Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Tarp surūgusių barščių ir šarlatanizmo
Žinomas grafikas, Nacionalinės premijos laureatas, profesorius Mikalojus VILUTIS Šiaulių universiteto Dailės galerijoje pristato savo darbų parodą bei neseniai išleistą esė knygą „Sriuba“.
Prieš atidarant parodą su menininku kalbėjomės apie žmogų ir Dievą, talentą ir provinciją, pinigus ir garbę. Apie tradicijos ir modernizmo kovą dailėje.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nuo Vilniaus iki Linkuvos
– Esate Vilniaus žmogus. Gimėte Žvėryne. Tačiau jūsų vaikystės vasaros prabėgo Linkuvoje, prie Mūšos. Sugrįžtate į Linkuvą dabar?
– Ryšys su Šiaulių kraštu, su Linkuva yra. Nors mano tėvai nuo Utenos krašto, nuo Svėdasų. Iš ten Vilučiai.
Linkuva atsirado mūsų giminėje vėliau. Mano diedukas caro laikais, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, buvo geležinkelininkas. Geležinkelininkus tais laikais kilnodavo. Gyveno Rusijoje, Simferopolyje. Vėliau – kažkur Ukrainoje. Ukrainoje, prie Zaporožės, gimė ir mano tėvas.
Kai Lietuva gavo nepriklausomybę, 1922 metais šeima persikėlė į Linkuvą. Gal dėl to, kad tame krašte labai geros, derlingos žemės.
Vasaros mano su broliu – pas bobutę Linkuvoje. Labai gražus, vientisas, žydiškas miestelis buvo. Specifiniai raudonų plytų namai. Bažnyčia labai graži.
Kai buvau dabar nuvažiavęs – viskas Linkuvoje jau kitaip. Pasikeitę. Nebeteko Linkuva savo stiliaus, kokį turėjo.
Mums su broliu Linkuvoje labai jau buvo neįdomu – laukai. Kasdien bėgdavom prie Mūšos. Upė per laukus teka, krūmeliai tokie. Jokios romantikos, kaip Labanoro girioje ar Molėtų kraštuose.
Dailininkų dinastija
– Jūsų šeimoje beveik visi dailininkai. Niekuo kitu ir jūs negalėjote tapti, tik – dailininku?
– Tėvas – tapytojas. Mama – skulptorė. Brolis – skulptorius. Žmona – grafikė. Viena mano duktė – grafikė, kita – aktorė. Jeigu žiūrėjote kada anksčiau „Dviračio šou“, tai viena iš dviejų blondinių – mano duktė Aldutė.
Augau dailininkų šeimoje, augino mane teta – rašytoja Aldona Liobytė. Manau, kad dailininku tapti labiau suveikė inercija, o ne prigimtis.
Kartais pagalvoju, pavyzdžiui, šiaulietis grafikas, medalių kūrėjas, monumentalistas, mano geras draugas Petras Repšys augo tokioje šeimoje, kur apie meną, dailę nebuvo jokios kalbos. Mama augino tris vaikus, tėvas buvo miręs, gyveno skurdžiai ir svajojo, kad Petras būtų veterinaras.
Tai, kad jis tapo menininku, rodo, kad jis tikrai turėjo meninę prigimtį, kuri jam neleido būti kuo nors kitu.
Nuo gimimo buvo aišku, kad aš būsiu dailininkas. Bet nebuvo jokios prievartos. Aš pats visada norėjau piešti.
Į parodą Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atvežiau posėdžių Dailės akademijoje piešinius. Per posėdžius aš, akademijos dėstytojas, sėdėdavau ir klausydavausi, bet mano ranka turėdavo būtinai piešti. Sąmoningai tik pieštuką paimdavau, o daugiau viskas tarsi nesąmoninga, sąmonė piešime tarsi nedalyvaudavo. Aš klausydavau, ką kalba kiti dėstytojai ir pats kalbėdavau, bet tas nekliudydavo man piešti. Tai tarsi ir leidžia man galvoti, kad prigimtyje yra menininko pradas.
Žmogus ir Dievas
– Jūsų kūryboje daug žmogaus. Kodėl?
– Aš antropocentristas. Nežinau kodėl? Aš pats esu žmogus. Geriausiai žmogų pažįstu, todėl geriausia man jį paišyti arba rašyti apie tuos dalykus, kuriuos pats patyriau, apgalvojau, žinau, kas eina tarsi iš manęs. Iš žmogaus – žmogus. Forma nesvarbu – paveikslas, poezija, esė. Vis tiek visur paišai save.
