Uždara teatro sala atsiveria Šiauliams

Už­da­ra teat­ro sa­la at­si­ve­ria Šiau­liams

Teat­ras ne­ga­li bū­ti už­da­ra sa­la, ne­rea­guo­jan­čia į mies­to ak­tua­li­jas ir pro­ble­mas – įsi­ti­ki­nęs Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro va­do­vas Au­ri­mas Žvi­nys. Jis siū­lo teat­ro, dir­ban­čio Šiau­lių mies­tui, vi­zi­ją. Rug­sė­jo 16 die­ną teat­ras pra­dės 86-ąjį se­zo­ną.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ne­no­ri bū­ti nuo­ša­lė­je

Va­kar teat­ras pir­mą kar­tą įsi­lie­jo į „Šiau­lių nak­tų“ ren­gi­nius. Gi­das gru­pes ve­džio­jo tam­siais teat­ro la­bi­rin­tais, at­gy­da­vu­siais ak­to­rių pa­si­ro­dy­mais.

Teat­ro fa­sa­das švie­tė pro­jek­ci­jo­mis su ak­to­rių nuo­trau­ko­mis. Pro­jek­ci­jų au­to­rė – au­dio­vi­zua­li­nių me­nų dai­li­nin­kė Dan­guo­lė Garš­kai­tė, ko­lek­ty­vo fo­to­se­si­ją su­ren­gė fo­tog­ra­fas, di­zai­ne­ris Vil­man­tas Damb­raus­kas.

In­ter­viu apie at­si­ve­rian­tį teat­rą – su nau­juo­ju teat­ro va­do­vu Au­ri­mu ŽVINIU, teat­rui va­do­vau­jan­čiu nuo lie­pos mė­ne­sio.

– Ko­kius tiks­lus kė­lė­te, kan­di­da­tuo­da­mas į teat­ro va­do­vus? Ko­kia jū­sų Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro vi­zi­ja?

– Teat­ras bu­vo il­gai at­si­ri­bo­jęs nuo mies­to. Už­da­ra uni­ka­li sa­la, ku­ri gy­ve­no sa­vo at­ski­rą gy­ve­ni­mą, vi­siš­kai ne­rea­guo­da­ma į išo­rę. Mies­te yra pro­ble­mų, ak­tua­li­jų: lik­ti nuo­ša­ly­je ir sa­ky­ti, kad man neį­do­mu, ne­ga­li­ma.

Ma­no pro­gra­mo­je daug kar­to­ja­mi žo­džiai „Šiau­liai“, „Šiau­lių vi­suo­me­nė“, „Šiau­lių pro­ble­mos“. Iš­si­kė­liau vi­zi­ją: teat­ras, dir­ban­tis Šiau­lių mies­tui. Di­dy­sis ma­no sie­kis – kad teat­ras tap­tų Šiau­lių kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo cent­ru.

Rei­kia bend­ra­dar­biau­ti su kul­tū­ros, švie­ti­mo įstai­go­mis, me­ni­nin­kais. Mies­te yra la­bai daug įdo­mių žmo­nių, ko­dėl ne­su­teik­ti jiems ga­li­my­bės dirb­ti kar­tu? Tu­ri­me pa­tal­pas, ko­dėl ne­ga­lė­tų vyk­ti pa­ro­dos, kon­fe­ren­ci­jos? Gal­būt kaž­kas pri­sta­ty­tų sa­vo kū­ri­nius fo­jė.

Ki­ta pro­gra­mos da­lis – neiš­ven­gia­mai rei­kia at­si­jau­nin­ti. Tru­pė yra be­ne ma­žiau­sia iš še­šių vals­ty­bi­nių dra­mos teat­rų, esan­čių mi­nis­te­ri­jos pa­val­du­me – 30 eta­ti­nių ak­to­rių. Tu­ri­me di­de­lį ar­se­na­lą vy­res­nio am­žiaus žmo­nių ir la­bai ma­žai jau­ni­mo, o pa­ti silp­niau­sia gran­dis – vi­du­ri­nio­sios kar­tos at­sto­vai.

