Tapukai nuvedė į verslą

Ta­pu­kai nu­ve­dė į vers­lą

Sa­ko­ma, pa­versk sa­vo po­mė­gį dar­bu ir tau ne­rei­kės dirb­ti. Taip nu­ti­ko 31 me­tų šiau­lie­tei Ra­min­tai Ži­man­čiū­tei. Kai sū­ne­liui ne­ra­do rei­ka­lin­go dy­džio ta­pu­kų, drau­gė pa­ra­gi­no: „Pa­ti pa­siūk, juk siū­ti mo­ki.“ Pa­ma­čiu­sios Ra­min­tos siū­tus ta­pu­kus to­kių pat pa­no­rė­jo ir drau­gės sa­vo vai­kams. Pa­ma­žu už­sa­ky­mų dau­gė­jo, ir da­bar Ra­min­ta už­sii­ma ta­pu­kų ir šle­pe­čių siu­vi­mu ne tik vai­kams, bet ir suau­gu­siesiems.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Pos­tū­mis

Kai Ra­min­tos sū­ne­lis De­nas bu­vo dar vi­sai ma­žas, ga­vo do­va­nų odi­nius ba­tu­kus-ta­pu­kus. Ba­tu­kai bu­vo la­bai pa­to­gūs, ir kai sū­ne­lis juos išau­go, ma­ma pra­dė­jo ieš­ko­ti di­des­nių. Šiau­liuo­se di­des­nių dy­džių ta­pu­kų ras­ti ne­pa­vy­ko, ra­do Kau­ne, bet kai­na mo­te­riai pa­si­ro­dė per di­de­lė. Kar­tu bu­vu­si drau­gė pa­ra­gi­no pa­čiai pa­siū­ti.

„Ne­mo­kė­siu“, – bu­vo pir­ma min­tis. Nors siu­vi­mas jau­nai mo­te­riai bu­vo ne nau­jie­na. Nuo pat ma­žens lė­lėms rū­bus siū­da­vo, Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gė siu­vi­nių di­zai­no ir tech­no­lo­gi­jos stu­di­jas, kar­tais pa­si­siū­da­vo ką nors sau.

Kar­tą, kai ne­bu­vo, ką veik­ti, nu­spren­dė pa­ban­dy­ti. Ge­rai iš­si­stu­di­ja­vo sū­naus išaug­tus ta­pu­kus ir pa­gal juos pa­siu­vo di­des­nius. Pir­mas bly­nas ne­pris­vi­lo. Ra­min­tos siū­tus ta­pu­kus pa­ma­čiu­sios drau­gės pra­dė­jo pra­šy­ti, kad ir jų vai­kams pa­siū­tų.

Kai jau drau­gių vai­kai bu­vo apau­ti, o lais­vo lai­ko bū­nant mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se dar lik­da­vo, nu­spren­dė ta­pu­kus pa­siū­ly­ti in­ter­ne­te – feis­bu­ko tur­ge­liuo­se. Su­si­do­mė­ji­mas bu­vo di­de­lis, ir vers­las pa­ma­žu įsi­su­ko. Ne tik vai­kams, bet ir suau­gu­siesiems ta­pu­kus Ra­min­ta siu­va jau dve­ji me­tai.

„Jei­gu ne sū­nus ir ne drau­gė, ku­ri ma­ni­mi ti­kė­jo la­biau nei aš pa­ti, nie­ka­da to ne­bū­čiau pra­dė­ju­si“, – džiau­gia­si mo­te­ris.

Pa­gal už­sa­ky­mus Ra­min­ta siu­va tik ta­pu­kus, ta­čiau sa­vo sū­nui pri­siu­va ir marš­ki­nė­lių, ir kel­ny­čių. Ne­ky­la pro­ble­mų ir dėl kar­na­va­li­nių kos­tiu­mų.

