V. Adamkus: „Esu sujaudintas ir dėkingas šiauliečiams“

V. Adam­kus: „Esu su­jau­din­tas ir dė­kin­gas šiau­lie­čiams“

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čiu iš­rink­tas Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus va­kar „Šiau­lių kraš­tui“ da­vė iš­skir­ti­nį in­ter­viu. Pa­si­da­li­jo min­ti­mis ne tik šven­ti­ne pro­ga. „Kė­liau sau klau­si­mą, ką da­ry­siu bai­gęs ka­den­ci­ją? Ma­niau, sė­dė­siu prie te­le­vi­zo­riaus. Ap­si­ri­kau ir esu lai­min­gas“, – sa­kė V. Adam­kus, ku­rio dar­bot­var­kė kas­dien yra už­pil­dy­ta.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

„Vi­sa ma­no gi­mi­nė – iš Šiau­lių“

Pap­ra­šy­tas in­ter­viu V. Adam­kus pa­ts va­kar pa­skam­bi­no į re­dak­ci­ją. Ra­do lai­ko po­kal­biui, nors jo dar­bot­var­kė bu­vo įtemp­ta – da­ly­va­vo tarp­tau­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je Ast­ra­vo ato­mi­nės elekt­ri­nės klau­si­mais.

Kaip jau­čia­si iš­rink­tas Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čiu, nė ne­rei­kė­jo klaus­ti. Pats nuo to pra­dė­jo:

– Me­ras pra­ne­šė man tą ma­lo­nią ži­nią, esu su­jau­din­tas ir dė­kin­gas Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bai, ir mies­to gy­ven­to­jams.

Ta ži­nia bū­tų bu­vę su­jau­din­ti ir švie­saus at­mi­ni­mo ma­no mo­čiu­tė, ir ma­no tė­vas, ma­no te­ta, ku­ri bu­vo iš­trem­ta į Si­bi­rą ir ten mi­rė ir nė ne­ži­no­me, kur yra pa­lai­do­ta.

Vi­sa ma­no šei­ma yra ki­lu­si iš Šiau­lių že­mės. Gi­mi­nės me­dis čia sie­kia po­rą šim­tų me­tų. Aš tur­būt vie­nin­te­lis iš vi­sos gi­mi­nės gi­męs ne Šiau­liuo­se – Kau­ne.

Ma­no pus­se­se­rė Gra­ži­na Gied­rai­tie­nė, trem­ti­nė, dar ir da­bar gy­ve­na Šiau­liuo­se. Čia gy­ve­na ir Al­mos pus­sese­rė Si­gu­tė Ka­čins­kie­nė.

– Šiau­lie­čiai, ku­riems te­ko da­ly­vau­ti pir­ma­ja­me vie­ša­me su­si­ti­ki­me su Ju­mis dar 1989 me­tais, ge­rai pri­si­me­na, ko­kį stip­rų įspū­dį pa­ty­rė. Kaip ta­da pa­sie­kė­te Šiau­lius?

– Ta­da pir­mą kar­tą lan­kiau­si Lie­tu­vo­je kaip JAV ap­lin­kos ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų ofi­cia­lus at­sto­vas. Man pa­vy­ko ta­da „pra­si­muš­ti“ į Šiau­lius, nors Šiau­liai bu­vo už­da­ras mies­tas už­sie­nie­čiams, juo­lab išei­viams.

Švie­saus at­mi­ni­mo Čes­lo­vo Ku­da­bos pa­stan­go­mis man bu­vo leis­ta po­rą die­nų ap­si­lan­ky­ti Šiau­liuo­se.

– Jū­sų žvilgs­niu, kaip mies­tas kei­tė­si?

– Per Nep­rik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pį Šiau­liai su­stip­rė­jo, iš­gy­ve­na kul­tū­ri­nį pa­ki­li­mą ir ma­te­ria­li­nis ger­bū­vis yra pa­ge­rė­jęs. Spor­tu do­miuo­si, ne kar­tą esu ap­si­lan­kęs Šiau­lių are­no­je, ku­ria ga­li­ma di­džiuo­tis. Tu­ri­te da­bar ir bron­zi­nius olim­pie­čius bai­da­ri­nin­kus – nuo­šir­džiai svei­ki­nu.

Ma­no žvilgs­nis į Šiau­lius yra švie­sus, lin­kiu tik ne­sus­to­ti.

Emig­ra­ci­ja – di­džiu­lys skau­du­lys

– Bet Šiau­liai trau­kia­si, ma­žė­ja – ne­slops­ta emig­ra­ci­jos srau­tas iš Lie­tu­vos. Ką da­ry­ti, kaip ma­no­te?

– Nuo emig­ra­ci­jos ken­čia ne tik Šiau­liai, vi­sa Lie­tu­va – ne­ten­ka­me dar­bin­gų, ta­len­tin­gų žmo­nių, o at­sa­ky­mo, kaip tą pro­ce­są su­stab­dy­ti, ne­tu­ri­me. Man juo­kin­gai at­ro­do įvai­rios stu­di­jos, kaip su­si­grą­žin­si­me emig­ran­tus.

Ką da­ry­ti? Ma­no at­sa­ky­mas yra vie­nas – pa­kel­ki­me žmo­nių ge­ro­vės ly­gį. Ne­rei­kės jo­kių stu­di­jų, jo­kių pra­šy­mų su­grįž­ti – emig­ra­vę žmo­nės pa­tys grįš.