– Vienoje esė pasakojate apie vištą, kurią išgabenote autobusu. Kalbate apie tai, jog jeigu tos vištos nebūtumėte pavežęs, ji taip ir nebūtų turėjusi ko Dievui rojuje papasakoti, nes nieko gyvenime nebūtų patyrusi. Ką jūs pats Dievui turėsite papasakoti?
– Turbūt nedaug. Nuotykių, tokių, kaip su ta višta, neteko daug išgyventi. Negalėčiau papasakoti kažko tokio, kas nustebintų pasaulį.
Dievas viską pats mato ir pats viską žino.
Lenda mintys į galvą ištisai, nebetelpa. Kai parašai ant popieriaus, tarsi išsituštini. Minčių yra, bet kaip jas parašyti? Aš noriu, kad būtų sklandu, kad būtų nesprangu skaityti, kad būtų smagu. Bandau juokauti, noriu, kad žmogui būtų linksma. Kitaip gi niekas neskaitys. Juk dabar ne tie laikai, kai prieš 100 metų buvo tik knyga ir nieko daugiau: televizoriaus, kino, interneto.
Norisi, kad knyga užkabintų žmogų, kad jam būtų smagu skaityti.
Kova dėl surūgusių barščių
– Kaip nuo dailės perėjote prie rašymo? Esate sakęs, kad dabar daugiau rašote, nei piešiate.
– Dabar savitikslių, grynųjų menų aš beveik nebedarau. Kuriu nebent pagal užsakymą, dovanai, atvirukus, viršelius knygoms, iliustracijas.
Priežasčių, kodėl daugiau rašau – keletas. Dailės akademijoje dabar vyksta kova tarp šiuolaikiškumo ir tradicijos. Kova daugiau vyksta lozungais. Vieni rėkia, kad tradicija – tai surūgę barščiai. Pasirodo, kokia nors „Giesmių giesmė“ yra surūgę barščiai. O jau šiuolaikiškumas yra aukščiausias lygis. Tradiciniai rėkia, kad šiuolaikiškumas yra nuogo karaliaus pasaka, šarlatanizmas. Lygiai tokie pat lozungai – niekuo nepagrįsti ir nepaaiškinami.
Tokia situacija mane siutindavo. Iš to įsiūčio aš pradėjau rašyti.
– Kurioje pusėje jūs: surūgusių barščių ar šarlatanizmo?
– Aš – į tarpą. Manau, puikus dalykas, kad yra tezė, yra antitezė, yra sintezė. Taip vyksta evoliucija. Priešybių kova yra labai gerai. Bet sakyti, kad tezė yra gerai, o antitezė – blogai, – nelogiška.
Galima savo nuomonę turėti, bet kategoriškai teigti nederėtų.
Talentui provincijos nėra
– Kaip vertinate Šiaulių dailininkus? Kiek Vilniaus menininkams įdomūs šiauliečiai kūrėjai, neretai vilniečių vadinami provincijos dailininkais?
– Vilniuje begalės dailininkų. Daug šlamšto. O tarp to šlamšto vienas kitas – talentingas. Kadangi Šiauliuose tankumas mažesnis, tai ir talentų mažiau.
Iš Šiaulių kilę ar kūrę Šiauliuose – Petras Repšys, Stasys Kuzma, Gerardas Bagdonavičius, Eduardas Juchnevičius! Jie – korifėjai!
P. Gogenas savo šedevrus kūrė kažkur Polinezijoje.
Menus kuria asmenybės, o ne vieta.
Ant savo kalnelio užlipo
– Jūs pats tapote Lietuvos dailės vertybe.
– Per mažai laiko. Dabar įtikau, kiti – neįtinka. Vertybėmis kartais dailininkai tampa po 500 metų.
Yra vertybių, didesnių už mane. Dailė yra kūryba. Tai nėra tai, ką tu išmokai. Jeigu išmokai ir žinai, kaip tą daryti, tai jau nebe kūryba.
Nupaišai sau patinkantį paveikslą. Kito nebepaišai, kol geresnio nesugalvoji. Juk nedarysi blogesnio. Dūšiai džiaugsmo iš to nebus.
Kai darai geriau, nei padarei prieš tai – tada dūšiai džiaugsmas. Į kalniuką tarsi liptumei. Aš pajutau, kad ant savo kalniuko jau užlipau. Geriausią savo paveikslą aš jau padariau, o pradėti gaminti paveikslus, kaip kokią produkciją, man jau nebekelia džiaugsmo.
– Esate 2004-ųjų metų Nacionalinės premijos laureatas. Ar pakeitė ši garbinga premija ką nors jūsų gyvenime?
