Tas deginantis gyvenimo keistumas

Tas de­gi­nan­tis gy­ve­ni­mo keis­­tu­­mas

El­vy­ra Kai­riūkš­ty­tė (1950–2006) – vie­na įdo­miau­sių, ta­len­tin­giau­sių praė­ju­sio am­žiaus 8–9 de­šimt­me­čio Lie­tu­vos gra­fi­kių. Ji ne­ži­no­jo nei sa­vo tik­ro­jo var­do, nei pa­var­dės, nei tė­vų, nei kil­mės. Vi­sa, kas bu­vo tik­ra jos gy­ve­ni­me – tai kū­ry­ba, gai­va­liš­kas cha­rak­te­ris ir Kur­šė­nai, Kur­šė­nų vai­kų na­mai. Vil­nius ir­gi bu­vo tik­ras. Tik ir ja­me ji tu­rė­jo sa­vo Kur­šė­nus – sa­vo kur­šė­niš­kes drau­ges, jų glo­bą ir ga­li­my­bę su­grįž­ti į Kur­šė­nus, kur jos lau­kė, kur my­lė­jo, kur pa­tei­si­no.

De­šimt­me­tis, kai El­vy­ros Kai­riūkš­ty­tės ne­bė­ra. Li­ko jos kū­ry­ba. Li­ko jos drau­gių iš­leis­ta mo­nog­ra­fi­ja apie jos gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą „De­gi­nan­tis gy­ve­ni­mo ar­tu­mas“. Ir tas jaus­mas – apie keis­tai su­si­klos­čiu­sį jos gy­ve­ni­mą ir li­ki­mą, jos gai­va­liš­ką ta­len­tą ir dra­ma­tiš­ką as­me­ny­bę.

Ri­ta ŽA­­DEI­­KY­­TĖ

Ar­­ti­­mie­­ji

Kur­šė­nų vai­kų glo­bos na­muo­se, ren­giant straips­nį apie Lie­tu­vos vai­kų na­mų nai­ki­ni­mą, akys už­kliu­dė fo­jė, ka­bi­ne­tuo­se ka­ban­čius at­pa­žįs­ta­mus gra­fi­kos dar­bus. Juk tai – Kai­riūkš­ty­tė!

Kny­ga apie ją „De­gi­nan­tis gy­ve­ni­mo ar­tu­mas“ per­skai­ty­ta dar šil­ta nuo spaus­tu­vės pre­sų 2010 me­tais. Iš kny­gos at­min­ty­je iš­li­ko me­ni­nin­kės be­ga­li­nė vie­nat­vė, gai­va­liš­kas cha­rak­te­ris ir kaž­koks be­ri­bis nai­vu­mas. Kny­ga at­gu­lė į per­skai­ty­tų­jų len­ty­ną. Pa­ro­dų vė­liau lyg ir ne­bū­ta.

Vai­kų na­mų di­rek­to­rius Fe­lik­sas Ru­dzins­kas bei jo pa­va­duo­to­ja Ni­jo­lė Bi­le­vi­čie­nė pa­dė­jo pri­si­min­ti ta­len­tin­gą­ją Lie­tu­vos gra­fi­kę, taip ar­ti­mai su­si­ju­sią su Kur­šė­nais.

Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se su­si­ti­ko­me su E. Kai­riūkš­ty­tės drau­gė­mis nuo mo­kyk­los suo­lo iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Re­gi­na Nor­vai­šie­nė (No­rei­kai­tė) ir Vik­to­ri­ja Kas­pa­ra­vi­čie­nė (Poš­ke­vi­čiū­tė) bu­vo jos ne­nut­rūks­ta­mas ry­šys su Kur­šė­nais, na­mais, mo­kyk­la. Re­gi­na ir Vik­to­ri­ja, Mo­ni­ka Vis­pa­vi­čiū­tė, Ele­na Glo­de­ny­tė (Ger­vic­kie­nė), Ja­ni­na Kar­čiaus­kai­tė bu­vo ir El­vy­ros šei­ma – ar­ti­mes­nių žmo­nių, pa­ži­no­ju­sių ją be­veik vi­są gy­ve­ni­mą, ne­bu­vo daug.

