Zen vienuolis nežino Dievo adreso

VA­SA­ROS PO­KAL­BIAI

Zen vie­nuo­lis ne­ži­no Die­vo ad­re­so

Va­ka­ro ato­kvė­piui vie­no­je iš Šiau­lių ka­vi­nių pri­sė­da neįp­ras­ta akiai drau­gi­ja – zen vie­nuo­lis Bo Haeng Su­nim – Kęs­tu­tis Mar­čiu­ly­nas, sve­čias iš Pie­tų Ko­rė­jos Hye Dham Su­nim, įmo­nės pre­zi­den­tas Gin­ta­ras Mie­žis. Jų die­na – ku­pi­na įspū­džių, su­gau­dy­tų ke­liau­jant po Šiau­lių kraš­to apy­lin­kes. K. Mar­čiu­ly­nas Šiau­liuo­se pla­nuo­ja ap­si­sto­ti il­ges­niam lai­kui.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Suar­ti­no se­na tra­di­ci­ja

Pak­vies­tas nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, K. Mar­čiu­ly­nas po­kštau­ja: ar ga­li už­si­lip­ti ant pa­ky­los, kad jo ir aukš­taū­gio bi­čiu­lio G. Mie­žio ūgiai iš­si­ly­gin­tų?

Vie­nuo­lis tai pla­čiai šyp­so­si, tai stai­ga, nuo vei­do ati­trau­kęs del­ną, tam­pa rim­tuo­liu. Tar­si keis­tų kau­kes.

„Mes – vie­no­do ūgio“, – ne­ti­kė­tai krei­pia­si į mo­te­ris, sė­din­čias ant suo­liu­ko. Mo­te­rys žiū­ri ir ty­li: juo­kau­ja, ne­juo­kau­ja?

G. Mie­žio su K. Mar­čiu­ly­nu drau­gys­tė už­si­mez­gė maž­daug prieš pen­ke­rius me­tus. Su­si­ti­ko vie­no­je iš me­di­ta­ci­nių pra­kti­kų. K. Mar­čiu­ly­nas kon­sul­ta­vo, mo­kė, kar­tu me­di­ta­vo.

Šie­met, nuo ge­gu­žės iki rug­sė­jo, kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą­jį sek­ma­die­nį, K. Mar­čiu­ly­nas pa­de­da ves­ti me­di­ta­ci­jas Šiau­liuo­se, Ai­ki­do tre­ni­ruo­čių sa­lė­je. Čia ren­ka­si pra­kti­kuo­jan­tys zen me­di­ta­ci­ją pa­gal ko­rė­jie­tiš­ką tra­di­ci­ją.

„Tai – tūks­tan­čio me­tų se­nu­mo tra­di­ci­ja. Kad rei­kia už­siim­ti fi­zi­ne kū­no hi­gie­na, mes dar su­pran­ta­me, o dirb­ti su sa­vo pro­tu, jaus­mais, at­ro­do, tar­si tu­rė­tų bū­ti Die­vo duo­ta. To­li gra­žu taip nė­ra“, – sa­ko G. Mie­žis. Vy­ras, krikš­ty­tas pa­gal krikš­čio­niš­ką tra­di­ci­ją, bu­diz­mu do­mi­si dau­giau nei 20 me­tų.

Pa­ti­ko gam­ta ir žmo­nės

Ko­dėl vers­li­nin­kas pa­si­kvie­tė sve­čią iš Pie­tų Ko­rė­jos? Pa­sak G. Mie­žio, esa­me lin­kę ak­cen­tuo­ti tai, kas yra blo­go ar skir­tin­go. Nors bend­raž­mo­giš­kos ver­ty­bės yra tos pa­čios: „Pa­žiū­rė­ki­me, ką tu­ri­me bend­ro, gra­žaus. Pa­si­mo­ky­ki­me, kad tap­tu­me dva­sin­ges­ni, vie­nas ki­tam ge­res­ni. To­kia bu­vo in­ten­ci­ja.“

Ir pa­tei­kia sve­čio iš­sa­ky­tą pa­vyz­dį: ko­rė­jie­čių bend­ruo­me­nė Mask­vo­je per Bu­dos gim­ta­die­nį su­lau­kia ka­ta­li­kų svei­ki­ni­mo, ka­ta­li­kai at­sa­ko tuo pa­čiu.

