Sibiro misijoje pratęsė žuvusio draugo darbus

Si­bi­ro mi­si­jo­je pra­tę­sė žu­vu­sio drau­go dar­bus

Iš­sau­go­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją atei­tiems kar­toms, pa­gerb­ti Lie­tu­vos trem­ti­nius ir po­li­ti­nius ka­li­nius – tiks­lai, ku­rių ve­da­mi jie vy­ko į Si­bi­rą. Jie – tai „Mi­si­ja Sibiras‘16“ da­ly­viai, ati­da­vę vi­sas jė­gas ir šir­dis, kad tai pa­siek­tų. Vie­nas iš jų – šiau­lie­tis Vai­do­tas Ste­po­na­vi­čius į dvie­jų sa­vai­čių truk­mės eks­pe­di­ci­ją lei­do­si, no­rė­da­mas pra­tęs­ti žu­vu­sio drau­go pra­dė­tą dar­bą.

Si­gi­ta VE­GY­TĖ

sigitav@skrastas.lt

Pro­jek­tas „Mi­si­ja Si­bi­ras“ vy­ko jau 15 kar­tą, o da­ly­viai pa­gerb­ti trem­ti­nių lei­do­si į Si­bi­ro šiau­rę – Igar­ką.

Iš dau­giau nei 800 pre­ten­den­tų su­da­ry­ta 16-os žmo­nių ko­man­da. Vai­do­tas Ste­po­na­vi­čius pri­pa­ži­no, kad di­de­lių vil­čių pa­tek­ti ne­puo­se­lė­jo, bet su­ži­no­jęs, kad pa­vy­ko, ne­sle­pė džiaugs­mo: „Jau­čiau­si da­ran­tis kaž­ką pra­smin­go“.

Vie­nus da­ly­vius ke­liau­ti į Si­bi­rą pa­drą­si­no ar­ti­miau­sių gi­mi­nai­čių – tė­vų, se­ne­lių, pro­se­ne­lių – tre­mi­mų is­to­ri­jos. Vai­do­tą su­do­mi­no stu­di­jų drau­go Os­ka­ro pa­sa­ko­ji­mas apie pa­tir­tį ir emo­ci­jas iš Si­bi­ro, da­ly­vau­jant „Mi­si­ja Si­bi­ras'14“. Os­ka­ras tra­giš­kai po eks­pe­di­ci­jos žu­vo. Jis ne­spė­jo pa­si­da­lin­ti įspū­džiais su vi­suo­me­ne.

Vai­do­tas ry­žo­si pra­tęs­ti drau­go pra­dė­tą dar­bą. Į Si­bi­rą jis lei­do­si už­si­dė­jęs Os­ka­ro eks­pe­di­ci­jos kup­ri­nę.

„Taip jau­čiau­si at­li­kęs pa­rei­gą ne tik trem­ti­niams, bet ir drau­gui. Ži­no­ma, pi­lie­tiš­ku­mo ver­ty­bių skel­bi­mas dar tik prieš akis“, – emo­ci­jo­mis da­li­jo­si Vai­do­tas.

Sun­kiau­sia pa­ti­kė­ti, kad čia il­si­si lie­tu­viai

Pa­si­ruo­ši­mas to­kiam žy­giui nė­ra leng­vas nei fi­ziš­kai, nei psi­ho­lo­giš­kai. Kiek­vie­nas ži­no­jo, kur vyks­ta, kad bus sun­ku. Nors fi­zi­nis krū­vis bu­vo daug di­des­nis nei ti­kė­jo­si, Vai­do­tas ti­ki­na, kad skųs­tis ne­bu­vo nei lai­ko, nei prie­žas­ties.

„Mes tie­siog da­rė­me tai, dėl ko ir at­vy­ko­me“, – tei­gia Vai­do­tas.

Kas bu­vo sun­kiau­sia?

Vai­do­tas at­sa­kė: „Pa­ti­kė­ti, jog mes esa­me ten, kur yra am­ži­no­jo įša­lo že­mė, pa­sau­lio už­mirš­tas už­kam­pis ir bū­tent čia il­si­si pra­žu­vu­si Lie­tu­vos da­lis“.

At­ras­ti sa­ve ko­man­do­je

Su­da­rant ko­man­dą bu­vo at­si­žvel­gia­ma į da­ly­vių skir­tin­gu­mą ir kartu su­de­ri­na­mu­mą. Vie­ni tu­rė­jo im­tis ly­de­rio vaid­mens, ki­ti – su­telk­ti ko­man­dą dar­bui, mo­ty­vuo­ti.