E. Kai­riūkš­ty­tė la­bai bran­gi­no Vil­niu­je gy­ve­nu­sias sa­vo kla­sės drau­ges iš Kur­šė­nų. Po E. Kai­riūkš­ty­tės mir­ties R. Nor­vai­šie­nė tarp bran­giau­sių jos daik­tų ra­do bendrakla­sių vai­kų pie­ši­nė­lius, do­va­no­tus El­vy­rai. Ant vi­sų jų nu­ga­rė­lių kruopš­čiai El­vy­ros bu­vo už­ra­šy­ta, ku­rio iš vai­kų tai pie­ši­nė­lis, kiek jam ta­da bu­vo me­tu­kų.

Vil­niu­je El­vy­ra tu­rė­jo ir dar vie­ną bran­gų žmo­gų iš Kur­šė­nų – ke­ra­mi­kę Ge­no­vai­tę Ja­cė­nai­tę (1933–2016), Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tę.

Iš Vil­niaus E. Kai­riūkš­ty­tė ga­vo bend­rys­tę su skulp­to­re Kse­ni­ja Ja­ro­še­vai­te, gra­fi­ke Vik­to­ri­ja Da­ni­liaus­kai­te, ki­tais me­no ir kul­tū­ros žmo­nė­mis. Di­džio­ji da­lis Vil­niaus pe­rio­do as­me­ny­bių ta­po ir mo­nog­ra­fi­jos apie E. Kai­riūkš­ty­tę bend­raau­to­riais ir su­da­ry­to­jais.

Dar iki Vil­niaus li­ki­mas E. Kai­riūkš­ty­tei bu­vo do­va­no­jęs ar­ti­mą bend­rys­tę ir su ra­šy­to­ja, me­no­ty­ri­nin­ke, iš Jo­niš­kio ra­jo­no ki­lu­sia Jo­li­ta Skab­laus­kai­te – jos su­si­ti­ko Kau­ne, Ste­po Žu­ko tech­ni­ku­me, bet jo ne­bai­gu­sios abi pa­trau­kė į Vil­nių, į Dai­lės aka­de­mi­ją. Tik E. Kai­riūkš­ty­tė įsto­jo į gra­fi­ką, o J. Skab­laus­kai­tė – į me­no­ty­rą. Jųd­vie­jų drau­gys­tę liu­di­ja dau­gy­bė E. Kai­riūkš­ty­tės gra­fi­kos tech­ni­ka kur­tų J. Skab­laus­kai­tės po­rtre­tų.

Vil­niu­je sau­go­mi E. Kai­riūkš­ty­tės kū­ry­bos lo­by­nai, bo­he­miš­ka­sis jos gy­ve­ni­mo klo­das. O Kur­šė­nuo­se – at­min­tis apie ją, jos vai­kys­tę, jos na­mus ir gi­mi­nė­mis, šei­ma ta­pu­sius žmo­nes.

Li­ki­mas ne­pa­ra­šė net raš­­te­­lio

Nors ofi­cia­lio­se biog­ra­fi­jo­se ra­šo­ma, kad E. Kai­riūkš­ty­tė gi­mė Vil­niu­je, bet ras­ta ji bu­vo 1950 me­tų gruo­džio 13-ąją prie Šir­vin­tų li­go­ni­nės. Pa­mes­ti­nu­kę ati­da­vė į Šir­vin­tų li­go­ni­nę. Vė­liau mer­gai­tė at­si­dū­rė Vil­niu­je, iki sep­ty­ne­rių me­tu­kų au­go Vil­niaus pir­muo­siuo­se vai­kų na­muo­se. Čia jos su­si­ti­ko su Mo­ni­ka Vi­si­pa­vi­čiū­te, vė­liau kar­tu au­gu­sia Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se. Jų drau­gys­tė te­sė­si iki pat El­vy­ros mir­ties. So­vie­ti­nė­je san­tvar­ko­je bu­vo įpro­tis vai­kus kil­no­ti iš vie­nų vai­kų na­mų į ki­tus. El­vy­ra per vai­kų pa­skirs­ty­mo punk­tą Kau­ne bu­vo pa­skir­ta gy­ven­ti Kur­šė­nų vai­kų glo­bos na­muo­se.

