Vainiku apjuoskime Kryžių kalną

Vilius Puronas

Vai­ni­ku ap­juos­ki­me Kry­žių kal­­ną

Nes­var­bu, koks oras... Kry­žių kal­no cho­ras – vi­sa­da dau­gia­vei­dis ir do­ras. Kiek­vie­nas kal­no kry­žius yra mu­zi­ka­lus, me­niš­kas, vi­sa­ver­tis cho­ris­tas, kiek­vie­nas – as­me­ny­bė. Tik me­lo­di­ja bend­ra, kaip ir to cho­ro ne­ma­to­ma­sis Di­ri­gen­tas.

Kry­žių kal­nas tę­sia šau­nią tra­di­ci­ją, gi­mu­sią dar XIX a., gy­va­vu­sią tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je ir šian­dien ta­pu­sią šiuo­lai­ki­ne. Kiek­vie­nais me­tais lie­pos mė­ne­sio pa­sku­ti­nį­ sek­ma­die­nį prie kal­no vyks­ta iš­kil­min­gi at­lai­dai. To­kio­se šven­tė­se ga­li ap­si­lan­ky­ti bet koks spar­nuo­tis, at­skri­dęs į kal­ną pa­si­žmo­nė­ti, pa­si­mels­ti, įsiam­žin­ti, pa­bū­ti kar­tu.

Vie­nus bu­ria mal­da,

ki­tus – dai­na,

tre­čius – kai­my­no šyp­­se­­na

Pa­gal tra­di­ci­ją pa­čios di­džiau­sios iš­kil­mės vyk­da­vo kas­met lie­pos mė­ne­sio pa­sku­ti­nį­ sek­ma­die­nį per Kry­žių kal­no at­lai­dus. Į šį ren­gi­nį su­plauk­da­vo mi­nios iš įvai­rių Lie­tu­vos gy­ven­vie­čių, kai ka­da net iki 10 000 da­ly­vių: pės­čių ir ra­tuo­tų.

Iš prieš­ka­rio iš­li­ko nuo­trau­kų su Kry­žių kal­nu, pa­puoš­tu iš­kil­mėms, li­ko ap­ra­šų įvai­riuo­se laik­raš­čiuo­se, žmo­nių at­si­mi­ni­mų. Skai­ty­to­jams bus įdo­mu su­ži­no­ti, kad tar­pu­ka­ry­je kart­kar­tė­mis mū­sų Kry­žių kal­nas „ap­si­juos­da­vo“ vai­ni­kais. Taip pa­si­puo­šu­sį kal­ną ma­to­me, be­rods, 1928-ųjų me­tų nuo­trau­ko­je. Tuo­met, 1929–1935 me­tais, Kry­žių kal­ne sto­vė­jo lai­ki­na kop­ly­tė­lė, o ša­li­mais bu­vo „Kry­žių var­tai“ – vie­na iš Kry­žių kal­no įžy­my­bių, ap­kal­ta šim­tais ma­žų kry­že­lių.

Šie me­tai, at­ro­do, kaž­kuo taps fa­ta­liš­ki ir mū­sų Kry­žių kal­nui. Pas­ku­ti­nį­ lie­pos sek­ma­die­nį, ku­ris bus pa­sku­ti­nio­ji, t. y. 31-oji lie­pos mė­ne­sio die­na, pa­gal tra­di­ci­ją ant kal­no rink­sis šven­tiš­kai nu­si­tei­kę mal­di­nin­kai, vyks tra­di­ci­niai at­lai­dai, iš­kil­mės.

Kal­nas no­ri bū­ti ap­juos­tas il­gu il­gu vai­ni­ku, ku­rį jau pi­na ato­sto­gau­jan­tys mo­ki­nu­kai, dy­ka­die­niau­jan­tys pen­si­nin­kai, pa­do­rūs ka­li­niai ir darbš­tūs vi­suo­me­ni­nin­kai. Ir Meš­kui­čių se­niū­ni­ja, ir Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ras, ir vi­si vi­si, ku­rie tą ži­no ir ku­rie ne­­tin­­gi...

Šau­nu bū­tų, jei ir pa­pras­ti spar­nuo­čiai, iš vi­sur su­skri­dę į at­lai­dus, sa­vo au­to­mo­bi­lių ba­ga­ži­nė­se at­si­vež­tų to vai­ni­ko tę­si­nių, kad juos su­riš­tu­me vie­ną su ki­tu. Tuo vai­ni­ku ap­juo­si­me mū­sų kal­ną, ta­čiau šio įvy­kio neap­lais­ty­si­me.

Ko­dėl? Su­ži­no­si­te.