Tėviškės vardą Pasauliui neša savo darbais

„Sidabrės“ nuotr.
Ri­čar­das Nor­kus at­kur­tos Lie­tu­vos 100-me­čio die­ną – 2018 m. va­sa­rio 16-ąją – bu­vo tas drą­suo­lis su ka­me­ra, pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je Baž­ny­čios bokš­te iš­kė­lęs Lie­tu­vos tris­pal­vę
Jo­niš­kie­tis, „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų įran­gos pri­žiū­rė­to­jas Ri­čar­das Nor­kus yra tas žmo­gus, ku­ris jau daug me­tų ži­nią Pa­sau­liui apie Jo­niš­kį, jo apy­lin­kių ir gam­tos gro­žį, lai­min­gai čia gy­ve­nan­čių žmo­nių gy­ve­ni­mą siun­čia gra­žiau­sių trum­pų vi­deo fil­mų pa­vi­da­lu. Be jo­kios nau­dos sau, be jo­kio at­ly­gio – dėl nau­dos Jo­niš­kiui ir vi­suo­me­nei. „Goog­le“ bend­ro­vės so­cia­li­nia­me tink­le „You­Tu­be“ Ri­čar­das yra pa­skel­bęs vie­šų ir ne­vie­šų mū­sų kraš­tą rep­re­zen­tuo­jan­čių vaiz­do įra­šų iš Jo­niš­kio mies­to šven­čių ir Ža­ga­rės vyš­nių fes­ti­va­lių, Bu­lių kau­ty­nių, re­konst­ruo­to Jo­niš­kio cent­ro, vaiz­dais iš paukš­čio skry­džio nu­si­len­kia­ma mū­sų ap­lin­ki­nių – Dau­no­riš­kės, Ba­riū­nų, Kal­ne­lio – kai­mų bal­tiems mū­ram, at­nau­jin­tais sto­gais, ke­lio­li­kos at­spal­vių lau­kais, Mū­šos ty­re­lio pel­kės ir ki­tų gra­žiau­sių mū­sų kam­pe­lių.

 

Jo­niš­kio var­das ir Ri­čar­do dė­ka skam­ba net to­kių le­gen­di­nių krep­ši­nin­kų, kaip Vol­de­ma­ras Cho­mi­čius, ju­bi­lie­ji­niuo­se gim­ta­die­niuo­se – ne­gai­lė­da­mas sa­vo bran­gaus lai­ko bū­tent Ri­čar­das ta­po fil­mo apie Vol­de­ma­rą Cho­mi­čių pa­grin­di­niu ope­ra­to­riu­mi, mon­tuo­to­ju. Tai jau ket­vir­ta Ri­čar­do „su­suk­ta“ juos­ta – po vi­są Lie­tu­vą ke­liau­ja jo fil­muo­ti ir mon­tuo­ti „Pir­mie­ji čem­pio­nai“, „Iš tam­sos į švie­są“, „Jo­niš­kio baž­ny­čia at­kur­tos Lie­tu­vos šimt­me­čio švie­so­je“, ku­riuos re­ži­sa­vo Leo­nas Ka­ra­liū­nas.
 

Kai ki­ti ke­lia šam­pa­no tau­res…

Pa­si­tin­kant 2020-uo­sius, kai mes vi­si sė­dė­jo­me drau­gų bū­ry­je ar šei­mos ra­te­ly­je, kė­lė­me tau­res šam­pa­no už atei­nan­čių me­tų sėk­mę, Ri­čar­das Nor­kus lau­ke į dan­gų kė­lė sa­vą­jį dro­ną. Tam, kad nu­fil­muo­tų ir Pa­sau­liui pa­ro­dy­tų, kaip ir ko­kiais šven­tiš­kais fe­jer­ver­kais nau­ją de­šimt­me­tį su­tin­ka jo­niš­kie­čiai.