Pir­mus me­tus, kai ji at­si­dū­rė Kur­šė­nuo­se, jos dar ne­lei­do į mo­kyk­lą, nes mer­gai­tė bu­vo la­bai ma­žo ūgio. Taip ji, vie­ne­riais me­tais vy­res­nė už sa­vo bendrakla­sius, pra­dė­jo lan­ky­ti aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą ša­lia Kur­šė­nų vai­kų na­mų, o vė­liau Kur­šė­nų 1-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – S. Ang­lic­kio pa­grin­di­nė mo­kyk­la). Su R. Nor­vai­šie­ne ir V. Kas­pa­ra­vi­čie­ne bendrakla­sė­mis ta­po nuo de­vin­tos kla­sės.

„Kuo to­liau, tuo sun­kiau jai bu­vo iš­gy­ven­ti ne­ži­no­my­bę – kas jos šei­ma. Ji ban­dė ieš­ko­ti ar­chy­vuo­se, bet nie­ko ne­ra­do. Vė­liau ji bu­vo su­si­kū­ru­si sa­vo mi­tą – kad ji iš gar­sio­sios dai­li­nin­kų, kom­po­zi­to­rių Kai­riūkš­čių gi­mi­nės“, – pa­sa­ko­jo R. Nor­vai­šie­nė.

Į Kur­šė­nų vai­kų na­mus mer­gai­tė jau at­va­žia­vo su Kai­riūkš­ty­tės pa­var­de, ku­ri, grei­čiau­siai, bu­vo pa­rink­ta at­si­tik­ti­nai, kaip ir vi­siems pa­mes­ti­nu­kams, ku­rių tė­vai ne­ži­no­mi. Ir vai­kų na­mų dar­buo­to­jai ban­dė ieš­ko­ti, ko­dėl El­vy­ru­tės to­kia pa­var­dė, bet jo­kios in­for­ma­ci­jos ne­pa­vy­kę ap­tik­ti.

Ar­chy­vuo­se bu­vo tik ne­la­bai ką sa­kan­tys įra­šai: ras­ta maž­daug mė­ne­sio lai­ko, į ką su­vy­nio­ta. Bet jo­kio raš­te­lio prie kū­di­kio ne­ras­ta.

Il­ga­me­tis Kur­šė­nų vai­kų na­mų di­rek­to­rius F. Ru­dzins­kas ži­no, kad pa­mes­ti­nu­kams pa­var­dės, var­dai pa­ren­ka­mi pa­gal ra­di­mo vie­tą, tą­dien bu­vu­sį var­da­die­nį, kar­tais – ra­du­sio kū­di­kį žmo­gaus, me­di­ci­nos se­se­lės ar pir­mo­sios auk­lė­to­jos var­dą ar pa­var­dę.

„Taip at­si­ras­da­vo vi­siš­kai nau­jas žmo­gus, jo­kiais krau­jo ry­šiais ne­su­si­jęs su sa­vo pa­var­de. Taip grei­čiau­siai at­si­ra­do ir Kai­riūkš­ty­tė“, – ma­no Vai­kų na­mų di­rek­to­rius F. Ru­dzins­kas.

Ki­ta jos kla­sės drau­gė ir stu­di­jų bend­ra­žy­gė V. Kas­pa­ra­vi­čie­nė pri­si­me­na, kaip ei­nant su El­ve (taip ar­ti­miau­sios drau­gės va­di­no El­vy­rą Kai­riūkš­ty­tę – red. pa­st.) iš mo­kyk­los na­mo, ji daž­nai šnibž­dė­da­vu­si, kad jai pa­ža­dė­ta duo­ti iš ar­chy­vo pa­skai­ty­ti do­ku­men­tų. „Tai sa­ky­da­vo su to­kia vil­tim“, – me­na V. Kas­pa­ra­vi­čie­nė.