Kas­die­nai ir šven­tėms

Iš pra­džių ta­pu­kus Ra­min­ta siū­da­vo iš dirb­ti­nės odos, ta­čiau klien­tai pra­dė­jo pra­šy­ti ba­tu­kų iš na­tū­ra­lios odos, ir da­bar siu­va tik odi­nius. Pa­sak mo­ters, odi­niai ne tik ge­riau dė­vi­si, bet ir at­ro­do gra­žiau.

Ra­min­ta ro­do sa­vo rank­dar­bius. Vi­si ta­pu­kai skir­tin­gi: su var­ly­tėm, brie­džiu­kais, kas­pi­nu­kais, gė­lė­mis, ka­muo­liais ir taip to­liau. Iš kur se­mia­si idė­jų?

Mo­te­ris sa­ko, kad iš pra­džių siu­vo tik dvie­jų mo­de­lių: ber­niu­kams – su ru­tu­liu­ku, mer­gai­tėms – su gė­ly­te. Vė­liau klien­tai pra­dė­jo pra­šy­ti įvai­res­nių mo­de­lių.

„Daž­nai klien­tės pa­sa­ko, ko­kių ap­li­ka­ci­jų no­rė­tų. Už­sa­ko kar­tais su var­du ir me­tų skai­čiu­mi“, – var­di­ja šiau­lie­tė. Da­bar mo­te­ris jau ir ne­be­sus­kai­čiuo­ja, kiek įvai­riau­sių mo­de­lių yra pa­siu­vu­si.

Ap­li­ka­ci­jas pa­da­ry­ti nė­ra leng­va – na­tū­ra­lią odą sun­ku iš­kar­py­ti, smul­kias de­ta­les ten­ka pri­siū­ti ran­ko­mis. „Rei­kia la­bai daug kant­ry­bės ir kruopš­tu­mo“, – sa­ko Ra­min­ta.

Ta­pu­kus šiau­lie­tė siu­va bui­ti­ne siu­vi­mo ma­ši­na. Iš pra­džių bai­mi­no­si, kad ma­ši­na ne­su­si­do­ros su oda, ta­čiau, pa­si­ro­do, ji pui­kiai siu­va.

Va­sa­rą Ra­min­ta tu­ri dau­giau lais­vo lai­ko, nes ta­pu­kus ta­da daž­niau­siai už­sa­ko gim­ta­die­niams, krikš­ty­noms. Už­sa­ky­mai pa­si­pi­la ru­de­nį, kai vai­kai pra­de­da ei­ti į dar­že­lius ir ma­mos su­si­rū­pi­na, kad ne­tu­ri kuo vai­kų apau­ti gru­pė­je. Gau­su už­sa­ky­mų bū­na ir prieš Ka­lė­das. Ta­da Ra­min­ta vos spė­ja su­ktis, kai ku­rių už­sa­ky­mų net ne­prii­ma, nes ne­be­sus­pė­ja.

Dar­bas – at­si­pa­lai­da­vi­mas

Prieš su­si­lauk­da­ma sū­naus Ra­min­ta dir­bo mez­gyk­lo­je ma­ši­nų pro­gra­muo­to­ja. Da­bar jos dar­bu ta­po ho­bis. „Man pa­tin­ka ir tin­ka tai, ką da­rau. Tai ir dar­bas, ir at­si­pa­lai­da­vi­mas“, – sa­ko šiau­lie­tė.

Ka­dan­gi dir­ba na­muo­se, dar­bo va­lan­dų ne­skai­čiuo­ja. Kai tu­ri daug už­sa­ky­mų, prie siu­vi­mo ma­ši­nos sė­da nuo pat ry­to, kai pa­jun­ta, kad įsi­skau­do nu­ga­ra, ei­na dirb­ti na­mų ruo­šos dar­bų, ta­da vėl sė­da siū­ti. Dar­bą daž­niau­siai bai­gia 11 va­lan­dą va­ka­ro.

