Svarbiausia su žmonėmis surasti kontaktą

„Sidabrės“ nuotr.
Jo­niš­kio spor­to cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Vid­man­tas Fi­la­to­vas ne tik at­lie­ka ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą, bet ir tre­ni­ruo­ja ma­žuo­sius krep­ši­nin­kus
Jo­niš­kio Spor­to cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas ir tre­ne­ris Vid­ma­na­tas Fi­la­to­vas, nuo Vil­niaus kraš­to į Jo­niš­kį at­ke­lia­vęs prieš tris de­šimt­me­čius, sa­vo gy­ve­ni­mą ati­da­vė spor­tui, ypač – ma­žiau­siems, pra­di­nu­kams, dar tik pra­de­dan­tiems ieš­ko­ti sa­vęs. Ir šiuo me­tu, nors at­lie­ka ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą, jis tre­ni­ruo­ja jau­nuo­sius krep­ši­nin­kus. Ko­le­gos, pa­žįs­ta­mi jį va­di­na po­zi­ty­vu­mo ir lanks­tu­mo pa­vyz­džiu, o pa­ts tre­ne­ris, pe­da­go­gas sa­ko, kad vi­sa­da svar­biau­sia ieš­ko­ti kon­tak­to – tiek su vai­kais, tiek su suau­gu­siai­siais.

MŪ­SŲ VALS­TY­BĖS TAR­NAU­TO­JAS 2019

Pa­rei­gin­gas ko­man­dos žmo­gus

„Mū­sų di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas – pui­kus žmo­gus, ak­ty­vus, po­zi­ty­vus, op­ti­mis­tas, vi­sa­da ran­dan­tis komp­ro­mi­są, lin­kęs bet ko­kias konf­lik­ti­nes si­tua­ci­jas iš­spręs­ti tai­kiai, mo­ka bend­rau­ti su žmo­nė­mis. Per 11 me­tų, kiek kar­tu dir­ba­me, nė sy­kio ne­te­ko gir­dė­ti iš jo blo­go žo­džio“, – apie Vid­man­tą Fi­la­to­vą at­si­lie­pia ko­le­gė Ita Men­de­lie­nė.

O kon­kur­sui „Mū­sų vals­ty­bės tar­nau­to­jas 2019“ jo kan­di­da­tū­rą pa­siū­liu­si Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­va­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Eri­ka Ši­vic­kai­tė pri­du­ria, kad tai be ga­lo pa­rei­gin­gas spe­cia­lis­tas, ko­man­dos žmo­gus.

„Jis skru­pu­lin­gai su­ve­da vi­sus duo­me­nis ir pa­tei­kia ata­skai­tas iš­sa­mes­nes nei rei­ka­lau­ja­ma. Dir­ba dau­giau nei 10-ukui. Ope­ra­ty­vus, grei­tai rea­guo­jan­tis, kaip spor­ti­nin­kas, bet kai ku­rie spor­ti­nin­kai da­ro ir ne­ma­žai klai­dų. O jo pa­reng­ti do­ku­men­tai tiks­lūs“, – pa­ste­bi sa­vi­val­dy­bės vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė.

Svar­bu ry­šys ir su tė­vais

Pats V. Fi­la­to­vas sa­ko, kad la­bai svar­bu pa­lai­ky­ti ry­šį su tė­ve­liais, ku­rių ma­žy­liai atei­na spor­tuo­ti. Su jais nuo­lat pa­si­kal­ba, pa­si­tei­rau­ja, ar vis­kas ge­rai, ap­ta­ria iš­ki­lu­sias pro­ble­mas, pa­siū­lo, ką ge­riau bū­tų da­ry­ti. Kar­tais suau­gu­sie­siems ky­la di­le­ma, ar leis­ti vai­ką į im­ty­nių bū­re­lį, jei dar ne­se­niai lan­ko fut­bo­lą ar­ba, pa­si­rin­kęs krep­ši­nį, stai­ga su­gal­vo­ja, kad ge­riau bū­tų už­siim­ti leng­vą­ja at­le­ti­ka.