Hye Dham Su­nim, vie­nuo­lis iš Ko­rė­jos, Lie­tu­vo­je lan­kė­si pir­mą kar­tą. Tre­jus me­tus jis gy­ve­na Mask­vo­je, yra bu­dis­ti­nės šven­tyk­los vie­nuo­ly­ne aba­tas. Ra­šo moks­li­nį dar­bą „Bu­diz­mo lo­gi­ka“.

„Tai – la­bai ra­mus žmo­gus. Net ne­si­lei­džia fo­tog­ra­fuo­ti, nes ne­no­ri iš­di­du­mo. Ne­no­ri par­da­vi­mo-pir­ki­mo san­dė­rio – tu­ri sa­vo fi­lo­so­fi­ją ir mes tu­ri­me ją gerb­ti“, – paaiš­ki­na K. Mar­čiu­ly­nas.

Sve­čias iš Ko­rė­jos ne­daug­žo­džiau­ja. Pap­ra­šy­tas pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve, kuk­liai paaiš­ki­na, jog žmo­nėms rū­pi me­di­ta­ci­ja, o į in­di­vi­dą ne­rei­kia kreip­ti dė­me­sio. Jis – tie­siog vie­nuo­lis iš Ko­rė­jos. Lai­ki­nai ap­si­sto­jęs Mask­vo­je, kur stu­di­juo­ja.

„La­bai gra­ži, šva­ri gam­ta. Ir ge­ri žmo­nės“, – įver­ti­na įspū­džius po ke­lio­nės. Pak­laus­tas, kas pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį, il­go­kai gal­vo­ja: „Gam­ta.“

Sve­čias džiau­gė­si ir su­si­ti­ki­mu Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne: „Su­si­pa­ži­nau su la­bai ma­lo­niu ka­ta­li­kų vie­nuo­liu, jis ge­rai kal­ba ru­siš­kai, pa­kal­bė­jo­me. Man ro­do­si, mes vie­nas ki­tą pa­jau­tė­me.“

Vie­nuo­lis tu­ri pla­nų grįž­ti į Lie­tu­vą: „Mask­va ir Vil­nius – ne taip to­li.“

Bend­rau­ti, o ne skirs­ty­ti

„Šiau­lių kraš­to“ va­sa­ros po­kal­bis – su Kęs­tu­čiu Mar­čiu­ly­nu.

– Ar daž­nai at­vyks­ta­te į Lie­tu­vą?

– Anks­čiau at­va­žiuo­da­vau ru­de­nį ir pa­va­sa­rį. Kai jau su­lau­ki per 50 me­tų ir tu­ri di­des­nę vie­nuo­lys­tės, me­di­ta­ci­jos pra­kti­ką (jau – 25 me­tai), rei­kia kaž­kur ap­si­sto­ti il­ges­niam lai­kui.

Aš pa­sau­lį ap­skris­da­vau be­veik kar­tą per me­tus. Ir da­bar ga­lė­jau pa­si­rink­ti vie­tą Ame­ri­ko­je, Aust­ra­li­jo­je, Hon­kon­ge, Sin­ga­pū­re, Ar­gen­ti­no­je ar to­je pa­čio­je Ko­rė­jo­je.

Pa­gal­vo­jau: kal­bu lie­tu­viš­kai, Lie­tu­vai rei­kia pa­dė­ti. Kuo to­liau, tuo la­biau čia ma­tau sa­ve.

