Tautinė biurokratija temdo

Tau­ti­nė biu­rok­ra­ti­ja tem­do

Da­lia By­čie­nė

1950-ai­siais Či­ka­go­je prieš mir­tį tre­čia­sis Lie­tu­vos pre­zi­den­tas, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­jas, var­pi­nin­kas, gy­dy­to­jas, švie­tė­jas, pub­li­cis­tas Ka­zys Gri­nius sa­vo tes­ta­men­te pra­šė: „Par­vež­ki­te ma­ne į Lie­tu­vą, kai Lie­tu­va bus lais­va.“ 1994 m. ur­na su jo pa­lai­kais bu­vo par­vež­ta ir įleis­ta į ne­to­li gim­ti­nės, Se­le­mos kai­mo, pa­sta­ty­to pa­mink­lo (skulp­to­rius – Kęs­tu­tis Bal­čiū­nas) pa­ma­tus. Rū­pin­tis K.Gri­niaus at­mi­ni­mo vie­ta tuo­met pa­ti­kė­ta Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­jai.

Pre­zi­den­tą Ka­zį Gri­nių ir jo var­du pa­va­din­to mu­zie­jaus va­do­vą Vy­tau­tą Gri­nių sie­ja ne tik pa­var­dė, pro­tė­vių šak­nys, bet ir at­sa­ko­my­bė žmo­nėms.

2010 m., pa­nai­ki­nus ap­skri­tis, jų vyk­dy­tos funk­ci­jos per­duo­tos sa­vi­val­dy­bėms. Pa­gal pa­val­du­mą Kaz­lų Rū­dos sa­vi­val­dy­bei tu­rė­jo bū­ti per­duo­ta rū­pin­tis be­veik 4 hek­ta­rus uži­man­čia K.Gri­niaus at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo vie­ta. Tu­rė­jo, bet ne­bu­vo. Me­mo­ria­las jau ke­le­ri me­tai ky­bo tarp že­mės ir dan­gaus.

– Vals­ty­bės sau­go­mo kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to sta­tu­są tu­rin­tis pre­zi­den­to Ka­zio Gri­niaus pa­mink­las Se­le­mos kai­me – dau­giau ne­gu pa­mink­las. Jis yra ir šios gar­bios as­me­ny­bės am­ži­no­jo poil­sio vie­ta. Ar su­tvar­ky­ti sa­vo pre­zi­den­tų at­mi­ni­mo vie­tas ne vals­ty­bės rei­ka­las? – klau­sė­me mu­zie­jaus di­rek­to­riaus Vy­tau­to GRI­NIAUS.

– Vals­ty­bė, ku­ri ne­ger­bia sa­vo va­do­vo ins­ti­tu­ci­jos, vis­ką pa­sa­ko apie sa­ve. Šie­met su­kan­ka 150 me­tų nuo K.Gri­niaus gi­mi­mo. Sei­mas 2016 m. pa­skel­bė K.Gri­niaus me­tais. Mu­zie­jus ren­gia kon­fe­ren­ci­ją, įsi­pa­rei­go­jo­me su­tvar­ky­ti pa­mink­lo ap­lin­ką. Nė­ra nei už ką tvar­ky­ti, nei su kuo tar­tis. Dar ba­lan­dį kar­tu su spe­cia­lis­tais, sta­ty­bi­nin­kais pa­ren­gė­me pa­mink­lo bei jo ap­lin­kos su­tvar­ky­mo są­ma­tą ir ją įtei­kė­me Kaz­lų Rū­dos sa­vi­val­dy­bei, Vy­riau­sy­bei, Sei­mo na­riams. Dar­bų ten daug – rei­kė­tų nuo pa­mink­lo nu­va­ly­ti ker­pes, plas­ti­ki­nes len­tas su iš­blu­ku­siais už­ra­šais pa­keis­ti į gra­ni­ti­nes, iš­grįs­ti tu­ris­tų ava­ly­nę ga­di­nan­čius ta­kus trin­ke­lė­mis, pa­da­ry­ti var­te­lius į me­mo­ria­lą, suo­liu­kus, at­nau­jin­ti bai­sius tua­le­tus. Nie­kas ne­ju­da. Pa­mink­lą lan­ko daug eks­kur­si­jų, sa­vų ir už­sie­nie­čių. O rū­pi­na­si pa­mink­lu tik Vieš­pats Die­vas.