– Man tai svar­bu. Juk pra­ktiš­kai nė­ra Pa­sau­ly­je kam­pe­lio, ku­ria­me ne­gy­ven­tų išei­viai iš Jo­niš­kio kraš­to ar jų vai­kai, anū­kai. Man pa­čiam, jei bū­čiau emig­ran­tas, bū­tų la­bai įdo­mu ret­sy­kiais tu­rė­ti to­kį „gy­vą“ ry­šį su gim­ti­ne. Tai ko­dėl ne­pa­sis­ten­gus su­teik­ti to­kios lai­mės, jei tu­riu ga­li­my­bes? – šyp­so­si Ri­čar­das Nor­kus.

Pa­si­tin­kant 2020-uo­sius virš mies­to pa­kel­tu dro­nu nu­fil­muo­tus vaiz­dus su­mon­ta­vęs į ke­lių mi­nu­čių fil­mą pa­gy­vi­no ir nau­jau­sia Pau­liaus Bag­da­na­vi­čiaus x Iron­vy­tas dai­na „Nau­jie­ji me­tai“, įra­šy­ta prieš pat Ka­lė­das. „Goog­le“ so­cia­li­nia­me tink­le „You­Tu­be“, so­cia­li­nia­me tink­la­py­je „Fa­ce­book“ per po­rą mė­ne­sių šis mu­zi­ki­nis vi­deo iš nau­ja­me­ti­nio Jo­niš­kio per­žiū­rė­tas 10 000 kar­tų, jau ne­skai­čiuo­jant, kiek žmo­nės juo tar­pu­sa­vy­je pa­si­da­li­no.

Ly­giai taip pat vi­sos di­des­nės ir ma­žes­nės mū­sų kraš­to šven­tės. Kai ki­ti šven­čia – Ri­čar­das dir­ba. Kraš­tie­čiai iš to­li nea­ki­vaiz­džiai ga­li bū­ti liu­di­nin­kais įspū­din­gų mū­sų fes­ti­va­lių, šven­čių, tei­gia­mų mies­to po­slin­kių – kaip tvar­ko­mas mies­tas, aikš­tės, koks ne­mo­no­to­niš­kas ga­li bū­ti ly­gu­mų kraštovaizdis… Šie vi­deo­re­por­ta­žai – ge­ra ži­nia mū­sų kraš­to ne­pa­žįs­tan­tiems, tar­si vi­lio­ti­nis įsi­ra­šy­ti į ar­ti­miau­sius pla­nus „gy­vai“ ap­lan­ky­ti, ap­si­sto­ti. O gal net su­grįž­ti.

Fil­mai apie Jo­niš­kį

Pir­ma­sis Ri­čar­do su­mon­tuo­tas do­ku­men­ti­nis fil­mas, gar­si­nan­tis Jo­niš­kį – „Pir­mie­ji čem­pio­nai“ pa­gal L. Ka­ra­liū­no re­ži­sū­rą. Šis fil­mas nu­ke­lia į is­to­ri­nes die­nas prieš 80 me­tų, kai Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nė pir­mą kar­tą ta­po Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­ne, o Lie­tu­vą už­lie­jo pir­mo­ji krep­ši­nio karšt­li­gė , kai čem­pio­nai su­tik­ti ir svei­kin­ti Jo­niš­kio ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je.

Ant­ra­sis Ri­čar­do kaip ope­ra­to­riaus ir mon­ta­žo au­to­riaus dar­bas – do­ku­men­ti­nis pa­sa­ko­ji­mas apie ak­lą ber­niu­ką ir jo sva­jo­nę „Iš tam­sos į švie­są“.

Di­de­lį su­si­do­mė­ji­mą ir su­si­ža­vė­ji­mą su­kė­lė do­ku­men­ti­nis fil­mas „Jo­niš­kio baž­ny­čia at­kur­tos Lie­tu­vos šimt­me­čio švie­so­je“, ku­rio sce­na­ri­jaus au­to­rius ir re­ži­sie­rius ir­gi Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­tis Leo­nas Ka­ra­liū­nas. Fil­mo au­to­rius, kur­da­mas fil­mą Lie­tu­vos at­kū­ri­mo 100-me­čiui, pri­sta­tė ne tik Baž­ny­čios pa­sta­tą, bet ir Jo­niš­kio mies­to tar­pu­ka­rio ar­chi­tek­tū­rą. Pui­kiai pa­si­dar­ba­vo ir fil­mo ope­ra­to­rius Ri­čar­das Nor­kus. Jo fil­muo­ti kad­rai at­sklei­dė ne tik Jo­niš­kio baž­ny­čios di­dy­bę, bet ir at­si­nau­ji­nu­sio mies­to gro­žį. Fil­mas įgar­sin­tas kraš­tie­čio Juo­zo Šal­kaus­ko.