Rei­kia, kad ir žmo­nės tru­pu­tį pa­dė­tų. Kai pa­skai­tau pa­skai­tas, man duo­da au­kų. Ma­no veik­la su­sie­ta su dva­si­niais da­ly­kais: jei fir­ma, ga­mi­nan­ti šo­vi­nius, pa­dė­tų ves­ti me­di­ta­ci­jas, bū­tų keis­ta. Man pa­vy­ko, kad su­ti­kau Gin­ta­rą, kar­tu pra­kti­kuo­ja­me. Nie­ko ne­pra­šau, bet, kai at­si­ran­da pa­ra­ma, ma­no veik­lai at­si­ran­da dau­giau ga­li­my­bių. Nes čia tik­rai yra, ką veik­ti. Ojei!

– Ko žmo­nės daž­niau­siai klau­sia?

– Žmo­nės už­duo­da keis­tų klau­si­mų: ko­dėl ta­pai vie­nuo­liu, kas ta­ve pa­ska­ti­no? Tai – la­bai as­me­niš­ka. Kai žmo­gus to klau­sia, va­di­na­si, dar pa­vir­šu­ti­niš­kai žiū­ri į sa­vo dva­si­nį gy­ve­ni­mą.

Klau­si­mas tu­rė­tų bū­ti, kaip me­di­ta­ci­ja, mal­da ga­li pa­dė­ti man tuo me­tu, kai su­si­ner­vi­nu, ne­su­si­lai­kau, pa­sa­kau blo­gą žo­dį ir pa­skui nie­ko su tuo ne­ga­liu pa­da­ry­ti. Kai ne­su­si­lai­kau neiš­gė­ręs dar vie­nos tau­rės.

Mes pa­jė­gūs at­sa­ky­ti į to­kius klau­si­mus. Tai ne­bė­ra pa­vir­šu­ti­niš­ka. Tai yra iš kan­čios. To­kių klau­si­mų no­ri­si dau­giau. Bet jie už­duo­da­mi in­ty­mio­je ap­lin­ko­je, vie­nas prieš vie­ną.

Nė­ra nė vie­no žmo­gaus, ku­ris ki­tam ga­lė­tų pa­dė­ti 100 pro­cen­tų. Rei­kia pa­ties įdir­bio. Ki­ti sa­ko: tu­riu pro­ble­mų, rei­kia, kad Die­vas pa­dė­tų. Aš ne­ži­nau jo ad­re­so... Sun­ku pas jį nu­va­žiuo­ti ir pa­bū­ti, nes tai yra tam tik­ra emo­ci­ja.

Yra žmo­nių, ku­rie kei­kia Die­vą, nes pra­šo ir iš jo ne­gau­na. Kaip su juo bend­rau­ti, mo­ko vie­nuo­liai. Vis dėl­to tu­ri bū­ti tar­pi­nin­kas.

Bu­vo­me Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne. Su­si­ti­kau su bro­liais. Ži­nau vie­nuo­liš­ką gy­ve­ni­mą, ži­nau, kaip sun­ku kal­bė­ti su atei­nan­čiais žmo­nė­mis, ku­rie truk­do mal­dai, kal­ba, ir neaiš­ku, ar ta ener­gi­ja, ku­rią įdė­jai, duos re­zul­ta­tą. Neį­kai­no­ja­mi su­si­ti­ki­mai.

Mes ir­gi ma­no­me kaž­ką pa­na­šaus pa­da­ry­ti. Man toks pa­vy­das ima, kai pa­ma­tau gra­žius sta­ti­nius – vie­nuo­ly­nus, o mes tu­ri­me ma­žą kam­ba­riu­ką.

Tai ne­reiš­kia, kad bu­diz­mas čia kaž­ką at­ne­ša – tai tik tam tik­ra tech­ni­ka. Aš daug žmo­nių po me­di­ta­ci­jos va­rau iš­pa­žin­ties pas Tė­vą Pi­jų.