„Kai te­le­vi­zi­jo­je at­si­ra­do paieš­kų lai­da, mes vis ra­gin­da­vo­me – El­vy­ru­te, pa­ban­dyk. Bet ji ta­da jau bu­vo žmo­gus su sa­vo var­du, su sa­vo biog­ra­fi­ja, su sa­vo as­me­ny­be. Ji jau bu­vo ži­no­ma me­ni­nin­kė. Ir ji ne­bed­rį­so. Gal tie­siog bi­jo­jo, kad ir vėl nie­ko ne­ras... Bet kad jai rei­kė­jo sa­vo šei­mos, kad ji la­bai no­rė­jo jos – tai bu­vo vi­siš­kai aiš­ku iki pat jos gy­ve­ni­mo pa­bai­gos“, – dė­lio­da­mos sa­ki­nius į bend­rą pa­veiks­lą pa­sa­ko­jo abi jos drau­gės R. Nor­vai­šie­nė ir V. Kas­pa­ra­vi­čie­nė.

Kū­ry­bi­nį E. Kai­riūkš­ty­tės pa­li­ki­mą pa­vel­dė­ju­si R. Nor­vai­šie­nė ne­sle­pia grau­du­lio: vi­sų El­vy­ru­tės vė­ly­vų­jų dar­bų nu­ga­rė­lės pri­ra­šy­tos de­di­ka­ci­jų, kam ji ski­ria sa­vo pie­ši­nius: „Ant vi­sų pie­ši­nių bū­ti­nai pri­dur­da­vo, kad tai ski­ria ir sa­vo tė­ve­liui ir ma­my­tei. Bū­ti­nai!“

Ba­ran­kos ka­­ka­­vo­­je

Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se El­vy­ra bu­vo pa­grin­di­nis dai­li­nin­kas. Kai ki­ti vai­kai dirb­da­vo ūky­je, ji pieš­da­vo, ra­šy­da­vo įvai­rius sten­dus, at­vi­ru­kus ir vis­ką, ko rei­kė­jo vai­kų na­mų me­ni­niam api­pa­vi­da­li­ni­mui.

Po vi­du­ri­nės 1969 me­tais E. Kai­riūkš­ty­tė no­rė­jo sto­ti į Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją (tuo­me­ti­nis Lie­tu­vos TSR vals­ty­bi­nės dai­lės ins­ti­tu­tas). Ta­čiau ne­drį­so ir pa­kvie­tė sa­vo kla­sės drau­gę Vik­to­ri­ją Poš­ke­vi­čiū­tą (Kas­pa­ra­vi­čie­nę) kar­tu sto­ti į Kau­no Ste­po Žu­ko tech­ni­ku­mą.

„Aš bi­jo­jau, ne­pa­si­ti­kė­jau sa­vo jė­go­mis. El­vė pa­ža­dė­jo ma­ne šiek tiek pa­mo­ky­ti, da­vė tep­tu­kų. Bet ji ne­ti­kė­jo, kad aš įsto­siu. O aš įsto­jau į rū­bų mo­de­lia­vi­mą, El­vy­ru­tė – į api­pa­vi­da­li­ni­mo spe­cia­ly­bę“, – pri­si­mi­nė V. Kas­pa­ra­vi­čie­nė.

R. Nor­vai­šie­nė pri­si­me­na, kad E. Kai­riūkš­ty­tė vi­sa­da ge­ru žo­džiu pri­si­min­da­vo stu­di­jas Kau­ne, pa­brėž­da­vo, kad dai­lės pa­grin­dus ji ga­vo „Žu­ke“.

