Svajonėms reikia drąsos ir darbščių rankų

„Sidabrės“ nuotr.
Prie skar­dos ga­mi­nių lanks­ty­mo stak­lių To­ma Gai­liu­šai­tė jau­čia­si pa­na­šiai, kaip kiek­vie­na mo­te­ris prie rank­dar­bio, ku­riam rei­ka­lin­gas kruopš­tu­mas ir tiks­lu­mas
Lin­kai­čiuo­se gy­ve­nan­tis Žyd­rū­nas Ka­če­raus­kas no­rė­jo tap­ti na­mų meist­ru. Ta­čiau tais me­tais Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­la ne­su­rin­ko bū­si­mų ūki­nin­kų gru­pės. Pa­siū­ly­mu rink­tis šias stu­di­jas vai­ki­nas su­si­gun­dė. Bet žem­dir­biu taip ir ne­ta­po. Iš to gy­ve­ni­mo tarps­nio li­ko tik pa­tvir­ti­nan­tis dip­lo­mas. To­kį jau­ną vai­ki­ną su­vi­lio­jo pa­siū­ly­mas va­žiuo­ti sta­ty­boms į Ka­li­ning­ra­dą. „Nie­ko ne­mo­kė­jau, to­dėl pa­ty­ru­siems meist­rams tik tal­ki­nau – ne­šio­jau sta­ty­bi­nes me­džia­gas, tam­piau ka­be­lius. Bet man pa­ti­ko. Ta­da rea­liai ir su­ži­no­jau, kad gy­ve­ni­me dar ga­li­ma gy­ven­ti ne tik iš že­mės ūkio, bet ir sta­ty­bi­nin­ko ama­to“, – šian­dien sa­ko 36-erių Lin­kai­čių kai­mo gy­ven­to­jas, gy­ve­na­muo­sius na­mus, tarp jų ir dau­gia­bu­čius, mo­der­ni­zuo­jan­tis ir re­no­vuo­jan­tis vi­so­je Lie­tu­vo­je. Jo ran­ko­mis įgy­ven­din­tų pro­jek­tų jau ga­li­ma su­ras­ti bet ku­ria­me Lie­tu­vos kam­pe­ly­je – Ra­sei­niuo­se ir Ši­lu­tė­je, Prie­nuo­se ir Kau­ne ar Klai­pė­do­je. Šiuo me­tu Žyd­rū­no dar­bo marš­ru­tas per­si­kė­lė į Vil­nių, bai­gia­mas re­no­vuo­ti dau­gia­bu­tis Žir­mū­nuo­se, ne­tru­kus per­si­kels į Nau­ji­nin­kus...

 

Žyd­rū­no gy­ve­ni­mo mo­te­ris ir dvie­jų nuo­sta­bių duk­re­lių ma­ma To­ma Gai­liu­šai­tė ma­nė bū­sian­ti par­da­vė­ja. Gy­ve­ni­mas pa­si­su­ko lem­tin­ga kryp­ti­mi – ta­po gry­bų sky­nė­ja. Au­gin­da­ma duk­re­les, už­si­sva­jo­jo: ge­rai bū­tų dar­bą tu­rė­ti na­muo­se. Žyd­rū­nas tuoj su­me­tė: imk lanks­ty­ti skar­di­nes de­ta­les sto­gams. To­ma, ga­vu­si vy­riš­ko dar­bo pa­siū­ly­mą, su­glu­mo. Ar tai įma­no­ma jos tra­piems pe­čiams, mo­te­riš­koms ran­koms? Jos duk­re­lių tė­vas, ap­si­gink­la­vęs kant­ry­be, šyp­te­lė­jo ir kant­riai mo­kė vi­sų, at­ro­do neį­ma­no­mo, mo­te­riš­koms jė­goms dar­bo su­bti­ly­bių. Ta­da abu už­si­brė­žė tiks­lą – To­ma per pus­me­tį tu­ri iš­mok­ti lanks­ty­ti skar­das. Ge­ras bu­vo mo­ky­to­jas, ta­len­tin­ga mo­ki­nė – jau­na mo­te­ris lū­kes­čius pa­tei­si­no su kau­pu – sto­gų krai­go pa­svy­ri­mo laips­nius ir ki­tus dar­bo niuan­sus per­kan­do per tris mė­ne­sius.