Žmo­nės sa­ko: ne­ga­liu me­di­tuo­ti, nes esu krikš­čio­nis. Sa­kau, jei esi krikš­čio­nis, kaip, pa­vyz­džiui, ga­li va­žiuo­ti ma­ši­na? Žmo­nės pa­tys pri­si­gal­vo­ja ir sa­ve stab­do.

Per bu­diz­mą, me­di­ta­ci­jas daug žmo­nių pa­te­ko pas vie­nuo­lius krikš­čio­nis. Tik stip­riai dva­siš­kai pra­kti­kuo­jan­tis žmo­gus ga­li ki­tam pa­dė­ti. Svar­bu, kad dar­bai ir žo­džiai ne­si­skir­tų.

Koks pas mus dva­si­nis pa­ki­li­mas, at­gi­mi­mas vyks­ta! Jis ne­su­tam­pa su Lie­tu­vos at­gi­mi­mu, tru­pu­tį vė­luo­ja. Bet įdir­bis yra, ir la­bai gra­žu, kad ir aš šiek tiek pri­si­de­du.

– Su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis daž­niau­siai su­si­du­ria­te, ko­kias ydas sun­kiau­siai įveik­ti?

– Aš esu me­di­ta­ci­jos at­sto­vas, mo­kau me­di­ta­ci­jos, pra­ti­mų. Atei­na žmo­nės, ku­rie tuo do­mi­si. Atei­na jau nu­ken­tė­ję.

Žmo­gus Lie­tu­vo­je yra la­bai pa­tik­lus. Jei pa­tik­lus – tru­pu­tį iš­gąs­din­tas. Jei iš­gąs­din­tas, va­di­na­si, ja­me yra ne­tik­ru­mas sa­vo bu­vi­mu. Jis ieš­ko bet ko­kio žo­džio, kaip gel­bė­ji­mo­si šiau­do. Ga­li krapš­ty­ti pa­sku­ti­nes ka­pei­kas, kad su­ži­no­tų sa­vo atei­tį užuo­t rū­pi­nę­sis da­bar­ti­mi.

Šios pro­ble­mos daž­niau­sios ir, ži­no­ma, pro­ble­mos dėl al­ko­ho­lio, šei­mo­se.

– Ko­kius ke­lius nu­ro­do­te?

– Po­kal­bis tu­ri bū­ti as­me­niš­kas, vie­no re­cep­to nė­ra. Pag­rin­di­nis da­ly­kas – da­ry­ti pra­kti­kas, ku­rios nė­ra mis­ti­nės. Yra fi­zi­niai nu­si­len­ki­mai ar­ba mal­da bal­su. Ne­tu­ri reikš­mės, kiek esi pa­žen­gęs.

Man neį­do­mus žmo­gus, ku­ris ma­to au­rą ir ima pi­ni­gus. Man įdo­mus žmo­gus, ku­ris mo­ko ma­ty­ti au­ras.

– Po­pu­lia­ru sa­ky­ti: „ieš­kau sa­vęs“. Ar tai įma­no­ma?

– Jei taip pa­sa­ko, aš stip­riai su­duo­du, ir žmo­gus sa­ko: „Ai!“ Na, va, sa­kau, ir su­ra­dai. Čia pra­džia. Pa­si­ti­kė­ji­mas, kad tu esi 100 pro­cen­tų čia. Ta­da jau ga­li įkvėp­ti, iš­kvėp­ti, nes jau vis­ką tu­ri.

Grą­ža Lie­tu­vai

– Kaip kei­čia­si Lie­tu­va, žvel­giant iš lai­ko ir at­stu­mo ato­trū­kio?

– Pa­tys žmo­nės kei­čia­si. At­si­ran­da iš­min­tin­gas – sak­ra­li­nis – gy­ve­ni­mo bū­das, ku­ria­me nė­ra vie­tos al­ko­ho­liui, rū­ky­mui. Su­si­do­mė­ji­mas jo­ga, šva­riu bend­ra­vi­mu. At­si­ran­da blai­ves­nė kar­ta, jau­ni­mas jau yra mū­sų atei­tis.