– Manęs yra klausę konkrečiau: ar daugiau perka mano darbų. Nepadidėjo nė kiek. Komerciškai aš esu absoliučiai nesėkmingas. Gyvenu blokiniame name. Ačiū Dievui, neturiu nei mašinos, nei sodybos. Šiaip taip nebadaujam.
Darau paveikslus tam, kad patirčiau kūrybinius džiaugsmus ir transus. Man ne rezultatas svarbu, man svarbu pats potyris, pats procesas. Man sukurtas paveikslas jau miręs, o žiūrovui tada pasidaro gyvas.
– Parodoje tikėjausi pamatyti jūsų darbus solidžiuose rėmuose, šiek tiek paauksuotuose. Tačiau pamačiau asketišką, grynąjį meną. Kodėl?
– Šilkografija būdavo įrėminta solidžiai. Bet kad tuos darbus jau labai daug kas matė. Aš jų dabar daugiau, kaip dešimt metų nebedarau. Man šilkografija labai nusibodo.
Aš noriu rodyti tai, ko žmonės nelabai matė iš mano kūrybos derliaus.
Jeigu paveikslas pats savaime laikomas vertu, tai kam tie rėmai? Kam dar jį gražinti? Jeigu kur nors nuolatinėje ekspozicijoje kabėtų, reikėtų kabinti po stiklu, o Šiaulių universiteto Dailės galerijoje – porą savaičių. Kam darbą užgriozdinti?
– Į Šiaulius atvežėte pristatyti antrąją savo esė knygą „Sriuba“, kuri yra tarsi pirmosios esė knygos „Tortas“ tęsinys. Ar rašote „Sriubos“ tęsinį?
– Sėkmingą filmą pastato ir būtinai kuria tęsinį, kuris jau yra visiškas niekalas. Bijojau to...
Dabar rašau dar vieną knygą, bet jau konkrečią – apie meną, dailę, apie tai, ką suprantu ir manau, kad reikia taip suprasti. Tai mano supratimas – kur meno reikia ieškoti, kame jį matyti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KOVA: Mikalojus Vilutis sako užimantis dailėje poziciją tarp kovojančiųjų: modernizmo – šarlatanizmo ir tradicijos – surūgusių barščių.
KŪRYBA: Grafikas Mikalojus Vilutis įsitikinęs, kad talentui nesvarbi kūrybos vieta, nes talentui provincijos nėra.
POSĖDŽIAI: Posėdžių Vilniaus dailės akademijoje metu piešti Mikalojaus Vilučio darbai yra ne tik vaizdas, bet ir užrašai apie posėdį.
KŪRYBA: Mikalojaus Vilučio darbuose vaizduojamas žmogus. Dailininkas žmogų geriausiia pažįsta, todėl jį ir piešia.
Ištraukos iš knygos „Sriuba“
– Artėja mano gimimo diena, – kalba žmogus. – Teks sukviesti ėdrius draugus ir surengti jiems puotą. Vargas man.
– Artėja mūsų draugo gimimo diena, – kalba žmonės. – Reiks eiti į puotą ir septynias valandas sėdėti už stalo. Vargas mums.
Gebėjimas gadinti sau ir kitiems gyvenimą yra vienas esminių gebėjimų, Dievo duotų žmogui.
Nekenčiu veidrodžio. Esu daug gražesnis, negu tai, ką ten matau.
„Eik keliu link Dievo ir žmonės seks paskui tave“
Tokie laikai buvo.
„Turėk dešrą ir žmonės seks paskui tave“.
Tokie laikai dabar.
Faktai
Grafikas Mikalojus Povilas VILUTIS
1970 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Serigrafijos pradininkas Lietuvoje. Parodose dalyvauja nuo 1971 metų. Ankstesnieji darbai sukurti ofortu, sausa adata, nuo aštuntojo dešimtmečio darbai kuriami serigrafijos technika. Dailininkas yra sukūręs ekslibrisų, plakatų, iliustracijų knygoms, mažosios skulptūros pavyzdžių. 1989-2007 metais dėstė Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, jam suteiktas profesoriaus mokslo vardas. Leidykla „Artseria“ išleido knygą su darbų reprodukcijomis „Mikalojus Povilas Vilutis“ (2003). Rašo straipsnius periodikai, išleido knygas „Tortas“ (2009 m.), „Sriuba“ (2014 m.), kartu su Antanu A. Jonynu – „Paskutinės dienos Itakėje“ (2007). Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2004 m.). Darbų yra įsigiję muziejai – Lietuvos dailės muziejus, Modernaus meno centras, Lietuvos ir daugelio užsienio šalių meno kolekcininkai.