– Kai man sa­ko, kad esa­ma uni­ver­sa­lių sta­ty­bos meist­rų, ku­rie na­mą pa­sta­to nuo pa­ma­to iki na­mų rak­to, aš tuo nuo­šir­džiai abe­jo­ju. Ma­no su­pra­ti­mu, neį­ma­no­ma to­bu­lai at­lik­ti vi­sų, ko­kių tik esa­ma, sta­ty­bos dar­bų. Vien dėl to aš ir spe­cia­li­zuo­juo­si. Mes dir­bam tik tai, ką mo­kam ge­riau­sia: den­giam nau­jus sto­gus, kei­čiam se­nus, šil­ti­nam juos ir fa­sa­dų sie­nas. Aš pri­pa­žįs­tu tik ven­ti­liuo­ja­mus re­no­vuo­tus fa­sa­dus, to­dėl iš­skir­ti­nai na­mų sie­nas den­gia­me ar­ba ply­te­lė­mis, ar­ba ce­men­ti­nė­mis dai­ly­len­tė­mis. Tai ga­ran­ti­ja, kad na­mas per ar­ti­miau­sius de­šimt­me­čius ne­su­pe­lys, – sa­ko apie 10 me­tų na­mus re­no­vuo­jan­tis Žyd­rū­nas Ka­če­raus­kas.

Jau­nas vy­ras, dvie­jų duk­re­lių tė­tis dar tu­ri ir vai­ruo­to­jo dar­bo pa­tir­ties. Ke­le­tą me­tų jo dar­bo marš­ru­tai drie­kė­si ir­gi po vi­są Lie­tu­vą – vi­so­mis sa­vai­tės die­no­mis, ne­žiū­rint, ar tai sa­vait­ga­lis, ar šven­tė, Žyd­rū­nas Lie­tu­vos gy­ven­to­jus ap­rū­pin­da­vo mais­to pro­duk­tais. Dar­bas – be­veik be išei­gi­nių. No­rė­jo­si ko nors sta­bi­les­nio, sės­les­nio.

Lin­kai­čiai – Pa­sau­lio cent­ras

Lem­tin­gas at­si­tik­ti­nu­mas – jau sta­ty­bi­nin­ko duo­nos ra­ga­vu­sį vy­rą li­ki­mas su­ve­dė su kraš­tie­čiu bi­čiu­liu, sėk­min­gai pra­dė­ju­sį sta­ty­bų vers­lą sos­ti­nė­je. Ne vie­ne­rius me­tus Žyd­rū­nas bu­vo iš­ti­ki­mas jo dar­buo­to­jas. Ži­nios au­go, plė­tė­si, to­bu­lė­jo. Net stam­biuo­se sta­ty­bų ob­jek­tuo­se esa­ma per­trau­kų. Jų me­tu Žyd­rū­nas ran­kų su­dė­jęs ne­sė­dė­jo – su ke­liais to­kiais pa­čiais bend­ra­min­čiais im­da­vo­si in­di­vi­dua­lios veik­los – deng­ti nau­jų na­mų ar­ba re­no­vuo­ti se­nus sto­gus, juos šil­tin­ti. Pa­tir­tis su me­tais tik au­go.