„Te­gul ei­na, iš­ban­do sa­ve. Jei ju­dės, taps grei­tes­ni, stip­res­ni, svei­kes­ni. Iš anks­to re­tai ka­da ga­li nu­spė­ti, kam vai­kas ga­biau­sias – le­mia ne tik fi­zi­niai duo­me­nys, bet ir ge­bė­ji­mas val­dy­ti emo­ci­jas, psi­cho­lo­gi­nė sa­vit­var­da, va­lia, iš­tver­mė, mąs­ty­mas. Aug­da­mi jie kei­čia­si. Štai, jo­niš­kie­tis krep­ši­nin­kas Min­dau­gas Kup­šas, ku­riam mo­kyk­lo­je mo­kan­tis man te­ko dės­ty­ti kū­no kul­tū­rą, iš­sty­po, išau­go de­vin­to­je de­šim­to­je kla­sė­se, su­stip­rė­jo. Jis tu­rė­jo gys­le­lę. Ne vel­tui žai­dė „Žal­gi­rio“ dub­le­rių ko­man­do­je, Ki­ni­jo­je, da­bar – Iz­rae­ly­je, – apie ban­dy­mus įžvelg­ti ma­žuo­siuo­se atei­tį pa­sa­ko­ja Vid­man­tas Fi­la­to­vas. – Se­niau su­da­rant gru­pes vyk­da­vo at­ran­ka, po tris vai­kus į vie­ną vie­tą, da­bar džiau­gia­mės vi­sais, ku­rie atei­na. Orien­tuo­ja­mės, ko pa­gei­dau­ja tė­vai. Jie no­rė­jo krep­ši­nio, su­da­rė­me ga­li­my­bę. Dir­bu su pir­mo­kė­liais, o per­duo­du juos to­liau jau tre­čio­je, ke­vir­to­je kla­sė­se.

Ieš­ko­me pa­to­gu­mo vi­siems, esa­me lanks­tūs. Pa­ban­dė­me vė­liau da­ry­ti tre­ni­ruo­tes vai­kams, ne iš­kart po pa­mo­kų. Jos pra­si­de­da šeš­tą va­lan­dą va­ka­ro. Nau­jo­vė pa­si­tvir­ti­no, nes tė­ve­liai ga­li ma­žuo­sius po dar­bo pa­tys at­vež­ti ir pa­siim­ti. Taip sau­giau.“

Tre­ne­ris sa­ko, kad su vai­kais dirb­ti jam pa­tin­ka: kur atei­tų, vi­sur su jais bend­rą kal­bą ran­da, su­si­ta­ria.

Vi­są gy­ve­ni­mą sie­ja su spor­tu

Mo­ky­to­jo ke­lią V. Fi­la­to­vas pa­si­rin­ko bai­gęs Mai­šia­ga­los vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Įs­to­jo į tuo­me­ti­nį Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, ku­ria­me bai­gė dvi­gu­bą geog­ra­fi­jos ir kū­no kul­tū­ros spe­cia­ly­bę. Ta­čiau vi­są gy­ve­ni­mą dau­giau­sia sie­ja su spor­tu, geog­ra­fi­ją dės­ty­ti te­ko tik va­duo­jant ki­tus mo­ky­to­jus.

Sa­ko, anuo­met pe­da­go­go dar­bas dar at­ro­dė pres­ti­ži­nis. At­sik­raus­tęs į uoš­vi­ją 1993 me­tais jis pra­dė­jo dirb­ti Jo­niš­kio spor­to mo­kyk­lo­je, bet ne­ru­kus kvie­ti­mo su­lau­kė iš Jo­niš­kio ant­ro­sios vi­du­ri­nės mo­kyk­los (da­bar – „Sau­lės“ pa­grin­di­nė) di­rek­to­riaus. Su­ti­ko. Pa­dir­bęs me­tus su­dve­jo­jo: toks laik­me­tis, vi­si kaž­ką pa­tys ku­ria, tad pa­ban­dė im­tis vers­lo. Su­ko­si pen­ke­rius me­tus, kol duk­ros pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą ir va­do­vai vėl ėmė kal­bin­ti su­grįž­ti.

„Už­dė­jau spy­ną vi­so­kiems tur­gams, pre­ky­bai, ne­mie­go­toms nak­tims ir grį­žau“, – pri­si­me­na V. Fi­la­to­vas.

