gau­lu – juk mū­siš­kiai ne­bu­vo pra­sčiau gink­luo­ti už pa­grin­di­nę atė­jū­nų ma­sę. Be to, vėz­dą kro­ni­ka api­brė­žia ati­tin­ka­mu žo­džiu klup­fel.

Vi­du­ram­žių ka­ro ter­mi­ni­jo­je “medžio” są­vo­ka api­brė­žia­mi gink­lai daž­niau­siai su­si­ję ne vien eti­mo­lo­giš­kai, bet ir fi­ziš­kai. Jau­no me­džio ko­tas sla­vų kal­bo­se ir ta­po sun­kios ie­ties (lenk. drzew­ce, sen. gu­diš­kai drev­ce) pa­va­di­ni­mu. Ka­mie­ni­nės ie­ties ter­mi­ną var­to­jo bi­zan­tie­čių is­to­ri­kas Leo­nas Di­ja­ko­nas.

Buo­žė­mis pa­siek­ta per­ga­lė? Ki­ti ma­nė, jog žo­dis bou­men reiš­kia me­di­nes buo­žes. Dau­ge­lis ty­ri­nė­to­jų spė­jo, kad kro­ni­ko­je mi­ni­mi bou­men (me­džio buo­mai) – anuo­met pla­čiai nau­do­ta prie­mo­nė prieš šar­vuo­tus rai­te­lius, kai vie­nas ar ke­li ka­riai to­kiu me­džio buo­mu iš­muš­da­vo ri­te­rį iš bal­no, o nu­kri­tu­sį ne­sun­kiai su­do­ro­da­vo. Toks se­no­vės lie­tu­vio, ap­si­gau­bu­sio vil­ke­na, su buo­že ran­ko­je, ste­reo­ti­pas iš­kil­da­vo ir XIX-XX šimt­me­čio pra­džios ro­man­ti­kams.

Jiems pri­tar­čiau ir aš – XXI am­žiau pra­džios is­to­ri­kas-di­le­tan­tas (ci­ni­kas, ne ro­man­ti­kas). Pri­de­du pie­ši­nį iš P. Dus­bur­gie­čio kro­ni­kos, vaiz­duo­jan­tį to lai­ko­tar­pio prū­sų ka­rį su ke­liais vėz­dais (klup­fel), ir su vie­na buo­že (bou­men). Tie­sa, jo striu­kę ir ke­pu­rę įsi­vaiz­duo­tu­me ki­taip.

Šiau­lie­čiai – ar­ti­le­ri­jos iš­ra­dė­jai?

Pris­ta­ty­siu jums vie­ną gar­bin­gą moks­li­nin­ką.

Č. Pi­če­lis (Char­les L.T. Pi­chel) virš 50 me­tų bu­vo ne­prik­lau­so­mo Je­ru­za­lės šv. Jo­no or­di­no di­džiuo­ju kanc­le­riu (rek­to­riu­mi). Už­sie­ny­je pla­čiai ži­no­mas jo vei­ka­las Nep­rik­lau­so­mo šv. Jo­no or­di­no is­to­ri­ja, ku­rio išė­jo du lei­di­mai (1957 ir 1970). Jo mo­nog­ra­fi­ja Tai, kas ne­ži­no­ma is­to­ri­jai pel­nė au­to­riui pa­gar­bą vi­sa­me pa­sau­ly­je. Gar­bu­sis vy­ras yra ga­vęs ne vie­ną gar­bin­gą Pran­cū­zi­jos vals­ty­bi­nį ap­do­va­no­ji­mą. Vie­na iš pa­sau­li­nės is­to­ri­jos bal­tų dė­mių – Že­mai­ti­jos praei­tis, Č Pi­če­lis jai sky­rė be­ne 300 pus­la­pių apim­ties ty­ri­nė­ji­mą Že­mai­ti­ja, į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tą 1991 me­tais.

Kaip ti­ki­na Č.Pi­če­lis, kas bu­vo tik­ra­sis Sau­lės mū­šio va­das-nu­ga­lė­to­jas, Vy­kin­tas, Rim­gau­das ar Min­dau­gas, svar­bu vien mums, že­mai­čiams ir lie­tu­viams. Eu­ro­pai ir pa­sau­liui svar­bu tai, kad mes – ar­ti­le­ri­jos pra­di­nin­kai, ką gar­bu­sis moks­li­nin­kas vi­sam pa­sau­liui pa­skel­bė sa­vo ty­ri­nė­ji­me. Ci­tuo­ju tei­gi­nio es­mę.

Ar­ti­le­ri­ja Sau­lės mū­šy­je

Li­vo­ni­jos met­raš­ti­nin­kas įam­ži­no vie­no mū­šy­je gy­vo iš­li­ku­sio žmo­gaus po­sa­kį. Už pa­tir­tą ne­lai­mę jis kal­ti­no Že­mai­ti­jos pa­go­nių die­vo tar­pi­nin­ka­vi­mą, pa­reikš­da­mas ... jų die­vas Per­kū­nas spjau­dė į mus per­kū­ni­ja ir žai­bais. Ma­žai kas iš ka­la­vi­juo­čių su­pra­to, kad prieš juos bu­vo pa­nau­do­ta ar­ti­le­ri­jos užuo­maz­ga. Apie ar­ti­le­ri­jos eg­zis­ta­vi­mą jie nie­ko ne­bu­vo gir­dė­ję, tad ir ne­ga­lė­jo su­vok­ti, kaip toks gink­las vei­kia.

Ker­pė­mis su ac­tu. Su­dė­lio­ję vi­sus ne­gau­sios in­for­ma­ci­jos pluoš­te­lius, ga­li­me at­kur­ti ar­ti­le­ri­jos įtai­sų vaiz­dą:

Tik­riau­siai jie ka­sė ap­ka­sus, ten dė­jo il­gus, sun­kius, tvir­tai su­riš­tus rąs­tus, pa­da­ry­tus vamz­džio for­mos. Ma­no­ma, jog pa­ra­ko sprog­di­ni­mui jis nau­do­jo smul­kiai su­trin­tas dur­pi­nes ker­pes ir ac­tą. Per at­vi­rą­jį ga­lą į vamz­džio vi­dų bū­da­vo pri­de­da­ma ak­me­nų, ku­riuos už­deg­tų dur­pi­nių ker­pių mil­te­lių spro­gi­mas svies­da­vo į prie­šo ka­riuo­me­nę. Tai pa­da­ry­da­vo jai rim­tų nuo­sto­lių ir su­kel­da­vo są­my­šį.

Tai­gi, šia tei­sin­ga ir drą­sia in­for­ma­ci­ja, kol ją pra­dės spaus­din­ti pa­sau­lio vi­ki­pe­di­jos, no­rė­čiau už­baig­ti vie­ną Sau­lės mū­šio gink­luo­tės as­pek­tų. Te­gu šis moks­lin­ko kū­ri­nys gy­vuo­ja kaip Šiau­lių le­gen­da, ku­rią su­kū­rė Je­ru­za­lės šv. Jo­no or­di­no di­dy­sis kanc­le­ris tol, kol moks­li­nė in­for­ma­ci­ja ją pa­tvir­tins ar­ba pa­neigs. Nes moks­las ne­klys­ta, kai moks­li­nin­kai klys­ta.

S. Kazlausko iliustr.

Vilius Puronas