SENIAUSIOJI LIETUVOS ORGANIZACIJA

Vilius Puronas

SENIAUSIOJI LIE­TU­VOS OR­GA­NI­ZA­CI­JA

Jot­vin­gių Kry­žiaus Ri­te­rių Or­di­nas bu­vo įkur­tas XV a. Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Kuni­gaikštystėje. Jį su­da­rė se­no­sios kilmingo­sios Lie­tu­vos šei­mos, ku­rias vie­ni­jo jų se­nos tra­di­ci­jos. Pag­rin­di­nis Or­di­no ženk­las – bal­tas lie­tu­viš­kas kry­žius su dviem sker­si­niais, su aver­se pa­vaiz­duo­tu jot­vin­gių Vy­čiu, ku­rio auk­so spal­vos sky­de – rau­do­na pen­kia­la­pė ro­žė.

Jot­vin­giai – bal­tų gen­čių gru­pė, gy­ve­nu­si da­bar­ti­nės Lie­tu­vos pie­tuo­se, da­bartinės Bal­ta­ru­si­jos va­ka­ruo­se ir dabarti­nės Len­ki­jos šiau­rės ry­ti­nė­je da­ly­je. X-XI-XII a. jot­vin­gius daž­nai pul­di­nė­jo Ru­sios ir Len­ki­jos ka­riau­nos, XIII a. – dau­giau­sia kry­žiuo­čiai. Jot­vin­giai da­rė at­sa­ko­mų­jų žy­gių. Ka­rų ir plė­ši­mų nu­siaubta jot­vin­gių že­mė iš­tuš­tė­jo. XIV a. di­de­lė kil­min­gų šei­mų da­lis iš­si­kė­lė į kai­myninę, pa­lan­kiai nu­si­tei­ku­sią Že­mai­ti­ją, at­vy­kė­liai bu­vo glo­bo­ja­mi Lie­tu­vos val­do­vų ir vie­ti­nių ku­ni­gaikš­čių.

1487 me­tais Že­mai­ti­jo­je su­si­for­ma­vo tvir­ta gru­puo­tė prie ku­ni­gaikš­čio Jur­gio Ku­nai­čio Ko­mia­tos, ku­ris val­dė Var­nių (Medi­ninkų) že­mes. Šv. Ro­mos im­pe­ra­to­rius Mak­si­mi­li­jo­nas I

1495 m. bir­že­lio 24 d. iš­lei­do char­ti­ją, šiam ku­ni­gaikš­čiui su­tei­kęs pri­vi­le­gi­ją bur­ti Lie­tu­vos ba­jo­rus, pri­sie­ku­sius iš­ti­ki­my­bę Lie­tu­vos di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui. 1541 me­tais Lie­tu­vos di­dy­sis ku­nigaikštis Žy­gi­man­tas I pa­tvir­ti­no šią char­ti­ją. Bro­li­jos sos­tas (valdy­mo cent­ras) maž­daug iki 1650 me­tų bu­vo Me­di­nin­kuo­se, vė­liau per­si­kė­lė į Že­mai­ti­jos ba­jo­rų sei­melių sos­ti­nę Kra­žius, kur prie se­no­sios baž­ny­čios vyk­da­vo pa­grin­di­nės ce­re­mo­ni­jos.

Iki XIX a. pra­džios Or­dinas vei­kė vi­so­je Lie­tu­vo­je ir Žemaitijo­je. Jo ar­chy­vas din­go, gal bu­vo su­nai­kin­tas, gal glū­di po sep­ty­niais už­rak­tais Mask­vo­je ar Pe­ter­bur­ge, kai 1852 m. ru­sų val­džia Or­di­ną už­draudė. Bet Or­di­nas ir to­liau egzista­vo, ta­čiau slap­tai. Su Or­di­no var­du sie­ja­mas 1893 me­tų an­ti­ca­ri­nis kru­vi­na­sis konf­lik­tas, is­to­ri­jo­je gar­sus „Kra­žių sker­dy­nių“ pa­va­di­ni­mu...

1918 me­tais neo­fi­cia­lio­ji bro­li­ja vėl at­gi­mė, ofi­cia­liai įre­gist­ruo­ta Jotvin­gių Ge­le­žies Kry­žiaus Or­di­nu. Or­di­no do­ku­men­tus pa­tvir­ti­no Va­ti­ka­nas, gi 1937 me­tais po­pie­žius Pi­jus XI net at­siuntė Apaš­ta­li­nį pa­lai­mi­ni­mą. De­ja, at­gims­tan­čio Or­di­no veik­lą te­ko su­stab­dy­ti. Mū­sų tė­vy­nė­je vėl siau­tė sve­ti­mie­ji...

Kau­ne, 2003 me­tais, be­tvar­kant se­no na­mo pa­lė­pę, ras­tas tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos Jot­vin­gių Kry­žiaus Ri­te­rių Or­di­no ar­chy­vas bei se­no­vi­niai įsta­tai. Įdo­mu, kad kai ku­rių Lie­tu­vos aris­tok­ra­tų šei­mos ty­liai te­be­sau­go­jo tra­di­ci­ją. Or­di­nas, kaip se­niau­sio­ji Lie­tu­vos vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja, iš­lai­kiu­si gy­vy­bę nuo 1487 me­tų, vėl at­gi­jo. Jei žiū­rė­ti for­ma­liai, Or­di­nas, kaip sa­ko jo šū­kis „In ad­ver­si­ta­te etiam glo­rio­si!“ („Ko­vo­jan­tiems – gar­bė!“) – ka­ri­nio po­bū­džio is­to­ri­nis da­ri­nys, Lie­tu­vos ri­te­ri­jos or­ga­ni­za­ci­ja, bu­rian­ti ne tik kil­min­guo­sius.