Lin­kai­čių kai­me gi­męs ir užau­gęs Žyd­rū­nas nie­ka­da nė­ra pa­gal­vo­jęs, kad ga­lė­tų gy­ven­ti did­mies­ty­je, ar­čiau sa­vo ob­jek­tų. Jis ge­riau­siai jau­čia­si kai­me, ku­ria­me pa­ts užau­go. Nors ir sa­ko­ma, kad bat­siu­vys be ba­tų, o siu­vė­jas – be kel­nių, apie jau­ną vy­rą iš Lin­kai­čių to ne­pa­sa­ky­si: gim­tuo­sius tė­vų na­mus, ku­riuo­se li­ko, ap­si­šil­ti­no pa­ts. Tik sto­go darbš­čios ran­kos vis dar ne­pa­sie­kia...

Net ir ta­pęs vers­li­nin­ku su gim­tuo­ju kai­mu jau­nas vy­ras ne­lin­kęs at­si­svei­kin­ti, to­dėl jo sa­vait­ga­lio marš­ru­tas įpras­tas: Vil­nius – Lin­kai­čiai, kur lau­kia To­ma su duk­re­lė­mis.

Dar­bo vie­tą na­muo­se įrengė… žmo­nai

Prieš ket­ve­rius me­tus sa­vo so­dy­bos Lin­kai­čiuo­se ūki­nia­me pa­sta­te Ž. Ka­če­raus­kas įsi­ren­gė skar­dos lanks­ty­mo pa­tal­pas, pa­si­sta­tė stak­les. Grį­žęs iš ob­jek­tų grieb­da­vo­si lanks­ty­ti rei­kia­mas de­ta­les sto­gui, nuo­te­kų sis­te­mai, pa­lan­gėms. Ne­re­tai jam tal­kin­da­vo ir To­ma. Ji pri­si­mi­nė ma­čiu­si to­kius dar­bus at­lie­kan­čią mo­te­rį, bet, kad taip dirb­ti ga­lė­tų ir ji, ne­pa­gal­vo­jo.

– Kai ket­ve­rius me­tus au­gi­nau pa­me­ti­nu­kes duk­re­les, ki­lo min­tis im­tis ko­kios nors veik­los na­muo­se. Į dar­bą gry­by­ne grįž­ti bu­vo keb­lu, kas pa­si­rū­pins vai­kais, kai dar­be tu­riu bū­ti jau 7 va­lan­dą? O taip no­rė­jo­si kaip nors fi­nan­siš­kai pri­si­dė­ti prie šei­mos ge­ro­vės, ne­pa­lik­ti vi­sų fi­nan­si­nių rū­pes­čių vien Žyd­rū­nui. Ir, kai jis pa­siū­lė mo­ky­tis lanks­ty­ti skar­dos ga­mi­nius, iš­ties su­glu­mau: kaip rei­kės su­val­dy­ti skar­dos ru­lo­ną, sve­rian­tį 100 ki­log­ra­mų? Žyd­rū­nas ir apie tai pa­gal­vo­jo, pri­konst­ra­vo man tal­ki­nin­kų – da­bar tu­riu ra­tu­kus, kė­lik­lį su gran­di­ne, atei­ty­je pla­nuo­ja man nu­pirk­ti elekt­ri­nį, – en­tu­zias­tin­gai apie sa­vo da­bar­ti­nį dar­bą pa­sa­ko­ja 33-ejų To­ma Gai­liu­šai­tė.

Skar­dos lanks­ti­niai – mo­te­riš­ko­se ran­ko­se

Da­bar To­ma su­ma­niai skar­dos ga­mi­nius lanks­to ne tik jųd­vie­jų su Žyd­rū­nu įsteig­tai ma­ža­jai bend­ri­jai. To­mos skar­dos ga­mi­niai šiuo me­tu va­žiuo­ja iš­skir­ti­nai į sos­ti­nę re­no­vuyo­ja­miems dau­gia­bu­čiams – krai­gai, laš­ta­kiai, vė­ja­len­tės, įla­jos, vi­di­niai kam­pai, ka­mi­nų skar­di­ni­mo detalės… Skar­dos lanks­ti­niai yra bū­ti­nos de­ta­lės, jei bai­gė­te deng­ti sto­go dan­gą ir ne­si­ruo­šia­te nau­do­ti ori­gi­na­lių pa­pil­do­mų už­bai­gi­mo ele­men­tų. Sto­go ap­skar­di­ni­mo de­ta­lės yra svar­būs sto­go dan­gos ir fa­sa­do ele­men­tai, ku­rių už­duo­tis – už­tik­rin­ti tai­syk­lin­gą van­dens nu­ve­di­mą ir su­teik­ti pa­sta­tui es­te­ti­nę iš­vaiz­dą.

