Naujausios
Tragiška daktaro Boroko Chveideno šeimos istorija
„Kelmės krašte“ ("Dingęs Boroko Chveideno šeimos pasaulis“, 2005 09 10) rašėme apie šio garsaus namo šeimininkų Chveidenų gyvenimą ir likimą. Medžiagą surinko Kelmės rajono Tytuvėnų jaunimo mokyklos mokiniai – kraštotyrininkai.
Pats mylimiausias žmogus Tytuvėnuose buvo gydytojas žydas Borok Chveidenas. Jo akys spinduliavo gyvenimo džiaugsmu ir gerumu. Chveidenas (vietinių vadintas Kvaidanu) iš mirties nagų išgelbėjo ne vieną žmogų.
Jei ateidavai pas gydytoją naktį ir prašydavai ligoniui padėti, niekada neatsisakydavo ir niekada nepykdavo. O jei ligoniui būdavo blogiau, budėdavo ir slaugydavo jį visą naktį.
Buvo paplitusi tuberkuliozė, kildavo difterito ir kitų epidemijų protrūkiai. Žmonės stebėjosi, kai gydytojas pasiūlė vaikus skiepyti nuo difterito. Kadangi jis buvo žydas, kiti kalbėjo, kad po jo skiepų berniukai liks nevaisingi, todėl skiepyti bijojo. Tik valsčiaus viršaičiui patarus, įsidrąsino.
Pas šį gydytoją žmonės atvykdavo ir iš aplinkinių kaimų. Už ligonio apžiūrą ir recepto išrašymą imdavo du litus.
Chveideno žmona Rachel Zasesaitė buvo dantų gydytoja. Manoma, kad dantų gydytojos diplomą gavo baigusi medicinos studijas Varšuvoje. Dantų gydytoja turėjo savo stomatologijos kabinetą.
Šeima augino gražią, garbanotais plaukais dukrą Avivą, kuriai samdė auklę. Auklė su mergaite žaisdavo, eidavo pasivaikščioti, rūpinosi, kad mergaitė tvarkingai atrodytų. Tėvai prašydavo auklės su Aviva kalbėti lietuviškai, kad ši gerai išmoktų kalbą. Patys tėvai lietuviškai kalbėjo gražiai, bet iš jų tarties galima buvo suprasti, kad jie yra žydai. Mergaitė dažniausiai žaisdavo su plastmasiniais žaislais.
Chveidenų šeima laikėsi prigimtinės užduoties – auklėjo mergaitę taip, tarsi ji neišvengiamai bus vunderkindė, net savo dainose motina apie tai dainavo, kad vaikas bus „mokslinčiumi“.
Nepagailėjo ir daktarų šeimos
Vokiečiams užėmus Lietuvą, sustiprėjo neapykanta žydams. Žudikai, kurie sukiojosi aplink, buvo ne tik vokiečiai, bet ir tytuvėniškiai. Vienas jų pasakoja tokius įspūdžius: „Iš pušyno tankmės, sunkiai burgzdamas ir krypuliuodamas, išlindo sunkvežimis, prikrautas klykiančių moterų, vaikų, vyrų. Mes, apie 10 vyrų, nuėjom į mišką įkandin mašinos pėsti. Ten jau buvo iškasta duobė. Pirmiausia nurengdavom nuo atvežtųjų gerus viršutinius drabužius, o paskui būriais po 20 žmonių varėm prie duobės, liepėm šokti į ją ir melstis. O mes, stovėdami ant kranto, atidengdavome į juos ugnį. Sušaudžius vieną būrį, duobkasiai užmesdavo žemėm lavonus. Po to sušaudėm antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį būrius. Iš viso tą dieną sušaudėm 150–160 žmonių. Jų likęs turtas buvo dalijamas. Man, pavyzdžiui, teko karvė ir dalis baldų.“
Chveideno žmona ir dukra Aviva buvo sušaudytos su kitomis žydėmis Šafirkalnyje. Dukrą Avivą laikinai buvo paslėpusi akušerė Degulienė, tačiau vedant žydes sušaudyti, atvedė ir mergaitę. Nors moteris ir buvo labai prisirišusi prie mergaitės, tačiau bijojo dėl savo šeimos, nes išaiškėjus, kad ji priglaudė žydaitę, būtų myriop pasmerkusi saviškius.
Vyrus šaudė Gečpievėje, atskirai.
Budeliui atiteko odinis daktaro lietpaltis
Kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus rašo, kad „šaudymo dieną mirties išvengė tik gydytojas Chveidenas, nes buvo išvykęs pas ligonį. Jį nužudė kitą dieną.“ Pasislėpęs per masines žudynes, gydytojas tikėjosi likti gyvas. Bet kur tau!
Stiprus beldimas į langą vieną naktį pažadino iš miego Reginą Docienę. Pašokusi ji matė lauke besistaipantį policininką.
– Išnešk raktus nuo rūsio, mikliai jį iškraustyk, – be įžangų rėkė policininkas. – Mes čia tokį paukščiuką patupdysim.
Užsidegusi žibalinį žibintą, Docienė atrakino rūsį, o J. Mockevičius atvarė gydytoją, apsiavusį šlepetėm ir, matyt, nespėjusį nė viršutinių rūbų apsivilkti. Įstūmęs Chveideną į rūsį, policininkas pradėjo jį daužyti, reikalaudamas turto. Šis tylėjo kaip žemė. Nieko neišgavęs žmogžudys užrakino duris, užtraukė dūmą ir nukulniavo į miestą. O anksti rytą jis prisistatė su tytuvėniškiu žydšaudžiu ir išsivarė Chveideną į pušyną.
Rimulaičiai, kurie dabar gyvena Sodų g. 6, Tytuvėnuose, pamatė, kad Chveideną veda gatve. Jie nulydėjo gydytoją šaligatviu iki Pušyno gatvės kampo.
„Su ašarom akyse ant duobės krašto maldavo pasmerktasis pasigailėjimo, tačiau tai nesuminkštino sužvėrėjusių budelių. Policininkas tuoj įmetė gydytoją į duobę ir pats pirmas paleido į darbą automatą. Jo įkandin prabilo ir žydšaudžio šautuvas.“
Anot P. Budzinausko, žydšaudis didžiavosi įsigijęs odinį puspaltį, kuriuo apsirengęs kadaise vaikščiojo gydytojas Chveidenas.
Beviltiškai kritiškomis aplinkybėmis Chveidenas paliko tris priesakus, kurie yra labai svarbūs:
– Visada gyvenk pagal savo išgales.
– Visada gyvenk su teisybe – nemeluok.
– Niekada nekeršyk.
Vieną dieną žydų neliko. Miestelis liko tylus ir nuščiuvęs. Žmonės vaikščiojo nuleistom galvom ir nudelbę akis, kad nereikėtų vienam kito matyti ir kalbėti apie tai, kas įvyko.
ATMINTIS: Borokas Chveidenas buvo sušaudytas ne drauge su kitais miestelio žydais, o vėliau. Todėl ir jo kapas Tytuvėnų pušyne yra atskirai.