Se­na­sis Lie­tu­vos ri­te­rių Or­di­nas šian­dien jun­gia dau­giau kaip ke­tu­rias­de­šimt na­rių. Da­bar­ti­nis Ordi­no tiks­las – ne tik šlovingo­sios Lie­tu­vos praei­ties at­mi­ni­mo iš­sau­go­ji­mas. Prio­ri­te­tai, ku­riais pa­ren­ka­mi or­di­no kan­di­da­tai, kiek neįp­ras­ti mer­kan­ti­li­nė­je epo­cho­je. Tai – šiuo­lai­ki­niai žmo­nės, pa­si­žy­min­tys ri­te­riš­ku­mu, t. y. sa­vęs iš­si­ža­dė­ji­mu, pa­siau­ko­ji­mu pa­rei­gai, idea­lis­tai. Pa­mi­nė­ti­na šiau­liš­kių ku­ni­gaikš­čių J. ir Š. Mont­vi­lų di­nas­ti­ja, ku­rių ge­nea­lo­gi­ja yra tie­sio­giai su­si­ju­si su Jot­vin­gių Kry­žiaus Ri­te­rių Or­di­no na­rys­te, ba­jo­rai arch. A. Juk­na ir adv. M. Sa­daus­kas, dar ke­li na­riai šiau­lie­čiai, tarp jų šių ei­lu­čių au­to­rius – ne iš ba­jo­ri­jos.

Na­rys ne­ga­li bū­ti sa­va­nau­dis ar gar­bėt­roš­ka, pri­va­lo tu­rė­ti ne­su­tep­tą opi­ni­ją, taip pat – bū­ti sa­vo dar­bais ži­no­mas tau­tai, ap­lin­kai. Ne­nuos­ta­bu, kad vi­si or­di­nie­čiai, tiek ba­jo­rai, tiek ne­kil­min­gie­ji, yra iš­si­la­vi­nę, eru­di­tai. Ne­ma­žai jų tu­ri tarp­tau­ti­nių ap­do­va­no­ji­mų, yra ži­no­mi Lie­tu­vos žmo­nės – pro­fe­so­riai, moks­lų dak­ta­rai, dva­siš­kiai, poe­tai, ra­šy­to­jai, dai­li­nin­kai. Or­di­no gar­bės ri­te­riais Ho­no­ris Cau­sa ta­po ži­no­mi žmo­nės – mon­sin­jo­ras di­si­den­tas Al­fon­sas Sva­rins­kas, pro­fe­so­rius kal­bi­nin­kas Zig­mas Zin­ke­vi­čius, poe­tas Ro­ber­tas Ke­tu­ra­kis, ki­ti...

Įdo­mu, kad šį šeš­ta­die­nį Kra­žių baž­ny­čio­je į Or­di­no na­rius bu­vo priim­ti dar ke­li Lie­tu­vos pi­lie­čiai. Dvi pa­var­des šiau­lie­čiai ge­rai pa­žįs­ta. Tai – LR pa­triar­chas pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Lands­ber­gis ir Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus ve­dė­ja, moks­lų dak­ta­rė Re­na­ta Ver­šins­kie­nė...

Pak­lau­si­te, ko­dėl su­si­ren­ka­me ma­ža­me Lie­tu­vos mies­te­ly­je Kra­žiuo­se? Kra­žiai – ne tik se­no­ji Or­di­no re­zi­den­ci­ja, su­si­ju­si su Jot­vin­gių Kry­žiaus Ri­te­rių Or­di­no iš­ta­ko­mis bei at­gi­mi­mu. Ji – pir­mo­ji Lie­tu­vos švie­suo­me­nės bu­vei­nė su Jė­zui­tų ko­le­gi­ja, čia bu­vo pa­sta­ty­ta pir­mo­ji Že­mai­ti­jos baž­ny­čia. Svar­bu ir tai, kad Kra­žiai – „neut­ra­li te­ri­to­ri­ja“ – ne Vil­niaus, ne Kau­no, ne Šiau­lių.

Mū­sų suei­gos bū­na trum­pos ir da­ly­kiš­kos: bend­ra mal­da, įva­di­nis Di­džio­jo ma­gist­ro, pro­fe­so­riaus Ar­tū­ro Ru­ko Dau­jo­čio žo­dis, ei­na­mie­ji klau­si­mai, bend­ra už­sta­lė, konk­re­čios per­spek­ty­vos. Tas mus ir jun­gia, nes kiek­vie­nas mū­sų yra veik­los žmo­gus, tuš­čiai lai­ko ne­gaiš­tan­tis. Šyp­tel­siu – kiek­vie­nas esa­me as­me­ny­bė, o, kaip sa­ko afo­riz­mas, sva­ri as­me­ny­bė tu­ri tu­rė­ti sun­kų cha­rak­te­rį. Trum­pų su­si­ti­ki­mų me­tu tas ne­spė­ja at­si­skleis­ti.

Au­to­riaus ko­lia­žas