Šio skau­daus klau­si­mo spren­di­mas su­kė­lė ne­ri­mo, pa­si­pik­ti­ni­mo, pa­si­prie­ši­ni­mo ban­gą. Bet ne­ga­li­me leis­ti sau pra­ban­gos tu­rė­ti ne­dir­ban­čius ak­to­rius.

– Ar va­žiuos jau­ni ak­to­riai į Šiau­lius?

– Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad nė­ra no­rin­čių­jų. Jau­nie­ji ir pa­tys pa­si­siū­lo: no­rė­čiau at­va­žiuo­ti vie­nam spek­tak­liui, vie­nam pro­jek­tui. Bet jei pa­klau­si, gal no­rė­tu­mei bū­ti il­ga­lai­kis Šiau­lių gy­ven­to­jas, iš­girs­ti: „Ne, čia ne tas mies­tas, ku­ria­me no­rė­čiau gy­ven­ti.“

Jau­ni žmo­nės yra va­ka­rie­tiš­kos vi­suo­me­nės na­riai. Da­bar la­bai po­pu­lia­ri są­vo­ka „free­lan­cer'is“ ar­ba lais­vai sam­do­mas. Anks­čiau bu­vo svar­bu eta­tas, da­bar po­zi­ci­ja prie­šin­ga – jie ne­no­ri įsi­pa­rei­go­ti nė vie­nam teat­rui, no­ri bū­ti lais­vi, ne­prik­lau­so­mi kū­rė­jai, dirb­ti tik tai, kas pa­tin­ka ir ta­da, kai pa­tin­ka.

Dis­ku­si­jo­se su jau­ni­mu klau­siau, kas juos mo­ty­vuo­tų dirb­ti. Jie no­ri dirb­ti įdo­mius dar­bus su įdo­miais re­ži­sie­riais. Ko­kie re­ži­sie­riai įdo­mūs? Be­veik 80 pro­cen­tų iš­var­dy­tų pa­var­džių yra jau­no­ji kar­ta – V. Ba­rei­kis, A. Arei­ma, K. Gud­mo­nai­tė, M. Kli­mai­tė, P. Ma­kaus­kas. Ir, ži­no­ma, gran­dai O. Kor­šu­no­vas, G. Var­nas, J. Vait­kus, A. Gi­nio­tis ir panašiai.

Išg­ry­ni­no te­mas

– Kaip kei­sis at­vi­ro teat­ro me­ni­nė pro­gra­ma?

– Pir­miau­sia tu­ri­me baig­ti tai, kas su­pla­nuo­ta anks­tes­nio va­do­vo.

Nau­jo­vė teat­re – me­no va­do­vas Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius. Jis Šiau­liuo­se yra sta­tęs ne­ma­žai spek­tak­lių, tu­rė­jau ga­li­my­bę ma­ty­ti jo dar­bus, gir­dė­ti, ką kal­ba, kaip ma­to teat­rą.

Su P. Ig­na­ta­vi­čiu­mi ėjo­me ki­tu ke­liu: ne tiek iš­si­gry­ni­no­me konk­re­čius pje­sių pa­va­di­ni­mus ar re­ži­sie­rius, bet at­sa­kė­me sau, ko­kio­mis te­mo­mis no­ri­me kal­bė­ti.

Kse­no­fo­bi­ja, ar­ba ki­to bai­mė. Lie­tu­viai, ypač pro­vin­ci­jos žmo­nės, yra la­bai kon­ser­va­ty­vūs, už­da­ri, baukš­tūs, bai­mi­na­si per­mai­nų, ki­to­niš­ku­mo.

Emig­ra­ci­ja. Tai – Šiau­lių mies­tui skau­di te­ma, nes nu­te­kė­jo di­džio­ji da­lis dar­bin­giau­sio, svei­kiau­sio am­žiaus žmo­nių, ba­lan­suo­ja­ma ant did­mies­čio sta­tu­so.