Kam bas­ty­tis po pa­sau­lį, gy­ven­ti tarp sve­ti­mų­jų, jei­gu ly­giai to­kio­mis pat są­ly­go­mis ga­li gy­ven­ti Lie­tu­vo­je – da­ly­tis dar­bu, ta­len­tu ir gy­ven­ti sa­vo­je ap­lin­ko­je.

Su­sit­var­ky­ti tu­ri­me su tuo nuo­la­ti­niu ne­są­ži­nin­gu­mu, ku­ris pa­si­reiš­kia įvai­rio­mis for­mo­mis. Tarp jų – ko­rup­ci­ja, kaip ne­no­rė­čiau to žo­džio var­to­ti, bet jos yra. Kai tai su­stab­dy­si­me, ta­da ir pi­ni­gai pa­teks į žmo­nių ran­kas, su­teiks ini­cia­ty­vos.

Kas su­tei­kia ener­gi­jos, en­tu­ziaz­mo

– Prieš sep­ty­ne­rius me­tus bai­gė­te Pre­zi­den­to ant­rą ka­den­ci­ją, ko­kia da­bar Jū­sų dar­bot­var­kė?

– Bai­gęs ka­den­ci­ją, pri­si­pa­žin­siu, kė­liau sau klau­si­mą, o ką da­bar da­ry­siu? Ma­niau, sė­dė­siu prie te­le­vi­zo­riaus. Stip­riai ap­si­ri­kau ir esu be ga­lo lai­min­gas.

Kiek­vie­ną dar­bo die­ną vyks­tu į Pre­zi­den­tū­rą, kur tu­riu sa­vo raš­ti­nę, sa­vo re­fe­ren­tę pa­dė­jė­ją. Kiek­vie­ną die­ną te­le­fo­nai skam­ba, su­lau­kiu įvai­riau­sių raš­tų, pa­kvie­ti­mų da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se vi­so­je Lie­tu­vo­je. Bend­rau­ju su spau­da, te­le­vi­zi­ja.

Man tai su­tei­kia en­tu­ziaz­mo, jau­čiu, kad ne­su iš­brauk­tas iš vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo. Dėl to esu dė­kin­gas Lie­tu­vos žmo­nėms. Sten­giuo­si jiems pa­si­tar­nau­ti sa­vo įna­šu, nors jis da­bar yra ri­bo­tas.

– Po­li­ti­kų rei­tin­gai ro­do, kad pa­gal žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą vis esa­te rei­tin­gų vir­šū­nė­je. Ko­kius po­li­ti­kus ver­ti­na­te?

– Ver­ti­nu tuos, ku­rie sa­vy­je tu­ri mo­ra­li­nių ver­ty­bių ir jo­mis da­li­ja­si su ki­tais. Ku­rie tu­ri aiš­kią vi­zi­ją, ko no­ri pa­siek­ti gy­ve­ni­me, ir sie­kia są­ži­nin­gu ke­liu.

Prieš to­kius len­kiu gal­vą. Kuo dau­giau to­kių žmo­nių bus, tuo grei­čiau įsi­jung­si­me į va­ka­rie­tiš­kos de­mok­ra­ti­jos kul­tū­rą, tarp­tau­ti­nia­me gy­ve­ni­me bū­si­me ly­gūs tarp ly­gių.

– Sei­mo rin­ki­mai ar­tė­ja ir vėl ne vie­nas sa­ko: ne­tu­riu, ką rink­ti. Jūs tu­ri­te, ką rink­ti?

– Sun­ku man at­sa­ky­ti į tą klau­si­mą. Ne­no­riu sa­ky­ti ne­tie­sos. Tu­riu pro­ble­mą, kaip dau­ge­lis Lie­tu­vos žmo­nių.

Bet kiek­vie­nas tu­ri­me ei­ti į rin­ki­mus, bal­suo­ti pa­gal sa­vo są­ži­nę ir prin­ci­pus.

– Pre­zi­den­te, ar ra­šo­te to­liau sa­vo die­no­raš­tį? Dvie­jų ka­den­ci­jų min­tis, įvy­kius su­dė­jo­te į dvi kny­gas, ar ga­li­me lauk­ti tre­čios kny­gos?

– Die­no­raš­tį ra­šau – ga­li jis lik­ti ar­chy­vuo­se. Dėl tre­čios kny­gos nie­ko ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, bet me­džia­ga ren­ka­si. Žiū­rė­si­me, ką su ja da­ry­ti.

– O ką vie­nu sa­ki­niu no­rė­tu­mė­te vi­siems pa­sa­ky­ti?

– Bū­ki­me žmo­nė­mis, iš­li­ki­me jais, ti­kė­ki­me atei­ti­mi ir gerb­ki­me vie­ni ki­tus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SVE­ČIAI: Val­das Adam­kus, ir bai­gęs Pre­zi­den­to ka­den­ci­ją, do­mė­jo­si, kaip dir­ba Šiau­lių svei­ka­tos, mo­ky­mo įstai­gos. Su žmo­na Al­ma at­vy­ko ap­žiū­rė­ti ir ati­da­ry­tos Mo­ti­nos ir vai­ko kli­ni­kos, ku­rios įren­gi­mą lai­kė ir sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mu.

EL­TA nuo­tr.

PA­DĖ­KA: Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus: „Jau­čiuo­si neišb­rauk­tas iš vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo. Dėl to esu dė­kin­gas Lie­tu­vos žmo­nėms. Sten­giuo­si ir da­bar pa­si­tar­nau­ti sa­vo įna­šu.“