Ra­min­tos sū­nus De­nas įpra­to ma­ty­ti ma­mą siu­van­čią, tad va­sa­rą, kai ma­žiau dar­bo, net ste­bi­si: „Ma­ma, ko­dėl tu ta­pių ne­da­rai?“

Tur­būt ne­ma­žai yra mo­te­rų, ku­rios tu­ri ta­len­tų, po­mė­gių, ta­čiau ne­si­ryž­ta pra­dė­ti sa­vo vers­lo.

„Ly­giai taip pat bu­vo man. La­bai ne­pa­si­ti­kė­jau sa­vi­mi, gal­vo­jau, kad nie­ko nei­šeis. Rei­kia ban­dy­ti, nes jei­gu ne­pa­ban­dy­si, ne­su­ži­no­si. Nei­šeis, tai nei­šeis, bet bū­si pa­ban­dęs. Kai pra­de­di da­ry­ti, su­ži­nai ki­tų nuo­mo­nę. Gal tau tai at­ro­do nie­ko ypa­tin­go, o ki­tiems pa­si­ro­dys la­bai gra­žu“, – sa­ko Ra­min­ta.

Šiau­lie­tė daž­niau­siai siu­va tik pa­gal už­sa­ky­mus. Yra da­ly­va­vu­si tik po­ro­je mu­gių, nes joms rei­kia rim­tai ruoš­tis, pri­si­siū­ti įvai­rių mo­de­lių ir dy­džių ta­pių, o tam rei­kia daug lai­ko. Be to, di­de­liam kie­kiui ba­tu­kų jau rei­kė­tų tu­rė­ti ir dau­giau vie­tos, gal­būt net at­ski­rų pa­tal­pų.

Ne­se­niai Ra­min­ta pra­dė­jo siū­ti puan­tus pri­me­nan­čius ba­tu­kus su kas­pi­nais mer­gai­tėms. „Ma­žoms prin­ce­sėms no­rė­jo­si su­kur­ti kaž­ką gra­žaus, puoš­naus“, – sa­ko mo­te­ris. Ba­tu­kai vis dar kū­ri­mo, to­bu­li­ni­mo pro­ce­se.

Ar­ti­miau­siuo­se Ra­min­tos pla­nuo­se – pra­dė­ti siū­ti šo­kių ba­te­lius, va­di­na­mąsias „češ­kes“, nes daž­na ma­ma pa­si­skun­džia, kad jų sun­ku gau­ti, o tų, ku­riuos pa­vyks­ta gau­ti, ko­ky­bė ne vi­sa­da ten­ki­na.

Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.

ĮK­VĖ­PĖ­JAS: Šiau­lie­tė Ra­min­ta Ži­man­čiū­tė pir­muo­sius ta­pu­kus pa­siu­vo sa­vo sū­nui De­nui.

RYŽ­TAS: Ra­min­ta Ži­man­čiū­tė no­rin­čias, bet ne­drįs­tan­čias pra­dė­ti sa­vo vers­lo, ra­gi­na bent pa­ban­dy­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

BA­TU­KAI: Mer­gai­tėms skir­tus ba­tu­kus Ra­min­ta Ži­man­čiū­tė pa­puo­šia kas­pi­nais, gė­ly­tė­mis.

PA­VEIKS­LIU­KAI: Iš klien­čių R. Ži­man­čiū­tė iš­girs­ta, kad jos siū­ti ta­pu­kai su spal­vin­gais pa­veiks­lė­liais vai­kams taip pa­tin­ka, kad ne­no­ri jų nu­si­mau­ti net ei­da­mi mie­go­ti.

ĮVAIROVĖ: Be­veik vi­si R. Ži­man­čiū­tės siū­ti ba­tu­kai vis ki­to­kie. Kar­tais pa­ti pa­ma­to įdo­mų pa­veiks­liu­ką ir pri­tai­ko jį ba­tu­kams, kar­tais klien­tės pa­gei­dau­ja kaž­ko konk­re­taus.

TA­PU­KAI: Ka­lė­doms šiau­lie­tė ne­re­tai gau­na už­sa­ky­mų pa­siū­ti ta­pu­kus vi­sai šei­mai.