Jos iš­ti­ki­mo­ji il­ga­me­tė drau­gė ra­šy­to­ja Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė, kaip ir V. Kas­pa­re­vi­čie­nė, taip pat stu­di­ja­vo rū­bų mo­de­lia­vi­mą S. Žu­ko tech­ni­ku­me. Ta­da pra­si­dė­jo El­vy­ros ir Jo­li­tos drau­gys­tė.

V. Kas­pa­ra­vi­čie­nė at­si­me­na, kaip jos vi­sos šven­tė Kū­čias. Ne­tu­rė­jo šli­ži­kų – į ka­ka­vą pri­si­tru­pi­no ba­ran­kų.

„Kaip El­vy­rai pa­ti­ko tos mū­sų Kū­čios. Ji to­kias sa­vo pir­mą­sias Kū­čias pri­si­min­da­vo il­gai. Juk vai­kų na­muo­se nie­kas Kū­čių ne­švęs­da­vo“, – pa­sa­ko­jo V. Kas­pa­ra­vi­čie­nė.

Ji pri­si­mi­nė ir tai, ko­kia El­vė bu­vo iš­ra­din­ga iš­dai­gi­nin­kė su pri­tren­kian­čio­mis idė­jo­mis, ku­rios at­si­skleis­da­vo tik prie la­bai ar­ti­mų žmo­nių, ku­riais ji be­są­ly­giš­kai pa­si­ti­kė­jo. „El­vė net bi­lie­tus į ren­gi­nius nu­si­pieš­da­vo ir mums nu­pieš­da­vo, pa­si­dė­ju­si se­ną bi­lie­tą ant lan­go stik­lo. Tik kar­tą ne­pa­si­se­kė: bi­lie­tus į šo­kius ji nu­pie­šė juo­do­mis rai­dė­mis, o tik­rie­ji bu­vo at­spaus­ti mė­ly­no­mis, bet bu­din­tis ne­pas­te­bė­jo ir vis tiek pra­lei­do“, – pri­si­mi­nė jau­nys­tę V. Kas­pa­ra­vi­čie­nė.

Ko pa­vy­dė­ti vai­kų na­mų vai­kams?

E. Kai­riūkš­ty­tės kū­ry­bą api­bū­din­da­mi me­no­ty­ri­nin­kai, me­ni­nin­kai ne­ven­gia epi­te­tų: kū­rė­ja su ge­nia­lu­mo žy­me, gai­va­liš­kas ta­len­tas, li­no­rai­ži­nių ak­ro­ba­tė, kū­ry­bos ama­zo­nė.

So­viet­me­čiu vai­kų na­mų auk­lė­ti­niai bū­da­vo ren­gia­mi vie­no­dais dra­bu­žiais, avė­jo vie­no­dus ba­tus, ne­šio­jo vie­no­das kup­ri­nes. Kaip „vai­kų in­ku­ba­to­riu­je“ au­gęs žmo­gus ga­lė­jo bū­ti toks ne­val­do­mai gai­va­liš­kas, ne­var­žo­mai ge­nia­lus kū­ry­bo­je, ne­tel­pan­tis į jo­kių stan­dar­tų rė­mus, bet drau­ge ir iš­si­la­vi­nęs, ko­kia bu­vo E. Kai­riūkš­ty­tė?

„Mes pa­vy­dė­da­vo­me Vai­kų na­mų vai­kams! Tuo lai­ku Kur­šė­nų vai­kų na­mai kles­tė­jo!“, – pa­nei­gia ste­reo­ti­pus apie „in­ku­ba­to­rių“ R. Nor­vai­šie­nė ir V. Kas­pa­ra­vi­čie­nė.

Jos abi var­di­ja, kad bū­tent Vai­kų na­mų vai­kai tu­rė­jo la­bai ge­rus mo­ky­to­jus, ku­rie juos įvai­ria­pu­siš­kai la­vin­da­vo.