Itin įdo­mi, ne­kas­die­niu ra­kur­su pa­teik­ta do­ku­men­ti­nė me­džia­ga iš 2018-ųjų Va­sa­rio 16-osios Jo­niš­ky­je, kai baž­ny­čios bokš­te pir­mą kar­tą jos gy­va­vi­mo is­to­ri­jo­je pi­lie­tiš­kai ir pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių vy­rų ini­cia­ty­va su­ple­vė­sa­vo tris­pal­vės. Vi­sas tas jau­di­nan­čiai ne­pa­kar­to­ja­mas aki­mir­kas atei­ties kar­toms pa­li­ko Ri­čar­do pa­siau­ko­jan­tis dar­bas su ka­me­ra.

Ga­liau­siai praė­ju­sių me­tų ge­gu­žę Ri­čar­do ir Leo­no tan­de­mas, rep­re­zen­tuo­jan­tis mū­sų mies­tą, sa­vo 73 mi­nu­čių fil­mą sky­rė le­gen­di­nio krep­ši­nin­ko Vol­de­ma­ro Cho­mi­čiaus 60-me­čiui. Sut­rum­pin­ta jo va­ria­ci­ja ro­dy­ta as­me­ni­nė­je kre­ši­nin­ko šven­tė­je, į ku­rią pa­kvies­ti ir šio fil­mo kū­rė­jai. Va­ka­ro me­tu Jo­niš­kis ir jo­niš­kie­čiai skam­bė­jo vi­sų gar­sių va­ka­ro sve­čių lū­po­se.

Sa­va­moks­lis in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų dak­ta­ras

Ri­čar­do Nor­kaus kan­di­da­tū­rą „Mū­sų vals­ty­bės tar­nau­to­jas 2019“ kon­kur­sui pa­tei­ku­sios „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los bend­ruo­me­nės di­rek­to­rius To­mas Ar­mo­na­vi­čius tei­gia, kad bū­tent Ri­čar­das yra „vie­nas iš pa­vyz­džių, ku­ris sa­viš­vie­tos bū­du „įgi­jo“ pro­fe­si­nes ži­nias ir įgū­džius, pri­lygs­tan­čius aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tiems. Mo­kyk­los va­do­vas apie Ri­čar­dą pa­sa­kė dar skam­biau: „In­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų dak­ta­ras!“ Ir tai tie­sa. Ne vie­nas jo­niš­kie­tis ieš­ko Ri­čar­do, tu­rin­čio „auk­si­nes ran­kas“, ku­rioms pa­klūs­ta vi­sos kom­piu­te­ri­nės pro­gra­mos, ku­rios tvar­ko ir at­gai­vi­na šiuo­lai­ki­nes in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas. Ri­čar­do ge­bė­ji­mams šio­je sri­ty­je pra­ktiš­kai ri­bų nė­ra. Jam šian­dien pa­val­dūs apie 150 kom­piu­te­rių „Sau­lės“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, dar apie tris de­šim­tis – ra­jo­no Švie­ti­mo cent­re, dar ko­kios dvi de­šim­tys – šei­mos svei­ka­tos kli­ni­ko­je „Sau­le­nė“. Dar bū­tų ne ga­las, kiek no­rė­tų gau­ti jo pro­fe­sio­na­lių paslaugų… To­dėl nė­ra ko ste­bė­tis, kad daž­nai Ri­čar­do pa­slau­gų ir iš­mo­nės vi­siems pri­rei­kia tą pa­čią mi­nu­tę.