Kiek pa­žįs­tu tur­tin­giau­sių Lie­tu­vos žmo­nių, jie la­bai pa­pras­ti, su bai­da­rė­mis ga­li kar­tu pa­plau­kio­ti. Gal tie, ku­rie tu­ri du bu­tu­kus, tris ma­ši­nas, ma­no esą la­bai tur­tin­gi, su nie­kuo ne­si­kal­ba.

La­bai svar­bu, kad ne­bū­tų žmo­nių skirs­ty­mo dėl tur­to. Vie­nas cu­na­mis, ir su vi­sas tur­tais ir be­na­miais at­si­dur­si­me vie­no­je ba­lo­je.

Rei­kia su­vo­ki­mo, kad tu­ri­me vie­nas ki­tam pa­dė­ti. Ir my­lė­ti sa­vo tau­tą, grą­žin­ti jai, ką mums da­vė, neuž­mirš­ti, kad čia mū­sų pro­tė­vių ka­pai, kad čia mū­sų pi­lia­kal­niai, is­to­ri­ja, kad mū­sų kal­ba se­niau­sia. Ir kad mes ver­kia­me ap­si­ka­bi­nę už Lie­tu­vos vė­lia­vą.

– Jū­sų grį­ži­mas – grą­ža Lie­tu­vai?

– Taip. Iš­va­žia­vau tam, kad grįž­čiau. Lie­tu­va yra vie­na iš ge­riau­sių vie­tų gy­ven­ti. Gė­las van­duo, miš­kai – tu­ri­me di­džiu­lę ver­ty­bę.

Ir čia jau­tie­si, kad yra ta­vo na­mai. Ki­tur esi sve­čias, kad ir ko­kia ta Eu­ro­pos Są­jun­ga bū­tų. Šak­nys yra šak­nys. Kas ta­ve gerbs gy­ve­ni­me ir pa­sau­ly­je, jei iš­duo­si sa­vo tė­vy­nę? Nie­kas.

Pa­si­rin­ki­mo dės­nis

– Kas jums yra sėk­min­ga die­na?

– Jei žmo­gus prieš ta­ve lai­min­gas, ir tu lai­min­gas. Ne apie sa­ve gal­vo­ji. Jei škva­las, aud­ra – ar man bū­tų lai­min­ga die­na dėl to, kad ne­pa­puo­liau į tą vie­tą? Ne­ga­li at­skir­ti sa­vęs nuo bend­ruo­me­nės.

– Bet sa­ko­ma, kad lie­tu­vis džiau­gia­si, kad kai­my­no sto­gas de­ga?

– Pa­vy­das yra iš­li­kęs pro­duk­tas. Bet tai – la­biau vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, jau­ni­mas jau ki­taip žiū­ri. Ir tas bruo­žas su­si­for­ma­vęs tam tik­romis są­ly­gomis, kai už­gui­ti bu­vo­me.

Kuo la­biau su žmo­nė­mis su­ge­bė­si su­gy­ven­ti, tuo bū­si tur­tin­ges­nis. Tvo­ros ne­pa­gel­bės.

Ko pa­vy­dė­ti žmo­gui, ku­ris iš­va­žiuo­ja ne­bai­gęs nė vi­du­ri­nės, už­dir­ba daug pi­ni­gų, nu­si­per­ka BMW, o vis­as kai­mas lau­kia, ka­da jis vėl į Olan­di­ją iš­vyks, nes vai­kai ne­ga­li bū­ti gat­vė­se. Va tau ir tur­tin­gas. Ar­gi tuo esa­me tur­tin­gi? Ir ko pa­vy­dė­ti?