„Kur­šė­nai bu­vo ato­kiau nuo Vil­niaus, to­dėl čia į sa­vo­tiš­ką trem­tį at­va­žiuo­da­vo dirb­ti in­te­lek­tua­lai, iš­si­la­vi­nę žmo­nės. Vai­kų na­mų vai­kai bū­da­vo ve­ža­mi į ge­riau­sius kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tus – taip dau­ge­liui bu­vo iš­la­vin­tas pui­kus mu­zi­ki­nis sko­nis. Kas iš pa­pras­tų kur­šė­niš­kių šei­mų la­bai jau ve­žio­da­vo sa­vo vai­kus į kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tus Vil­niu­je?“ – re­to­riš­kai klau­sė R. Nor­vai­šie­nė.

Ji var­di­jo, kad bū­tent Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se bu­vo la­bai ge­rų bū­re­lių, ku­riuos E. Kai­riūkš­ty­tė lan­kė. Vai­kai ne tik lan­kė spek­tak­lius, bet ir pa­tys juos sta­tė, vai­di­no.

Vai­kų na­muo­se bū­da­vo ren­gia­mi te­mi­niai va­ka­rai apie dai­lę, dai­lės mo­ky­to­ja Da­nu­tė Nar­vy­dai­tė reng­da­vo pa­sa­ko­ji­mus apie me­ni­nin­kus, jų kū­ry­bą, me­no sti­lius. Poe­tė, atei­ti­nin­kė Sta­sė Dze­nuš­kai­tė, ku­rį lai­ką taip pat dir­bu­si Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se, reng­da­vo mu­zi­kos va­ka­rus, vai­kams pa­sa­ko­da­vo apie kom­po­zi­to­rius.

„Mū­sų lai­kų Vai­kų na­mų auk­lė­ti­niai bu­vo la­bai spor­tiš­ki – bū­da­vo la­vi­na­ma jų kū­no kul­tū­ra. Gra­žu į juos bū­da­vo pa­žiū­rė­ti“, – pri­si­mi­nė V. Kas­pa­ra­vi­čie­nė.

De­šim­ties me­tų, lai­mė­ju­si So­vie­tų Są­jun­gos vai­kų pie­ši­nių kon­kur­są, El­vy­ru­tė lai­mė­jo pri­zą – ato­sto­gas Ar­te­ke, ge­riau­sio­je so­vie­ti­nių lai­kų vai­kų va­sa­ros sto­vyk­lo­je.

Kur­šė­nų vai­kų na­mai tu­rė­jo ir ge­rą bib­lio­te­ką, o auk­lė­ti­niai iš tik­rų­jų skai­ty­da­vo, ana­li­zuo­da­vo ge­riau­sius li­te­ra­tū­ros kū­ri­nius, la­vi­no­si ne lėkš­ta li­te­ra­tū­ra.

Drau­gės pri­si­mi­nė, kad net ir tu­rė­da­ma kal­bos de­fek­tą El­vy­ra pui­kiai dai­nuo­da­vo, dai­nuo­da­vo dar nuo Vai­kų na­mų cho­ro lai­kų.

Ra­my­bės va­sa­ros Kur­­šė­­nuo­­se

Bai­gu­si Kur­šė­nuo­se mo­kyk­lą, iš­vy­ku­si stu­di­juo­ti ir ta­pu­si ži­no­ma me­ni­nin­ke, E. Kai­riūkš­ty­tė va­sa­ro­mis vis su­grįž­da­vo į Kur­šė­nus, nes ki­tos tė­viš­kės ji ne­tu­rė­jo.

Ir ki­tų to­kių my­li­mų žmo­nių, užau­gi­nu­sių ją, kaip tuo­me­ti­nės vai­kų na­mų va­do­vės Teo­fi­lė Bet­lins­kie­nė (1895–1983) ir An­ta­ni­na Ras­te­ny­tė (1904–1993), El­vy­ra ne­tu­rė­jo. Ypa­č ar­ti­ma vė­liau, jau tik at­va­žiuo­da­ma va­sa­ro­ti į Kur­šė­nų vai­kų na­mus, ji bu­vo su A. Ras­te­ny­te, nes ir ji, kaip ir E. Kai­riūkš­ty­tė, ne­tu­rė­jo šei­mos, vai­kų.