– Ar ži­no­te bent vie­ną Lie­tu­vos pre­zi­den­tą, ku­ris bū­tų są­ži­nin­gai, ne be sai­ko įver­tin­tas?

– Per­ver­tin­ti žmo­gų nė­ra sun­ku. Per­ver­ti­na­me tuos, ku­riuos ma­žiau pa­žįs­ta­me. Daž­niau­siai per­ver­ti­na tie, ku­rie gre­ta išaukš­tin­tų­jų pa­tys no­ri tap­ti išaukš­tin­ti. Kai rei­kia gar­bės, jie ta gar­be pa­si­nau­do­ja, bet kai rei­kia bent pirš­tą pa­kru­tin­ti – šven­tie­ji te­gul dir­ba. Ar su­dė­tin­ga bu­vo už­baig­ti K.Gri­niaus pa­mink­lo rei­ka­lus? Ne, bet pa­mir­šo. Da­bar pi­ni­gų nė­ra, to nė­ra, ano. Es­mė ne pi­ni­gai, es­mė – po­žiū­ris. K.Gri­nius yra už­si­pel­nęs tik­rai daug. Daug dau­giau nei bū­da­mas pre­zi­den­tu nu­vei­kė dirb­da­mas pir­mo­jo par­la­men­ti­nės Lie­tu­vos mi­nist­rų ka­bi­ne­to va­do­vu – su­da­rė tai­ką su Ru­si­ja, iš­rei­ka­la­vęs iš Ru­si­jos tris mi­li­jo­nus auk­so rub­lių kom­pen­sa­ci­jos, pa­dė­jo pa­grin­dą Lie­tu­vos va­liu­tai. Jam val­dant Lie­tu­va iš­si­ko­vo­jo tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą, pa­reng­ti Kons­ti­tu­ci­jos, že­mės re­for­mos pro­jek­tai, pa­dė­ti fi­nan­si­nio sta­bi­lu­mo pa­ma­tai. Pre­zi­den­tu K.Gri­nius bu­vo trum­pai, ne ką spė­jo, bet šia­me po­ste va­do­va­vo­si de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pais.

K.Gri­nius nuo­sek­liai ra­šė apie sa­vo gy­ve­ni­mą, dar­bus, pa­sta­bas apie vals­ty­bę, val­dy­mą. Ra­šė bū­da­mas pri­vers­ti­nė­je emig­ra­ci­jo­je Vo­kie­ti­jo­je, Ame­ri­ko­je. Tai ne tik jo gy­ve­ni­mo, veik­los, bet ir su­dė­tin­go is­to­ri­nio lai­ko­tar­pio ver­ti­ni­mas. K.Gri­niaus „Pri­si­mi­ni­mai ir min­tys“ apims ke­tu­ris to­mus. Du iš­lei­do­me 2006 m. Pa­reng­ti tre­čias ir ket­vir­tas to­mai. Juos šif­ra­vo­me ne vie­nus me­tus. K.Gri­niaus kal­ba su­dė­tin­ga, kai ku­rie ter­mi­nai au­ten­tiš­ki, rei­ka­lau­jan­tys lai­ko­tar­pio pa­ži­ni­mo. Bai­gus dar­bą paaiš­kė­jo, kad prie to pa­ties dar­ba­vo­si ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to lei­dė­jų gru­pė. Pro­jek­to au­to­rys­te teks da­ly­tis.

– Vie­na­me „Var­po“ įžan­gi­nių straips­nių jis ra­šė: „Virs ka­da nors lai­kas, kai Lie­tu­va val­dys pa­ti sa­ve.“ Ar pil­do­si šie žo­džiai?

