Vieni statome, kiti laužome

Čia ren­ka­si pail­sė­ti, pa­si­kal­bė­ti ar pa­pra­mo­gau­ti ne tik mies­te­lio gy­ven­to­jai, bet ir sve­čiai. Po sa­vait­ga­lių li­ku­sias šiukš­les sku­ba su­rink­ti se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kai, o ga­lė­tu­me kiek­vie­nas po pa­si­bu­vi­mo su­si­rink­ti šiukš­les. O ką da­ry­ti, kai atė­jęs ran­di su­lau­žy­tus suo­lus, ap­vers­tas šiukš­lia­dė­žes, pra­dur­tą pa­vė­si­nės sto­gą, iš­lau­žy­tus me­de­lius? Ne­jau ne­tu­ri­me, kur iš­lie­ti ener­gi­jos, pyk­čio, kad už­kliū­na jau su­kur­tas gro­žis? Sup­ran­ta­ma, kad to­kios erd­vės skir­tos ne tik ra­my­bę mėgs­tan­tiems. Ga­li­ma ir pa­šė­lio­ti, bet taip, kad po to­kių nak­ti­nė­ji­mų ne­reik­tų­vie­niems į ki­tus įta­riai žvilg­čio­ti. Kas čia su­lau­žė, iš­var­tė? Kam čia neuž­te­ko vie­tos? Kam už­kliu­vo vie­na ar ki­ta vie­šo­sios erd­vės de­ta­lė? Ar­tė­ja Ka­lė­dos, ste­buk­lų me­tais, tai gal pa­da­ry­ki­me ste­buk­lą su­tai­sy­da­mi su­lau­žy­tą suo­lą, pra­dauž­tą sto­gą, su­rin­ki­me šiukš­les, pa­li­ki­me tvar­kin­gą kiek­vie­ną vie­šą­ją erd­vę po sa­vęs.