Dep­re­si­ja, sa­vi­žu­dy­bės. Žmo­nės daž­nai su­si­du­ria su pro­ble­mo­mis, ku­rių sa­va­ran­kiš­kai ne­ga­li iš­spręs­ti. Kal­bė­ti rei­kia apie įvai­riau­sias pri­klau­so­my­bės for­mas: nuo al­ko­ho­lio, nar­ko­ti­kų, pa­to­gaus gy­ve­ni­mo, kom­piu­te­rio, in­ter­ne­to.

Na­cio­na­li­nis iden­ti­te­tas ir sa­vo šak­nų paieš­kos. Glo­ba­lė­jan­čia­me pa­sau­ly­je, kai ri­bos tarp kul­tū­rų, ša­lių ni­ve­liuo­ja­si, la­bai svar­bu su­vok­ti, kas esa­me: aš, kaip as­muo, kaip mies­to, ša­lies, Eu­ro­pos, pa­sau­lio gy­ven­to­jas. Kul­tū­ra yra vie­nas es­mi­nių da­ly­kų, kur mes, kaip tau­ta, dar ga­li­me bū­ti įdo­mūs.

Pro­vin­cia­lu­mas žmo­gaus są­mo­nė­je. Esu gi­męs, užau­gęs did­mies­ty­je, pui­kiai ži­nau did­mies­čio gy­ve­ni­mą. At­va­žia­vęs į Šiau­lius ne­pa­ma­čiau nie­ko ki­to­kio. Tuo tar­pu vie­ti­niai žmo­nės, ne­gy­ve­nę did­mies­ty­je, komp­lek­suo­ja. Iš kur žmo­gui įskie­py­tas pro­vin­cia­lu­mas? Pa­ti­kė­ki­te, Vil­niu­je nie­ko nė­ra ge­riau, tik srau­tas di­des­nis, į au­to­bu­są įli­pa ne 10, o 40 žmo­nių, o po­lik­li­ni­ko­je ei­lės di­des­nės.

Na­cio­na­liz­mas. Eu­ro­pa po iš­puo­lių ra­di­ka­lė­ja. Il­gą lai­ką su dirb­ti­ne šyp­se­na ban­dė­me ro­dy­ti: mes to­le­ran­tiš­ki, mes pa­sau­lio vi­suo­me­nė, at­va­žiuo­ki­te į mū­sų ša­lį. Tai bu­vo man­da­gu, bet dek­la­ra­ty­vu. Vi­du­je vi­si bu­vo­me ra­sis­tai, na­cio­na­lis­tai, tik slė­pė­me. Tai pa­ro­dė „Bre­xit": „Len­kai, ei­kit lauk, lie­tu­viai, iš­va­žiuo­kit!“ Ba­lan­suo­ja­me ant bai­sios ri­bos.

Žmo­gaus san­ty­kis su praei­ti­mi: kad su­vok­tu­me da­bar­tį, rei­kia su­vok­ti ir praei­tį.

Jaut­ri te­ma – pa­ty­čios. Am­ži­no­sios te­mos – mei­lės, šei­mos pro­ble­mos, kla­si­ka, be ku­rios neap­siei­si.

– Ar­tė­ja nau­jas se­zo­nas. Koks nu­ma­ty­tas teat­ro re­per­tua­ras?

– Teat­ras du­ris at­vers rug­sė­jo 16 die­ną – pra­si­dės 86-asis se­zo­nas. Šie­met teat­ras šven­čia 85-ąjį ju­bi­lie­jų, ta pro­ga rug­sė­jo 25 die­ną bus pa­ro­dy­tas A. Gi­nio­čio sa­ty­ri­nis far­sas „Var­dan tos“.

Ša­rū­nas Da­te­nis sta­to „Ma­žą­jį prin­cą“. Ly­giag­re­čiai pra­dės dirb­ti Ar­vy­das Le­be­liū­nas, jis sta­tys pran­cū­zų pje­sę dar­bi­niu pa­va­di­ni­mu „Dvi po­niu­tės pa­ke­liui į šiau­rę“. Gi­li tra­di­ci­ja – ka­lė­di­nis spek­tak­lis vai­kams.