Tu­ri­me vie­nin­te­lį da­ly­ką, ku­rio nie­kas iš mū­sų nea­tims: pa­si­rin­ki­mo dės­nį. Šis dės­nis pa­ro­do, koks yra žmo­gus. Pa­si­rink­ti rei­kia mo­ky­tis nuo ma­žens. Žmo­nėms sa­kau: „Ne­žu­dyk.“ „Oi, tai mes ne­ga­li­me nu­žu­dy­ti nė va­ba­liu­ko?“ Svar­biau­sia, kom­piu­te­riuo­se ne­žu­dy­ki­te žmo­nių. Tai yra są­mo­nin­gas žu­dy­mas. Mes pri­pran­ta­me ir ne­ver­ti­na­me ki­to gy­vy­bės.

– Kiek pla­nuo­ja­te bū­ti Šiau­liuo­se?

– Gal­vo­ju į Šiau­lius at­va­žiuo­ti vi­sam. Tik rei­kia su­ras­ti sa­ly­tę, kur ga­lė­tų atei­ti 12–15 žmo­nių. Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je tu­ri­me, Šiau­liuo­se nuo­la­ti­nės vie­tos nė­ra. Jei kas pa­dė­tų to­kią vie­tą su­si­ras­ti, lik­čiau čia ir ko­kius 5 me­tus pa­bū­čiau.

– Iš Šiau­lių dau­giau iš­va­žiuo­ja­ma nei at­va­žiuo­ja­ma. Šiau­liai – jums tin­ka­mas mies­tas gy­ven­ti?

– Man Šiau­liai vi­są lai­ką pa­ti­ko. Ypač – pės­čių­jų gat­vė. At­si­me­nu, kai pir­mą kar­tą at­va­žia­vo­me su Kau­no pan­to­mi­mos teat­ru, bu­vo ke­lių die­nų gast­ro­lės. Gy­ve­no­me vieš­bu­ty­je „Šiau­liai“. Bul­va­ras bu­vo vie­na iš gra­žiau­sių vie­tų.

Ki­tas da­ly­kas – Šiau­liai yra spor­tiš­kas mies­tas. O aš ir­gi esu tru­pu­tį prie spor­to.

Čia yra at­sar­gaus po­žiū­rio. Bet, kai pa­da­rai įdir­bį, vie­ną die­ną ga­li bū­ti spro­gi­mas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

VIE­NUO­LIS: Zen vie­nuo­liui Bo Haeng Su­nim – Kęs­tu­čiui Mar­čiu­ly­nui Šiau­liai įsi­mi­nė nuo gast­ro­lių su Kau­no pan­to­mi­mos teat­ru me­tų. Vie­nuo­lis čia pla­nuo­ja ap­si­sto­ti il­ges­niam lai­kui.

BEND­RYS­TĖ: Įmo­nės „Gian­te­ra Al­lian­ce“ pre­zi­den­tas Gin­ta­ras Mie­žis ir zen vie­nuo­lis Bo Haeng Su­nim – Kęs­tu­tis Mar­čiu­ly­nas su­si­ti­ko vie­no­je iš me­di­ta­ci­nių pra­kti­kų maž­daug prieš pen­ke­rius me­tus. Bend­ra­vi­mas ir bend­ra­dar­bia­vi­mas tę­sia­si.

POKŠ­TAS: At­sis­to­jęs ša­lia aukš­taū­gio įmo­nės „Gian­te­ra Al­lian­ce“ pre­zi­den­to Gin­ta­ro Mie­žio, zen vie­nuo­lis Bo Haeng Su­nim – Kęs­tu­tis Mar­čiu­ly­nas po­kšta­vo – nu­ta­rė dar su­ma­žė­ti.

Vy­tau­to NO­SE­VI­ČIAUS nuo­tr.

SU­SI­TI­KI­MAS: Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne vie­nuo­liai ra­do bend­rys­tę.

PO­KAL­BIS: Bro­lio Gre­go­ri Casp­ri­ni ir zen vie­nuo­lio Bo Haeng Su­nim – Kęs­tu­čio Mar­čiu­ly­no pa­šne­ke­sys Palendrių vienuolyne.