„VIE­ŠA ERD­VĖ“ – „NEVIE­ŠAS TUA­LE­TAS“

Laik­raš­ti­nin­kai ži­no – atė­jo toks me­tų lai­ko­tar­pis, kai skai­ty­to­jai ato­sto­gau­ja, o šiukš­ly­nai – įpras­ta kas­die­ny­bės da­lis, kas iš­ver­tus į žur­na­lis­ti­nę kal­bą reiškia – nie­ko nau­jo ir įdo­maus: nei se­si­jų, nei opo­zi­ci­jų. Epo­cha gra­žiai pra­šo ko nors pro­vo­ka­ci­nio pa­ra­šy­ti, kad ano­ni­mi­niams in­ter­ne­to nu­liams ir mė­nu­liams bū­tų ką ko­men­tuo­ti. Kaip laik­raš­ti­nin­kų po­rei­kių ne­rea­li­zuo­ti?

„VIE­ŠA ERD­VĖ“ – „NEVIE­ŠAS TUA­LE­TAS“

Vilius Puronas

Ka­dan­gi Pri­si­kė­li­mo aikš­tės pro­jek­to ap­ta­ri­mą tik laik­raš­čiuo­se ma­tė­me, to­dėl apie tai ra­šau ša­kė­mis ant van­dens, nes įsta­ty­mai to ne­drau­džia. Net­gi ska­ti­na.

Ne­rei­kia už­mirš­ti, kad šiau­lie­čių vi­suo­me­ni­nin­kų idė­jas su­kur­ti mū­sų aikš­tę, ver­tą pa­sau­li­nio dė­me­sio, prieš du me­tus te­ko ma­ty­ti net ke­liuo­se straips­niuo­se, pa­si­sa­ky­ti spe­cia­lis­tų ap­lin­ko­je. Ir apie švy­tin­tį „Šau­lio“ žvaigž­dy­ną aikš­tės grin­di­ny­je, ir apie dau­gia­funk­ci­nę pa­vė­si­nę aikš­tė­je – šven­tėms ir kas­die­ny­bei, ir apie vaiz­dą iš ka­ted­ros bokš­to, ir apie blai­vy­bes, ir apie am­ži­ny­bes... Re­zul­ta­tai šiau­liš­kiams įskie­pi­jo imu­ni­te­tą: „Ne­ver­ta mė­ty­ti dei­man­tų kiau­lėms!“

Kiau­lėms rei­kia lo­vio, ne idė­jų.

Tai dėl lo­vių vyks­ta ba­ta­li­jos, ne dėl val­džios.

Val­džia – sun­kus in­te­lek­ti­nis ir or­ga­ni­za­ci­nis dar­bas.

Lo­vis – mi­ty­bos įran­kis kiau­lie­nos ga­min­to­jams.

Ja ta­po ma­no­ji tau­ta.

Ne­sis­te­biu, kad ap­ta­ri­me da­ly­va­vo tik sau­je­lė žmo­gė­nų. Ki­tus vei­kė „ir ob­jek­ty­vios, ir su­bjek­ty­vios“ prie­žas­tys, va­sa­ros ato­sto­gos ar or­ga­ni­za­to­rių no­ras tu­rė­ti ma­žiau kri­ti­ko­vų. To­kie ap­ta­ri­mai ka­bi­ne­tams – vie­na iš le­ga­lių ga­li­my­bių pri­si­deng­ti vie­šu­mu: „juk bu­vo vie­šai svars­ty­ta, vie­šai pa­si­sa­ky­ta...“ Už klai­das nei val­di­nin­ki­ja, nei au­to­riai ne­bus at­sa­kin­gi. Jas nu­ra­šys tau­tos „men­ta­li­te­tui“ – skam­biam, nu­val­kio­tam, bu­vu­siam ma­din­gam, to­dėl iš ma­dos bei­šei­nan­čiam daiktavar­džiui. Ar­ba pa­tar­lei, kad po muš­ty­nių vė­lu kumš­čiais ma­ka­luo­ti...

Tur­gaus aikš­tės – is­to­ri­niai mies­tų ir gy­ven­vie­čių cent­rai. Šimt­me­čių bė­gy­je jos tap­da­vo skve­rais ar mies­to rep­re­zen­ta­ci­nė­mis zo­no­mis. Ir kiek­vie­na to­kių zo­nų vi­suo­met tu­rė­da­vo ke­le­tą funk­ci­jų, ku­rios ją da­ry­da­vo gy­vą ir ne­ma­to­mą kas­die­ny­bė­je, bet su­ke­lian­čią šir­dies vir­pu­lį vals­ty­bi­nių šven­čių me­tu. Mies­to šir­dy­je iš­kil­min­gas vė­lia­vos pa­kė­li­mas ir or­kest­rų gau­de­sys taip pat svar­bus, kaip ir žiop­liai tu­ris­tai ar ma­si­niai ren­gi­niai: kul­tū­ri­niai-ko­mer­ci­niai, jau­ni­mo-se­ni­mo, ty­los-triukš­mo ar tie­sos-ne­tie­sos. Vis­kas mies­tie­čiams bu­vo ir yra rei­ka­lin­ga, nes mes – kiek­vie­nas skir­tin­gas net tarp sa­viš­kių.

Gra­žu bū­tų įsi­gi­lin­ti į Šiau­lių cent­ri­nės aikš­tės is­to­ri­ją, apie ku­rią pro­jek­tuo­to­jai tik šne­ka, bet jos sa­vi­tu­mų ne­ži­no: bu­vo tur­gus – bu­vo mies­to skve­ras – bu­vo pa­ra­dų aikš­tė...

O kas tai da­bar, ne­gi – „vie­šo­ji erd­vė“?

Pro­jek­ti­nių už­duo­čių „Pri­si­kė­li­mo aikš­tės“ kon­kur­sui ne­te­ko ma­ty­ti, o ple­pa­lų apie „vie­šą­sias erd­ves“ te­ko pri­si­klau­sy­ti. Be­je, apie „vie­šą­sias erd­ves“ tuš­čia­žo­džiau­jan­tys pro­jek­tuo­to­jai ne­mo­ka paaiš­kin­ti tų „vie­šų erd­vių“ skir­tu­mų nuo „vie­šų tua­le­tų“. Ne­nuos­ta­bu, kad ir sa­vi­val­dy­bės pa­sta­tas jiems – „vie­šie­ji na­mai“, ta­pę mies­to folk­lo­ru. To­kią iš­min­tį iš­gir­dus be­lie­ka links­mai nu­si­kva­to­ti, jiems įsi­žeis­ti, bet gi­liai šir­dy­je su­tik­ti. Šia­me žo­džių ka­lam­bū­re juk glū­di gū­di TIE­SA iš di­džių­jų rai­džių.

TO­JI TIE­SA – SĄ­VO­KA PO­LI­TI­NĖ.

Ne ly­ti­nė.

Apie 1955 m.

Apie 1913 m.