In­ten­sy­viai ruo­šia­mės ki­tiems me­tams. Dėl pje­sių Šiau­liams bu­vo kal­ba­ma su ra­šy­to­jais G. La­ba­naus­kai­te, M. Nas­ta­ra­vi­čiu­mi. Net­ru­kus pra­dė­si­me in­ten­sy­viai reng­ti pa­raiš­kas fi­nan­sa­vi­mui gau­ti.

Re­mon­tuo­ja­ma Ma­žo­ji sa­lė. Ji tu­rė­tų virs­ti eks­pe­ri­men­ti­ne erd­ve ir pa­pil­dy­ti re­per­tua­rą ka­me­ri­niais spek­tak­liais.

Pla­nuo­ja fes­ti­va­lius

– Gal­būt į Vals­ty­bi­nį Šiau­lių dra­mos teat­rą su­grįš fes­ti­va­liai?

– Ma­to­me dvi kryp­tis. Vie­na – de­biu­tuo­jan­čių re­ži­sie­rių ir ak­to­rių fes­ti­va­lis Šiau­liuo­se. Jau­niems kū­rė­jams bū­tų su­teik­tos są­ly­gos pa­sta­ty­ti spek­tak­lį ar­ba ja­me su­vai­din­ti.

Ki­tas fes­ti­va­lis ga­lė­tų bū­ti pro­fe­sio­na­lių kū­ry­bos dirb­tu­vių. Mū­sų teat­ras be­veik ne­ke­liau­ja po už­sie­nį, yra ati­to­lęs nuo Eu­ro­pos kon­teks­to. Jei pa­tys ne­ga­li­me iš­va­žiuo­ti, bent pa­si­kvies­tu­me lek­to­rius, jie pri­sta­ty­tų nau­jau­sias ten­den­ci­jas.

Or­ga­ni­za­vau pro­fe­sio­na­lių teat­rų vai­kams ir jau­ni­mui fes­ti­va­lį „Teat­ras pas mus ir mes ja­me“ Nai­siuo­se. Fes­ti­va­lis ta­po tęs­ti­nis. Ga­vau pa­siū­ly­mą mū­sų teat­rui bend­ra­dar­biau­ti su „Nai­sių va­sa­ros“ teat­ru. Šio fes­ti­va­lio tiks­las – Šiau­lių re­gio­no vai­kams su­teik­ti ga­li­my­bę bent kar­tą per me­tus pa­ma­ty­ti pro­fe­sio­na­lų spek­tak­lį ne­mo­ka­mai.

– Teat­ras tu­ri su­kau­pęs so­li­džią 85 me­tų is­to­ri­ją. Į ku­rį teat­ro lai­ko­tar­pį no­rė­tų­si ly­giuo­tis?

– Va­do­vau­juo­si is­to­ri­jo­mis, ku­rias gir­dė­jau iš mū­sų sen­jo­rų, ve­te­ra­nų. Bu­vo ke­li auk­so am­žiai: A. Ra­gaus­kai­tės, J. Var­no, G. Pa­de­gi­mo, tai – pa­var­dės, apie ku­rias vis dar kal­ba­ma. Dės­nin­ga, kad yra 15–20 me­tų cik­lai, pa­ki­li­mo, nuo­smu­kio ban­gos. Ti­kiu, kad šian­dien ei­na­me į pa­ki­li­mą.

– Są­jū­džio me­tais teat­ras bu­vo įvy­kių epi­cent­ras. Ar teat­ras su­si­grą­žins ly­de­rio po­zi­ci­ją?

– La­bai ge­ra P. Ig­na­ta­vi­čiaus fra­zė: rei­kia dirb­ti taip, kad teat­ras bū­tų prie­žas­tis žmo­gui neiš­vyk­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PO­ŽIŪ­RIS: Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro va­do­vas Au­ri­mas Žvi­nys siū­lo at­vi­res­nio teat­ro mo­de­lį.

SIE­KIS: Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro va­do­vo Au­ri­mo Žvi­nio sie­kis – kad teat­ras tap­tų Šiau­lių kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo cent­ru.