ŠIAU­LIŲ KLE­BO­NAS KUNIGAS IGNACAS ŠTACHAS – BLAI­VY­BĖS PRA­­DI­­NIN­­KAS

Vilius Puronas

ŠIAU­LIŲ KLE­BO­NAS KUNIGAS IGNACAS ŠTACHAS – BLAI­VY­BĖS PRA­­DI­­NIN­­KAS

„Gir­tą tau­tą leng­viau val­dy­ti“ – tą iš­min­tį pa­skel­bė ca­rie­nė Je­ka­te­ri­na I, to­dėl iki šiol esa­me įpra­tę kal­tę vers­ti so­viet­me­čiui. Vi­siems, tik ne sa­­viems...

Blai­vys­tės pra­džia bu­vo keb­li. Ką paaiš­kin­ti do­rai pa­ra­pi­jie­tei, ku­rios tė­ve­liai ir se­ne­liai gė­rė, ne­gi jie – blo­gie­čiai? Kaip švęs­ti ves­tu­ves, kad už­sta­lė­je links­ma bū­tų? Kaip pa­my­lė­ti ne­lauk­tus sve­te­lius? Kaip kai­my­nui at­si­dė­ko­ti už su­re­mon­tuo­tą pa­lan­gę? Ką paaiš­kin­ti ga­no­mie­siems, jei de­šim­ty­je Die­vo įsa­ky­mų drau­di­mo gir­tau­ti nė­ra, o kas neužd­raus­ta, va­di­na­si, leis­ta...

Uni­ka­lus ka­pas. Kiek­vie­nas sa­ve ger­bian­tis šiau­liš­kis ir šiau­lie­tis ži­no tą ka­pą Šiau­lių se­no­sio­se ka­pi­nė­se, ku­ria­me nuo 1854 m. il­si­si dva­siš­kio Ig­na­co Šta­cho pa­lai­kai. Neiš­dy­lan­tį įspū­dį pa­lie­ka ka­pas per Vė­li­nes: nu­švies­tas, iš­puoš­tas žva­kė­mis, žva­ke­lė­mis, žva­­ke­­ly­­tė­­mis...

XIX a. pa­bai­go­je ši mies­to įžy­my­bė jau gar­sė­jo ga­lio­mis ir ste­buk­lin­gu­mu. Dau­giau kaip šimt­me­tį ke­liais vaikš­to­me ap­link ka­pą, pra­šy­da­mi pa­gal­bos nuo al­ko­ho­liz­mo, moks­luo­se, meilėse... Kai ka­da iro­niš­kai šyp­so­mės: gal tai – prie­ta­rai, bet... juk pa­si­ti­kė­ji­me glū­di vil­tis!

Blai­vy­bės pra­di­nin­kas. Apie Šiau­lių Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios ku­ni­gą Ig­na­cą Šta­chą iš­li­ko tru­pu­tis frag­men­ti­nių ži­nių. Tai bu­vo ga­na veik­li, pro­tin­ga as­me­ny­bė, mo­kė­ju­si lai­ky­ti ini­cia­ty­vą. Gi­mė 1796 me­tais Var­nių bur­mist­ro šei­mo­je, moks­lus pa­bai­gė Var­nių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je. Vė­liau Ig­na­cas iš­gar­sė­jo ir kaip Že­mai­čių vys­ku­pi­jos kanc­le­ris, ir kaip rū­pes­tin­gas vys­ku­pi­jos ar­chy­vų tvar­ky­to­jas.

Ku­ni­gas Ig­na­cas Šta­chas, tu­rė­da­mas 47 me­tus, apie 1843-iuo­sius pra­dė­jo kle­bo­nau­ti Šiau­lių Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čio­je. Iš­li­ko ži­nių, kad 1847 me­tais už pa­ra­pi­jie­čių pi­ni­gus iš Vil­niaus be­ne­dik­ti­nų jis pir­ko la­bai gra­žią monst­ran­ci­ją, o 1849 me­tais kaš­to­nų me­džiais ap­so­di­no šven­to­rių. Ig­na­cui te­ko ir ki­ti ap­lin­kos su­tvar­ky­mo dar­bai. At­ro­do, kad jo lai­kais bu­vo baig­ti per­lai­do­ji­mai iš baž­ny­čios šven­to­riaus į se­ną­sias ka­pi­nes. Ke­li jo so­din­ti me­džiai, per­se­nę ir iš­si­ke­ro­ję, te­beo­šia šven­to­riu­je ir šian­dien.