Pro­jek­to or­ga­ni­za­to­riai iš­kart neatsk­lei­dė kiek­vie­no da­ly­vio vaid­mens ko­man­do­je – at­ras­ti sa­ve rei­kė­jo pa­tiems. Sa­vo už­da­vi­nius tiks­liai ži­no­jo tik eks­pe­di­ci­jos va­do­vas ir ke­le­tas da­ly­va­vu­sių žur­na­lis­tų.

„Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad jiems ne­te­ko dirb­ti kaip ir li­ku­siems – kar­tais jiems naš­tos tek­da­vo ir dvi­gu­bai“, – pa­brė­žia Vai­do­tas.

Vai­do­tui bu­vo pa­skir­ta rū­pin­tis įran­kių skirs­ty­mu ir prie­žiū­ra. Tai ne­bu­vo pa­grin­di­nė už­duo­tis.

„Na­tū­ra­lu, kad vie­ni ki­tiems pa­dė­da­vo­me. Kai ke­li ko­le­gos ga­vo ko­jų trau­mas sten­giau­si kom­pen­suo­ti fi­zi­nės jė­gos trū­ku­mą ir ati­duo­ti vi­są sa­ve miš­ko kir­ti­mui bei me­die­nos per­ne­ši­mui. Be to, ne­ju­čia ėmiau or­ga­ni­zuo­ti nak­ti­nį bu­dė­ji­mą sie­kiant iš­veng­ti ne­lauk­tų sve­čių ar lau­ki­nių gy­vū­nų. Nors vi­siems ir trū­ko mie­go – sa­va­no­rių ne­trū­ko“, – pri­si­me­na Vai­do­tas.

Pa­gal­bą silp­nes­niems jis įvar­di­ja kaip sa­vo at­ras­tą vaid­me­nį.

Vai­ki­nas da­bar džiau­gia­si su­si­for­ma­vu­sia vie­nin­ga ko­man­da: „Mie­lai at­lik­tu­mė­me ir dar vie­ną mi­si­ją ki­ta­me pa­sau­lio ga­le“.

Su šyp­se­na jis pri­si­me­na ko­man­dos mer­gi­nas, ku­rias ste­bint at­si­ras­da­vo daug jė­gų – jos vis­ką iš­tvė­rė kuo pui­kiau­siai.

Si­bi­ras – tik da­lis pro­jek­to

Eks­pe­di­ci­jos me­tu su­kaup­ti įspū­džiai ir pa­tir­tos emo­ci­jos var­gu ar ka­da at­slūgs.

„Grį­žau tik su tei­gia­mo­mis emo­ci­jo­mis. Mes ne­ga­li­me per­ra­šy­ti is­to­ri­jos, to­dėl liūd­nas emo­ci­jas kei­tė so­li­da­ru­mo jaus­mas“, – kal­bė­jo vai­ki­nas.

"Mi­si­jos Si­bi­ras'16“ da­ly­viai at­li­ko ne­ma­žą dar­bą: su­tvar­ky­tos Igar­kos lie­tu­vių ka­pi­nės, at­sta­ty­ti se­nie­ji ir pa­sta­ty­ti de­vy­ni lie­tu­viš­kai puoš­ti nau­ji kry­žiai.

Ki­tas eta­pas – pi­lie­tiš­ku­mo idė­jų sklai­da ir da­li­ji­ma­sis su­kaup­ta pa­tir­ti­mi bei emo­ci­jo­mis. Pra­si­de­da su­si­ti­ki­mai su vi­suo­me­ne.

Or­ga­ni­za­to­rių nuo­tr.

DAR­BAS: Vai­do­tas Ste­po­na­vi­čius sa­ko, kad Si­bi­re bu­vo sun­kiau nei ti­kė­jo­si, bet įspū­džių ir pa­tir­ties su­kaup­ta la­bai daug.

KO­MAN­DA: Eks­pe­di­ci­jos me­tu su­si­for­ma­vo vie­nin­ga ko­man­da.

AT­MIN­TIS: Pag­rin­di­niai pro­jek­to tiks­lai – pa­gerb­ti trem­ti­nius ir iš­sau­go­ti is­to­ri­ją.