Į Lin­kai­čius ke­lius pra­mi­nė ir pa­ty­rę stog­den­giai, ta­pę nuo­la­ti­niais To­mos klien­tais. „To­ma skar­dos lanks­ti­nius ga­mi­na jau ko­kioms ke­tu­rios stog­den­gių bri­ga­doms tai tik­rai“, – skai­čiuo­ja Žyd­rū­nas. O kur dar pa­vie­niai klien­tai, ku­rie ver­ti­na mo­ters dar­bo lanks­tu­mą.

Aną­dien už­su­ko vy­ras, pa­pra­šė iš­lanks­ty­ti sto­gui 10 met­rų il­gio snieg­lau­žį. Pa­si­tei­ra­vo, ka­da jam prie už­sa­ky­mo at­va­žiuo­ti, o To­ma su­me­tė: kam žmo­gų va­ri­nė­ti, jei už­sa­ky­mą ji ga­li at­lik­ti tuoj pat? Iš­lanks­tė per ke­lio­li­ka mi­nu­čių prie akių. Pa­ten­kin­ta ir To­ma, ir už­sa­ko­vas.

Už­sa­ky­mų su kiek­vie­na die­na vis dau­giau. Mo­te­ris ti­ki­na, kad se­zo­no me­tu – nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens – jai skar­das lanks­ty­ti te­kę ir po 12 va­lan­dų. O praė­ju­sią va­sa­rą net per Jo­ni­nes ne­tu­rė­jo nė va­lan­dė­lės links­my­bėms.

– Rea­liai ta ma­žo­ji bend­ri­ja bu­vo rea­liai man rei­ka­lin­ga. Žyd­rū­nui ge­rai se­kė­si dirb­ti ir kraš­tie­čio bi­čiu­lio įmo­nė­je. Ta­čiau, kai rei­ka­lai taip pa­si­su­ko, ko­dėl neiš­ban­džius vi­sų sa­vo ga­li­my­bių? Juo­lab, kad tarp Žyd­rū­no ir bi­čiu­lio neat­si­ra­do jo­kios ta­kos­ky­ros, jie­du pui­kiai su­ta­ria ir to­liau, skir­tu­mas tik tas, kad da­bar mū­sų bend­ri­ja daž­niau­siai at­lie­ka vi­sus su­bran­gos dar­bus tuo­se pro­jek­tuo­se, ku­riuos lai­mi bi­čiu­lio fir­ma, – at­vi­rau­ja To­ma.

Gy­ve­ni­mas mėgs­ta sva­jo­nes

Po­ros sva­jo­nėms ga­lo ne­ma­ty­ti. To­ma jau mo­ko­si bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos, kad vi­są ma­žo­sios bend­ri­jos ap­skai­tą ga­lė­tų tvar­ky­ti pa­ti. Pa­de­da­mi Jo­niš­kio tu­riz­mo ir vers­lo in­for­ma­ci­jos cent­ro spe­cia­lis­tų jie­du pa­ren­gė pro­jek­tą ir ti­ki­si gau­ti fi­nan­sa­vi­mą sa­vo jau­no vers­lo pra­džiai. Jei sėk­mė po­rai nu­si­šyp­sos, jų kie­me gal jau ne­tru­kus sto­vės sep­tyn­vie­tis au­to­mo­bi­lis – pa­grin­di­nė su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė tarp na­mų ir vis nau­jų dar­bo ob­jek­tų Lie­tu­vo­je.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.