Naujausios
IŠ "ŠIAULIŲ KRAŠTO" ARCHYVO
Susitikimai su išskirtine asmenybe
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais „Šiaulių kraštas“ dažnai kreipdavosi į Romualdą Ozolą – ir kaip į Šiauliuose išrinktą Aukščiausiosios Tarybos deputatą, ir kaip į išskirtinį Sąjūdžio ir Valstybės žmogų.
Pirmasis interviu su R. Ozolu „Šiaulių krašte“ buvo publikuotas 1991 metų sausio 12 dieną, kai Aukščiausiosios Tarybos deputatas po susitikimų Radviliškyje ir Šiauliuose atvyko į redakciją.
Redakcijoje tada dirbo vos keli žurnalistai, todėl su išskirtiniais laikraščio svečiais vykdavo ne interviu, o susitikimai. Ir tąkart su R. Ozolu bendravo visa redakcija.
„Mes dar turėsime galimybių parodyti save“
„Sausio 13-oji yra etapas, tiksliau sakant, visas sausio mėnuo – etapas. Dabar – vienas klausimas: jeigu generolai neįsitvirtins Maskvoje, tada galima sakyti, jog valstybė iš esmės atkurta“, – interviu, kurį paruošė žurnalistė Nijolė Veršinskienė, sakė signataras.
„Kas dar svarbesnio yra? Svarbesni du dalykai per šį laiką yra atsitikę. Beveik galutinai išsklaidyta Vakarų pagalbos iliuzija, dabar tiktai aklas dar gali bandyti viltis, tikėtis ko nors esmingesnio iš ten. Ir antra, pakankamai aiškiai pamatyta, jog viskas priklauso nuo TSRS centro. Ir galbūt trečias svarbus dalykas: Gorbačiovas praktiškai yra nuėjęs, todėl pati TSRS jau nebėra arbitras.“
R. Ozolas dar prieš Kovo 11-ąją Šiauliuose vieno susitikimo su visuomene metu sakė, jog visiems teks prieiti prie bedugnės krašto ir pajausti iš ten sklindantį šaltį.
– Iš kur buvo tokie pranašiški žodžiai? – paklausta R. Ozolo.
„Niekada nepretendavau į pranašus, bet daugelis dalykų kažkaip siaubingai tiksliai pasitvirtino. Tačiau tas bedugnės pojūtis dar nėra pajustas. Bedugnės pojūtis ne tada, kai mes visi kartu prie bokšto. Yra bendrumo jausmas, ir neleidžia tas jausmas susvyruoti. Reikia, kad būtum vienas. Vieni dar mes nebuvome. Kiekvienas su savimi (...) Tiktai visiškai aiškūs fiziniai veiksmai, susiję su tavo paties likimu, leis patirti tą šaltį. O kadangi išbandymai jokiu būdu dar nėra pasibaigę, ir dar ne vieną kartą bus pabandyta tai, kas nepavyko, mes dar turėsim galimybių parodyti save.“
„R.Ozolas: Bedugnės šalčio dar nepajutome“. 1991 02 12
„Žmogus – didžiausia vertybė“
Po kelių dienų redakcija parengė dar vieną publikaciją iš susitikimo su signataru. Į redakcijos klausimą, ar Sausio 13-osios krauju nebus pasinaudota politinių grupuočių interesams ir kai kurių asmenų ambicijoms, R.Ozolas atsakė:
„Nepriklausomybė Lietuvos ne pasaulyje daroma, o pačioj Lietuvoj, ir ne valdžioj, o žmonėse jinai kuriama. Ir tylioji dauguma yra viską lemiantis veiksnys. Deja, kol kas nepriklausomybės kūrėjais yra daugiau tie, kurie yra valdžios struktūrose, tiksliau, jie tepripažįstami kūrėjais. Būtent judesiai, žodžiai, intonacijos ir decibelai čia daugeliu atvejų viską nulemia. Su kiekvienu žmogumi – žmogumi kaip atskirybe – turime bendrauti. Jam, tam atskirumui, suteikim visų pirma teisę atsakyti už save. O kol kas šito nėra.
Netgi Sausio 13-osios aukas mes traktuojam tik funkciškai. Tai šiurpina mane iki pat šiol. Nesutiksiu niekada su šituo. Nepaprastai pasigendu vieno motyvo, kuris turėtų nors kur nors nuskambėti: o juk tų žmonių tai jau nebėr! Nebėra. Vertybė išėjo. Suprantat?
Vienintelis žurnalistas E. Ganusauskas pabandė prieiti prie tėvų, artimųjų, paklausinėti – kaip, kodėl, kas toliau? Kas jie buvo kaip žmonės? O daugiau ar skaitėt kur nors apie tai?
„Tragedija mus padarė valstybe“, – kai aš perskaičiau šiuos žodžius, apskritai šiurpas nuėjo per nugarą. Ką tai reiškia? Kas už to slypi? Žmogus – aukščiausia vertybė, didesnės vertybės nėra.“
„Nepriklausomybė“. 1991 02 15
Visuomenėje – tvarkos pamatai
Stebino R.Ozolo minties koncentracija – interviu tekste nebudavo nereikalingų žodžių, iš diktofono jie guldavo tiesiai ant popieriaus.
Pokalbio metu signataras būtinai įjungdavo ir savo diktofoną, o jei tuo metu jo neturėdavo, prašydavo telefonu parskaityti tai, kas bus publikuojama. Keletą kartų teko tai daryti.
1995-ųjų metų rugsėjo mėnesį R. Ozolas, Seimo narys, Centro partijos pirmininkas, pareiškė garsųjį pareiškimą dėl korupcijos LDDP Vyriausybėje.
– Ko Jūs tikėjotės, pateikdamas šį netikėtą pareiškimą? – R. Ozolo paklausė žurnalistas Adolfas Strakšys.
„Daugiau ar mažiau to tikėjausi: pirmiausia visuotinio sumišimo, vienų pasimetimo, kitų pasitenkinimo, paskui – pykčio ir prieštaravimų, o vėliau – laipsniško pritarimo ir jungimosi spręsti klausimą. Dalykas nėra lengvas. Tuo labiau kad kaltinimas labai rimtas. Vienas žemietis iš Amerikos sakė, – retai pasitaikantis, kada apkalbama visa Vyriausybė. Aš sutinku: retas, bet ir mūsų situacija reta, nestandartinė, Vyriausybė veikia nestandartiškai, kartais pralenkdama net Italijos vyriausybę.
– Kokios pagalbos tikėjotės ir tikitės iš visuomenės?
– Iš visuomenės aš tikiuosi visko. Tikiuosi, jog visuomenė bus tas veikėjas, kuris padarys arba padės padaryti tvarką. Kodėl pasirėmiau piliečio iniciatyva pats atsiribojęs nuo savęs, kaip partinio veikėjo, Seimo nario? Todėl, kad galėčiau susitapatinti su visa piliečių visuma, kuri ir sudaro valstybę. Ten yra mūsų atsinaujinimo šaltiniai, ten yra mūsų visos tvarkos pamatai. Ją tik reikia iškelti ir įforminti.
– Jums dabar sunku?
– Aišku, nelengva. Kartais būna labai sunku. Ir ne vien psichologiškai. Ir fiziškai pakelti tokius krūvius yra nelengva. O viskas tik prasideda“.
„Viskas tik prasideda“. 1995 09 30.
Parengė Vladas VERTELIS
