Vaižgantas prabilo lyg šiandien

Į Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro ant­ro­jo aukš­to ma­žą­ją sa­lę su­si­rin­ku­sius žiū­ro­vus pa­si­ti­ko sce­nog­ra­fi­ja, pri­me­nan­ti Svė­da­sų, ne­to­li ku­rių Ma­lai­šių kai­me gi­mė Juo­zas Tumas–Vaižgantas, baž­ny­tė­lę: ant sie­nos skaid­rė­se iš­ki­lo al­to­rius, ap­link iš­dė­lio­tos švie­tė žva­kės. Teks­tus skai­tė ža­ga­rie­čiai: Ro­ma Stan­kie­nė, Kęs­tu­tis La­ba­naus­kas, And­rius Pet­kaus­kas, Lo­re­ta Rips­ky­tė, Ka­mi­lė Au­gus­taus­kai­tė, El­vi­na Mi­ka­laus­kai­tė, Ru­gi­lė Jur­gi­le­vi­čiū­tė, Jus­tas Pam­pa­ras. Skam­bė­jo Kos­to Ast­raus­ko pje­sės „Vaiž­gan­tas“ iš­trau­kos, Juo­zo Tumo–Vaižganto ap­sa­ky­mai, An­ta­no Miš­ki­nio, Al­do­nos Pui­šy­tės, Gra­ži­nos Cieš­kai­tės, Ka­zio In­čiū­ros, Pet­ro Vai­čiū­no ir ki­tų au­to­rių kū­ry­ba, ku­rią ly­dė­jo mu­zi­ki­niai in­tar­pai.

Skai­to­vų lū­po­mis J. Tumas–Vaižgantas pra­bi­lo tar­si gy­vas.Toks, koks bu­vo – ryš­ki as­me­ny­bė, – bran­gi­nęs lais­vę, Tė­vy­nę, ne­ga­lė­jęs taiks­ty­tis su ne­ge­ro­vė­mis val­džio­je ir kal­ban­tis lyg šian­dien: „Lie­tu­vos troboje–valstybėje pa­si­da­rė ne­be­ge­ras oras – pil­na tro­ba par­ti­jų, daug pa­ta­ri­mų ir dar dau­giau tuš­čio kle­ge­sio. Er­ze­lis, mai­ša­tis, ne­tvar­ka.“

Ren­gi­nį re­ži­sa­vo Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro va­do­vė, re­ži­sie­rė Ai­da Vi­soc­kie­nė. Jis or­ga­ni­zuo­tas pa­gal Ža­ga­rės KC vals­ty­bi­nės reikš­mės ren­gi­nių kon­kur­se lai­mė­tą pro­jek­tą „Tu­riu dvi my­li­mą­sias – Lie­tu­vą ir kny­gą“, skir­tą ra­šy­to­jui Juo­zui Tumui–Vaižgantui, ku­rį rė­mė Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba.

Pa­gal mi­nė­tą pro­jek­tą vy­ko vi­sas cik­las ren­gi­nių: J. Tumo–Vaižganto kū­ry­bai ir as­me­ny­bei skir­ta kon­fe­ren­ci­ja, vie­tos baž­ny­čio­je pa­ro­dy­ti Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lio „Ne­by­lys“ etiu­dai, or­ga­ni­zuo­tos kūrybinės–edukacinės iliust­ra­ci­jų dirb­tu­vės „Na­pa­lys dar­bus dir­ba“, ku­rias ve­dė iliust­ra­to­rė ir gra­fi­kos di­zai­ne­rė Ie­va Juk­ny­tė, ži­nių tur­ny­ras „Pa­gal dė­des ir dė­die­nes“, ku­rį ly­dė­jo „Chan­son trio“ kon­cer­ti­nė pro­gra­ma.

Juo­zas Tumas–Vaižgantas mo­kė­si Daug­pi­lio rea­li­nė­je gim­na­zi­jo­je, kur pra­dė­jo do­mė­tis lie­tu­vių na­cio­na­li­nio at­gi­mi­mo idė­jo­mis, raš­tais, spaus­di­na­mais „Auš­ro­je“, pa­mė­go ru­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­kų L. Tols­to­jaus, I. Tur­ge­ne­vo, N. Nek­ra­so­vo kū­ry­bą. Pats mė­gi­no ra­šy­ti ei­les, pro­zą.

Bai­gęs gim­na­zi­ją ir pa­klus­da­mas tė­vų va­liai įsto­jo į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Bai­gęs ją 1893 me­tais bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus ir pa­skir­tas vi­ka­ru į Min­tau­jos lie­tu­vių pa­ra­pi­ją, o ne­tru­kus per­kel­tas į Mo­sė­dį, kur ak­ty­viai pra­dė­jo da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nė­je ir pa­trio­ti­nė­je veik­lo­je. Jis dir­bo laik­raš­čiuo­se, žur­na­luo­se, da­ly­va­vo Vil­niaus Sei­me, kū­rė lie­tu­viš­kas mo­kyk­las, or­ga­ni­za­vo lie­tu­viš­ką vals­čiaus sa­vi­val­dy­bę, įkū­rė Tau­tos Pa­žan­gos par­ti­ją, da­ly­va­vo Pet­ra­pi­lio lie­tu­vių sei­me, pa­sau­lio lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jo­je Stock­hol­me, dės­tė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te.