– Kas Lie­tu­vą val­dė? Ru­sai, len­kai, o K.Gri­nius no­rė­jo, kad Lie­tu­vą val­dy­tų de­mok­ra­tiš­kai iš­rink­ti lie­tu­viai. Jo šei­ma taip pat ne­bu­vo vie­na­ly­tė, tarp gi­mi­nių bu­vo vi­siš­kų len­kų, bet lie­tu­vy­bė šei­mo­je im­da­vo vir­šų. Jo gi­mi­nai­tis Ado­mas Gri­ne­vi­čius gi­mė su­len­kė­ju­sių ba­jo­rų šei­mo­je, bet pa­skui su­lie­tu­vė­jo ir Pie­tų Lie­tu­vo­je pa­dė­jo su­kur­ti lie­tu­viš­kos spau­dos pla­ti­ni­mo tink­lą. Pir­mo­ji K.Gri­niaus žmo­na na­muo­se len­kiš­kai kal­bė­da­vo, o vė­liau at­vir­to ir ta­po ko­vo­to­ja už Lie­tu­vą. Žmo­nės iš vie­nos sis­te­mos at­si­ne­ša sa­vo įpro­čius ir sun­ku jiems ką nors įteig­ti, pe­rauk­lė­ti. Kiek­vie­ną lai­ko­tar­pį, kaip ir tą, ku­riuo mes gy­ve­na­me, įver­tins is­to­ri­ja. Mus per am­žius skriau­dė im­pe­ri­nė Ru­si­ja, skriau­dė Len­ki­ja. Len­kai nė­ra to­kie ge­ri, kaip at­ro­do. Su pa­pras­tais žmo­nė­mis mes bend­rau­ja­me, yra ge­rų žmo­nių, bet po­li­ti­niu po­žiū­riu mū­sų kai­my­nai te­be­tu­ri daug am­bi­ci­jų.

– Duo­da­mas pre­zi­den­to prie­sai­ką K.Gri­nius sa­kė: „Tik tol, kol gerb­si­me Kons­ti­tu­ci­ją, jos klau­sy­si­me, tu­rė­si­me ša­lies ra­my­bę.“ Kas už šių žo­džių? Ar ger­bia­me sa­vo Kons­ti­tu­ci­ją mes?

– Be pa­grin­di­nio vals­ty­bės įsta­ty­mo, nė­ra kuo ki­tu va­do­vau­tis. O kuo va­do­vau­tis? Va­gių, plė­ši­kų, pi­ni­guo­čių įsta­ty­mais? Kiek­vie­na po­li­ti­kų kar­ta Kons­ti­tu­ci­ją sten­gia­si tai­sy­ti pa­gal sa­vo po­rei­kį. Tie­siog gė­da, su­ma­žė­jo Lie­tu­va ar­ti mi­li­jo­no, o kiek su­ma­žė­jo Sei­mas? Nė kiek. Kaip Mask­vo­je cent­ro ko­mi­te­tas vie­nas ki­tą jun­gia, nes jiems la­bai pa­tin­ka ten sė­dė­ti. Į Tre­čią­jį Sei­mą iš­rink­tas pre­zi­den­to K.Gri­niaus gi­mi­nai­tis Fe­lik­sas Ba­ce­vi­čius kar­tą rė­žė: „Pra­kei­kiu tą Sei­mą, kad jį ga­las. Man ge­riau lau­ką ar­ti, ne­gu sė­dė­ti ten iš­ti­sas die­nas.“ Da­bar kiek to­kių at­si­ras­tų? Dau­gu­ma Sei­me tik sė­di, ir nė vie­no ge­ra va­lia neiš­va­ry­si. Yra do­rų, ne­si­gin­či­ju, bet pa­kliu­vę į tą pa­tį puo­dą at­si­skie­džia ir ne­be­tu­ri jo­kios įta­kos. Mes dar tik vel­ka­mės de­mok­ra­ti­jos dra­bu­žiais, o ir tie dra­bu­žiai dar se­no­viš­ki, so­vie­ti­nio kir­pi­mo.

– Esa­te ge­rai su­si­pa­ži­nęs su K.Gri­niaus gy­ve­ni­mu, jo po­li­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis, kaip po­li­ti­ką ir as­me­ny­bę jį aukš­tai ver­ti­na­te. Kaip ver­tin­tu­mė­te vė­liau rink­tus mū­sų vals­ty­bės va­do­vus?