Dau­giau žmo­nių nu­­sken­­do stik­li­nė­se ne­gu upė­se.

1838 me­tais ai­rių ka­pu­ci­nas Teo­bal­das Ma­tiu (Mat­he­wo) pir­ma­sis iš­kė­lė blai­vys­tės idė­ją. Šiau­lių kle­bo­nas Ig­na­cas Šta­chas Eu­ro­po­je bu­vo ant­ra­sis, o ru­suo­se ir mū­suo­se – pra­di­nin­kas, ku­ris kar­tu su Šiau­lė­nų kle­bo­nu Au­gus­ti­nu Ky­bar­tu (1795–1860) dar 1846 me­tais pra­dė­jo pro­pa­guo­ti blai­vy­bę, be­ne vi­su de­šimt­me­čiu anks­čiau ne­gu vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lan­čius. Dau­ge­lis is­to­ri­kų tvir­ti­na, kad po 1841 m. gruo­džio 25 d. iš­leis­to įsa­ky­mo, ku­riuo ca­ro val­džios ži­nion pe­rė­jo smuk­lės bei bra­vo­rai, mū­sų dva­siš­ki­ja pra­dė­jo blai­vys­tės žy­gį.

Kle­bo­no Ig­na­co Šta­cho as­me­ny­bė neap­si­ri­bo­jo „blai­vys­tės broct­vų“ („blai­vys­tės bro­li­jų“) kū­ri­mu. Jų prie­dan­go­je, nau­do­jan­tis Baž­ny­čios au­to­ri­te­tu, pra­dė­jo kur­tis re­zis­ten­ci­nė ter­pė ofi­cia­lia­jai nu­tau­ti­ni­mo po­li­ti­kai. Mo­tie­jus Va­lan­čius sa­vo „Že­mai­čių vys­ku­pys­tė­je“ su pa­gar­ba mi­ni Šiau­lių ku­ni­gą Ig­na­cą Šta­chą, jam su­tei­ku­sį ne­ma­žai ži­nių ir ver­tin­gų is­to­ri­nių do­ku­men­tų, bei pa­ska­ti­nu­sį dirb­ti blai­vy­bės dar­bą. Tai­gi, jo įkvė­pė­jas bei dva­si­nis va­das bu­vo mū­sų ku­ni­gas kle­bo­nas Ig­na­cas. Mi­rė su­lau­kęs 58 me­tų.

Kuo kvai­les­nė ban­da – tuo pie­me­niui sun­kiau. Blai­vy­bė, pa­skel­bu­si kar­če­moms griež­tą ko­vą, ži­no­jo, kad ko­va bus il­ga ir sun­ki. Ca­ri­nė val­džia skel­bė, kad gir­ty­bė – žmo­gaus tei­sė, są­jun­gi­nin­ku kvie­tė­si pa­tį Jė­zų Kris­tų, ku­ris van­de­nį pa­ver­tė vy­nu ves­tu­vių me­tu Ga­li­lė­jos Ka­no­je (Jn 2.1–12). Gir­ta­vi­mą rė­mė gau­si ca­ri­nė val­di­nin­ki­ja, bi­zū­nai, ka­zo­kai, žan­da­rai ir sa­vi ju­do­šiai. Gu­ber­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­ja už „blai­vys­tės broct­vų“ stei­gi­mą gra­si­no ka­ro lau­ko teis­mais: Jei vi­sa val­džia iš Die­vo, tai blai­vy­bė, ei­da­ma prieš val­džią, ei­na ir prieš Die­vą. Jas­no!?

Oku­pan­tas su­pra­to, kad šuo bu­vo pa­kas­tas gi­liau, nes ir ark­liui bu­vo aiš­ku, kad

blai­vy­bė – tai tau­tos gy­vy­bė!

„Blai­vy­bė – ne abs­ti­nen­ci­ja.

Blai­vy­bė ne­drau­džia ger­ti,

ji drau­džia gir­tuok­liau­ti.“

(Šiau­lių de­ka­nas kun. Liud­vi­kas Ma­žo­na­vi­čius, apie 1977-uo­sius)