– Tik­ra tie­sa. Pir­ma­sis as­me­ni­nis kom­piu­te­ris ma­no gy­ve­ni­me pa­si­ro­dė jau po 18-ojo gim­ta­die­nio. Ga­na vė­lai. Ga­li bū­ti, kad per va­sa­rą dir­bau, su­si­tau­piau ir įsi­gi­jau. Ta­čiau iki to la­bai do­mė­jau­si elekt­ro­ni­ka. Pats nu­va­žia­vęs į Šiau­lius nu­si­pirk­da­vau vi­sas rei­kia­mas de­ta­les gar­so stip­rin­tu­vui ar švie­sos efek­tams konst­ruo­ti. Taip ir bū­da­vo: pa­ga­mi­nu, iš­ban­dau ir par­duo­du – kas reng­da­vo šo­kių va­ka­rus, to­kių da­ly­kų su ži­bu­riu ieš­ko­da­vo. Neį­si­vaiz­duo­ju, ko­dėl: ar ne­bū­da­vo, ar bran­gūs labai… Vė­liau ėmiau konst­ruo­ti itin šo­kių va­ka­ruo­se bu­vu­sias po­pu­lia­rias blyks­tes. Ge­riau­sias elekt­ro­ni­kos pa­mo­kas ga­vau iš Vi­di­man­to Bu­tau­čio – jau­nų­jų elekt­ro­ni­kų bū­re­lio ne­lan­kiau, ta­čiau pa­si­kon­sul­tuo­ti in­di­vi­dua­liai vi­sa­da atei­da­vau, – sa­vo pra­džių pra­džią pri­si­me­na kom­piu­te­rių dak­ta­ras, kaip jį va­di­na darb­da­vys.

Tik­rai, vis­kas ga­lė­jo bū­ti sa­vo lai­ku – elekt­ro­ni­kos ar in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų stu­di­jos, in­ži­nie­riaus dip­lo­mai ki­še­nė­je. Bet išė­jo taip, kaip išė­jo…

R. Nor­kus tik­rai iš­nars­tė ne vie­ną kom­piu­te­rį, kad per­pras­tų jo tech­ni­nius niuan­sus. Krapš­tu­kas pa­gal cha­rak­te­rio sa­vy­bes, to­dėl nie­ka­da ne­nu­rim­da­vo, kol ne­ras­da­vo at­sa­ky­mų į sau iš­kel­tus klau­si­mus. Vis tik Ri­čar­dui jo moks­luo­se sie­kiant in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų aukš­tu­mų ge­riau­sias mo­ky­to­jas ir kon­sul­tan­tas – tas pa­ts in­ter­ne­tas, ten sly­pi vi­si at­sa­ky­mai. Svar­bu, neuž­mirš­ti do­mė­tis. Kas­dien, kas va­lan­dą, mi­nu­tę…

Pa­vyz­dys jau­na­jai kar­tai

R. Nor­kus, dirb­da­mas mo­kyk­lo­je, yra nuo­sta­bus au­gan­čios nau­jos jo­niš­kie­čių kar­tos drau­gas. Su jais yra nu­va­žia­vęs ne vie­ną šim­tą ki­lo­met­rų gra­žiau­siais ra­jo­no, ša­lies ta­kais, skir­tais dvi­ra­ti­nin­kams. Sa­vo as­me­ni­niu pa­vyz­džiu in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų prie­žiū­ros dar­buo­to­jas de­monst­ruo­ja, kaip iš­ties tu­ri ak­ty­viai lai­ką leis­ti šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, pri­klau­so­mas nuo nau­jau­sių tech­no­lo­gi­jų. Pats Ri­čar­das gru­pė­se ir vie­nas pa­ts per dvi­ra­čių se­zo­ną ga­li nu­va­žiuo­ti tūks­tan­tį ir dau­giau ki­lo­met­rų. Nu­va­žiuo­tų ir dau­giau, jei ne tas nuo­la­ti­nis užim­tu­mas. La­biau­siai mėgs­tan­tis vie­nos die­nos iš­vy­kas. Pa­vyz­džiui , į Jūr­ma­lą iš Jo­niš­kio nu­va­žiuo­ja iš­si­mau­dy­ti, pail­si ir tos pa­čios die­nos va­ka­rą grįž­ta. Dvi­ra­čiu yra pa­sie­kęs ir Lat­vi­jos sos­ti­nę.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.