O nuo 2009-ųjų jis vėl dir­ba Jo­niš­kio spor­to cent­re – tik jau di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju, į ku­rio pa­rei­gas įei­na mo­ki­nių gru­pių, var­žy­bų gra­fi­kų su­da­ry­mas, bend­ra­vi­mas su mo­ky­to­jais, tre­ne­riais, pro­ce­sų kont­ro­lė.

„Tuo me­tu vy­ko virs­mas – Spor­to mo­kyk­los ne­li­ko, o su­si­kū­ru­sia­me Cent­re bu­vo ap­jung­ti vi­si spor­tuo­jan­tie­ji – vai­kai, suau­gu­sie­ji, ir spor­to klu­bai at­si­dū­rė mū­sų ži­nio­je. Juk bend­ruo­me­nė ne­di­de­lė, vi­si bend­ra­dar­biau­ja­me: ir klu­bams naš­ta su­ma­žė­jo, or­ga­ni­zuo­da­mi var­žy­bas jie ga­li su mu­mis pa­si­tar­ti dėl spor­to sa­lių, trans­por­to, ir mes jų pa­gal­bos pa­pra­šo­me, kai pri­rei­kia, – pa­sa­ko­ja Spor­to cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas. – Koor­di­nuo­ja­me ir vyk­do­me mo­kyk­lų žai­dy­nes, bend­ra­dar­biau­da­mi su Ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo cent­ru Vil­niu­je sa­vo ra­jo­ne per me­tus or­ga­ni­zuo­ja­me apie 12 įvai­rių zo­ni­nių, tarp­zo­ni­nių, fi­na­li­nių var­žy­bų. Kaip to­li­mam pro­vin­ci­jos ra­jo­nui tai yra daug. Ko­kiems Kai­šia­do­riams, Kė­dai­niams, ku­rie ar­čiau sos­ti­nės, ki­tų cent­rų, pa­pras­čiau.“

Jo­niš­kio re­zul­ta­tai ne­pras­ti

Jau­nų­jų jo­niš­kie­čių spor­to pa­sie­ki­mai ša­ly­je ne­pras­ti. Nuo 2011 me­tų nuo­lat tam­pa­ma jau­nių, jau­nu­čių žai­dy­nių pir­mos vie­tos lai­mė­to­jais sa­vo gru­pė­je, tik 2017-ai­siais užim­ta ant­ra vie­ta. 2019-ai­siais moks­lei­vių krep­ši­nio ly­go­je net dvi ko­man­dos, va­do­vau­ja­mos tre­ne­rių To­mo Ar­mo­na­vi­čiaus ir To­mo Alek­na­vi­čiaus, ta­po pri­zi­nin­kė­mis. At­si­ran­da pui­kių leng­vaat­le­čių, te­ni­si­nin­kų, ypač stip­rūs Jo­niš­kio im­ty­ni­nin­kai, nuo­lat ski­nan­tys per­ga­les res­pub­li­ki­niuo­se ir net tarp­tau­ti­niuo­se čem­pio­na­tuo­se. Sus­tip­rė­jo ir ka­ra­te spor­to ša­kos at­sto­vai.

„Ieš­ko­me fi­nan­sa­vi­mo, ren­gia­me pa­raiš­kas res­pub­li­ki­niam Kū­no kul­tū­ros ir spor­to rė­mi­mo fon­dui, Sa­vi­val­dy­bės svei­ka­tos pro­gra­mai. Ga­vę pa­ra­mą ga­li­me dau­giau or­ga­ni­zuo­ti rim­tes­nių var­žy­bų. Šie­met pir­mą kar­tą esa­me su­ta­rę kar­tu su Lie­tu­vos kai­mo spor­to ir kul­tū­ros or­ga­ni­za­ci­ja „Ne­mu­nas“ mū­sų ra­jo­ne reng­ti žai­dy­nes, ku­rio­se pa­si­ro­dy­tų krep­ši­nio, tink­li­nio, smi­gi­nio, šaš­kių, šach­ma­tų ir ki­tų spor­to ša­kų ša­ly­je at­sto­vai“, – pla­nais da­li­na­si V. Fi­la­to­vas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.