– Ne­ly­gu pa­gal ko­kius kri­te­ri­jus ver­tin­si. Prieš mir­tį K.Gri­nius pri­si­pa­ži­no vie­ną kar­tą sa­vo gy­ve­ni­me da­vęs ky­šį ir la­bai to gai­li­si. Pa­sa­ko­jo, va­žiuo­jant iš Vo­kie­ti­jos į Lie­tu­vą pa­sie­ny­je jis su­rin­ko bend­ra­ke­lei­vių pa­sus ir nuė­jo vi­zos. Kūl­vers­čia, nes trau­ki­nys tu­rė­jo išei­ti po pen­kio­li­kos mi­nu­čių, o ki­tas at­va­žiuo­ti tik po dvie­jų sa­vai­čių. Vo­kie­tis į kal­bas nei­na, vi­si te­gul atei­sią. Kiek tai truks? K.Gri­nius da­vęs vo­kie­čiui tris mar­kes, ir anas pa­si­ra­šė, ką tik pa­ki­šo. Mū­sų die­no­mis ši si­tua­ci­ja daug kam su­kel­tų šyp­se­ną, o K.Gri­nių ji ka­ma­vo iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Ver­ti­nant pa­do­ru­mo, są­ži­nin­gu­mo, mei­lės Lie­tu­vai, tei­sin­gu­mo kri­te­ri­jais, ma­ny­čiau, vie­na to­kių as­me­ny­bių bu­vo Alek­sand­ras Stul­gins­kis. Jis bu­vo pa­do­rus, vals­tie­tiš­ko mąs­ty­mo žmo­gus, bet lė­to­kas. O ta­da, po ka­ro, Lie­tu­vo­je bu­vo vis­ko. Va­gių, plė­ši­kų – pil­na. K.Gri­nius ver­ti­no žmo­gaus gy­vy­bę, to­dėl jai gra­si­nan­tiems užuo­jau­tos ne­ju­to. Kai nu­tei­sė ban­di­tų gau­ją, vie­no se­suo puo­lė ant ke­lių ir pra­šė do­va­no­ti. Bet jis ne­do­va­no­jo. Ir pa­si­bai­gė tuo­met plė­ši­mai.

Ne­pei­kiu A.Sme­to­nos, jis daug da­rė, kad Lie­tu­va tap­tų lie­tu­viš­ka. Skie­pi­jo tau­tiš­ku­mą, nes tuo me­tu Lie­tu­va bu­vo pu­siau len­kiš­ka. Val­das Adam­kus la­bai žmo­giš­kas ir pa­do­rus. Keis­ta, kad da­bar­ti­nė mū­sų pre­zi­den­tė dir­ba tuo­se pa­čiuo­se rū­muo­se ir su sa­vo pirm­ta­ku ne­bend­rau­ja. Al­gir­dą Bra­zaus­ką te­ko pa­žin­ti as­me­niš­kai. Jis bu­vo žmo­giš­kas, mąs­tan­tis, san­tū­rus. Daug nu­vei­kė, kai vy­ko Lie­tu­vos lais­vės virs­mas. Kas ži­no, kaip ga­lė­jo nu­tik­ti, jei tuo­me­ti­nei so­vie­tų val­džiai bū­tų me­tęs vi­sas kor­tas. Jis tik pa­vė­luo­tai atė­jo. Pre­zi­den­tas tu­ri su­pras­ti, kad jis – ne Die­vas. Jei­gu gerb­si ki­tus, ir ki­ti ta­ve gerbs. Vals­ty­bės va­do­vas tu­ri bū­ti žmo­giš­kas ir žmo­niš­kas, ma­ty­ti vargs­tan­tį ir tur­tuo­lį, plė­šian­tį nuo varg­šo luo­bą. Tu­ri ma­ty­ti ir da­ry­ti tvar­ką, lai­ky­da­ma­sis įsta­ty­mų. Kaip K.Gri­nius sa­kė, ko­lei lai­ky­si­mės sa­vo Kons­ti­tu­ci­jos, tol bū­si­me tau­ta.

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­čio „Res­pub­li­ka“ prie­dą „Žal­gi­ris“