Šeima, padorumas – atgyvenos?

Šei­ma, pa­do­ru­mas – at­gy­ve­nos?

Ge­di­mi­nas JA­KA­VO­NIS, „Žal­gi­rio“ dis­ku­si­jų ve­dė­jas, Sei­mo na­rys

Prii­mant „Ly­tiš­ku­mo ug­dy­mo bei ren­gi­mo šei­mai pro­gra­mą“ be­veik vi­sos te­le­vi­zi­jos per ži­nias ro­dė pro­tes­tuo­jan­čio jau­ni­mo pi­ke­tus. Nors, anot šios pro­gra­mos ren­gė­jų, ji bu­vo tik­rai komp­ro­mi­si­nė ir reng­ta la­bai il­gą lai­ką, ap­svars­tant vi­sus pa­siū­ly­mus, ku­riuos tei­kė švie­ti­mo, svei­ka­tos spe­cia­lis­tai, į pi­ke­tą su­si­rin­kę jau­ni žmo­nės tei­gė, kad tai – ka­ta­li­kiš­ka at­gy­ve­na.

Ma­no nuo­mo­ne, ko­mer­ci­nių te­le­vi­zi­jų sim­pa­ti­jos bu­vo šio be­si­šai­pan­čio, be­si­mai­van­čio, trans­pa­ran­tus ran­ko­se lai­kan­čio jau­ni­mė­lio pu­sė­je. Sa­ve lai­kan­tys li­be­ra­liais, man jie nie­kuo ne­si­sky­rė nuo so­vie­ti­nių kom­jau­nuo­lių ar Mao Dze­don­go Ki­ni­jos chun­vei­bi­nų.

Mū­sų tau­ta vi­suo­met pa­si­žy­mė­jo pa­gar­ba šei­mai, pro­tė­vių pa­pro­čiams bei tra­di­ci­joms. Gal to­dėl tu­ri­me to­kią gra­žią šven­tę kaip Vė­li­nės, kai lan­ko­me sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pus. Na, o tar­pu­ka­rio me­tu pa­čio­mis pres­ti­žiš­kiau­sio­mis pro­fe­si­jo­mis bu­vo lai­ko­mos mo­ky­to­jo, gy­dy­to­jo ir ku­ni­go, ku­rios pa­dė­jo iš­lai­ky­ti svei­ką Lie­tu­vos dva­sią, išug­džiu­sią Tė­vy­nės gy­nė­jų – po­ka­rio par­ti­za­nų – kar­tą.

Tai kas gi mums at­si­ti­ko, kad gy­ven­da­mi ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, tiks­liau, mums įsto­jus į Eu­ro­pos są­jun­gą, ta­po­me „va­ka­rie­tiš­kiau­siais“ iš vi­sų „va­ka­rie­čių“. Kai mū­sų Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to sig­na­ta­rai ra­šė Kons­ti­tu­ci­ją, nie­kam nė į gal­vą nea­tė­jo, kad šei­ma ga­li bū­ti lai­ko­ma „tė­vas 1 + tė­vas 2“.

Mi­nė­ta pro­gra­ma pa­kan­ka­mai li­be­ra­li, bet pi­ke­tuo­to­jams neuž­ten­ka, kad į ją įtrauk­ti net ir to­kie punk­tai kaip:

20. Sie­kiant pro­gra­mos tiks­lų, ne­leis­ti­na:

20.8. disk­ri­mi­nuo­ti as­me­nį dėl jo, jo tė­vų (glo­bė­jų, rū­pin­to­jų)

20.9. ska­tin­ti ne­pa­si­ten­ki­ni­mą sa­vo kū­nu, iš­vaiz­da ar ly­ti­ne orien­ta­ci­ja, sa­vo kū­no, iš­vaiz­dos ar ly­ti­nės orien­ta­ci­jos ne­priė­mi­mą.“

Pir­miau­sia, esu įsi­ti­ki­nęs, kad ly­ti­nis auk­lė­ji­mas pra­si­de­da šei­mo­je ir jau mo­kyk­lo­se tu­ri bū­ti at­si­klau­sia­ma tė­vų nuo­mo­nės.

Štai ke­li mo­ki­niams tei­kia­mo turinio/siekiamo ži­no­ji­mo pa­vyz­džiai:

2.5.3.1. Įvar­di­ja, kad as­me­nys ga­li bū­ti he­te­ro­sek­sua­lios, ho­mo­sek­sua­lios, bi­sek­sua­lios orien­ta­ci­jos; su­vo­kia, kad tai – da­lis žmo­gaus ly­tiš­ku­mo įvai­ro­vės.

2.5.3.2. Svars­to, ko­kius emo­ci­nius iš­gy­ve­ni­mus pa­ti­ria skir­tin­gų ly­ti­nių orien­ta­ci­jų as­me­nys.

Ne­ga­liu ne­pai­ro­ni­zuo­ti, kad gal to­kiu at­ve­ju punk­tą 2.5.3.1. pa­pil­dy­ki­me zoo­fi­li­ja, ne­kro­fi­li­ja ir pe­do­fi­li­ja? Tuo­met tik­rai tu­rė­tu­me vi­są ly­tiš­ku­mo įvai­ro­vės vaiz­dą.

O 2.5.3.2 punk­tą dės­ty­da­mi mo­kyk­lo­se įves­ki­te pra­kti­kos la­bo­ra­to­ri­nius dar­bus ir po­rnog­ra­fi­nių fil­mų per­žiū­ras pa­mo­kų me­tu.

Esa­me ne­di­de­lė, po Puer­to Ri­ko ir Lat­vi­jos spar­čiau­siai pa­sau­ly­je ma­žė­jan­ti tau­ta. At­ro­dy­tų, tai su­pras­da­mi, anot mū­sų him­no žo­džių, „did­vy­rių že­mė­je“, kad neiš­nyk­tu­me šiuo pil­nu glo­ba­li­za­ci­jos iš­šū­kių lai­ko­tar­piu, tu­rė­tu­me elg­tis pro­tin­gai ir la­bai iš­min­tin­gai. Mes šios že­mės – Lie­tu­vos – ne­pa­vel­dė­jo­me iš sa­vo tė­vų, mes ją pa­si­sko­li­no­me iš sa­vo vai­kų. Tik ar bus ją kam grą­žin­ti? Gims­ta­mu­mo ma­žė­ji­mas ir emig­ra­ci­ja re­ti­na mū­sų vals­ty­bės žmo­nių gre­tas, o dar ir mū­sų pa­čių prii­ma­mi spren­di­mai ir il­ga­lai­kės stra­te­gi­jos ne­tu­rė­ji­mas.

Kaž­ka­da švie­saus at­mi­ni­mo G.Be­res­ne­vi­čius ra­šė, kad „mes kė­lėm dai­nuo­jan­čias re­vo­liu­ci­jas, grio­vėm ber­ly­nų sie­nas ir pa­tys ne­pa­ma­tėm, kaip at­si­vė­rėm pra­ga­ro var­tus, už ku­rių ra­dom tik se­nų­jų, ge­rų­jų Eu­ro­pos die­vų ka­pi­nes“.

Ko­dėl iš ten mes, lie­tu­viai, vi­sa­da tu­ri­me su­si­rink­ti vi­są pur­vą? Ir ko­dėl Lie­tu­vo­je kla­si­ki­nes, tra­di­ci­nes šei­mas gi­nan­čioms vi­suo­me­ni­nėms or­ga­ni­za­ci­joms iš už­sie­nio pi­ni­gų ne­ski­ria­ma?

To­kio ti­po pro­gra­moms įsta­ty­mai ar įsa­ky­mai nie­ka­da ne­prii­ma­mi be aukš­to ly­gio po­li­ti­kų pa­lai­ky­mo. Ta­da skam­ba fra­zė: „baž­ny­čia at­skir­ta nuo vals­ty­bės“, o štai per di­džiau­sias re­li­gi­nes šven­tes ma­tau tų žmo­nių vei­dus pir­mo­se baž­ny­čių ei­lė­se. Ar ne­rei­kė­tų ant mal­dos na­mų, kaip ir ant dau­ge­lio įstai­gų, ka­bin­ti len­te­lių „pre­ky­bos agen­tai ne­pa­gei­dau­ti­ni“?