Da­bar­ti­nė Vai­kų na­mų di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja so­cia­li­niam dar­bui Ni­jo­lė Bi­le­vi­čie­nė 1981 me­tais pra­dė­jo dirb­ti Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se. Ta­da ji bu­vo pie­ši­mo ir dar­be­lių mo­ky­to­ja. Jau pir­mą­ją sa­vo dar­bo va­sa­rą Ni­jo­lė ir su­si­ti­ko su El­vy­ra.

N. Bi­le­vi­čie­nė, ta­da dar jau­na Vai­kų na­mų dai­lės mo­ky­to­ja, su El­vy­ra da­ly­da­vo­si vie­nu ka­bi­ne­tu. Ni­jo­lė mo­ky­to­jos dar­bą ka­bi­ne­te dirb­da­vo dar­bo va­lan­do­mis, o nak­tį di­džiu­les sa­vo li­no­leu­mo plokš­tes rai­žy­da­vo, pie­ši­nius ant sta­lų iš­skleis­da­vo El­vy­ra.

Ni­jo­lė pa­sa­ko­jo, kad iš­rai­žy­tus Kur­šė­nuo­se per va­sa­ros ato­sto­gas li­no­leu­mo lakš­tus El­vy­ra vež­da­vo at­spaus­ti į Vil­nių, nes Kur­šė­nuo­se, ži­no­ma, gra­fi­kos stak­lių ne­bu­vo. El­vy­ra per ato­sto­gas „ati­dirb­da­vo“ ir Vai­kų na­mams – pieš­da­vo at­vi­rukus, api­pa­vi­da­lin­da­vo sten­dus, ra­šy­da­vo gra­žiu šrif­tu.

„Ji vi­sa­da dirb­da­vo nak­ti­mis. Die­ną jos be­veik nie­kas ne­ma­ty­da­vo. Ji sa­ve dėl to ir va­di­no pe­lė­da“, – pri­si­mi­nė N. Bi­le­vi­čie­nė.

Ni­jo­lė pa­sa­ko­jo, kad dar­bo die­nos pa­bai­go­je daž­niau­siai jos abi ger­da­vo ka­vą, kal­bė­da­vo­si daž­niau­sia apie gy­ve­ni­mą.

„Au­gi­nau ma­žą vai­ką, jai bū­da­vo la­bai įdo­mu kal­bė­tis apie šei­mą, san­ty­kius šei­mo­je. Jai to­kia svar­bi bu­vo šei­ma. Ji la­bai no­rė­jo šei­mos, bet nie­ka­da jos ne­tu­rė­jo“, – pri­si­mi­nė N. Bi­le­vi­čie­nė.

E. Kai­riūkš­ty­tė Ni­jo­lei už­si­min­da­vo, kad į Kur­šė­nus at­va­žiuo­ja pail­sė­ti nuo Vil­niaus, nuo mies­to.

„Ji džiaug­da­vo­si ty­la, ra­my­be. Nors ji bu­vo vie­ni­šė, bet Vil­nius, ma­tyt, ją tik­rai kar­tais var­gin­da­vo sa­vo tem­pais“, – pri­si­mi­nė N. Bi­le­vi­čie­nė.

Ji me­na, kad E. Kai­riūkš­ty­tė vie­ni­šės gy­ve­ni­mą gy­ve­no ir ato­sto­gau­da­ma Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se.

„Kal­bų su nie­kuo neuž­megz­da­vo. Gal­būt dėl to, kad šiek tiek už­si­kirs­da­vo jos kal­ba, gal­būt, kad la­bai pra­stai ma­tė, ji la­bai re­tai su kuo bend­rau­da­vo. La­bai už­si­da­ręs žmo­gus bu­vo. Kar­tais prie ka­vos pa­pa­sa­ko­da­vo man, ko­kį spek­tak­lį, kon­cer­tą ar pa­ro­dą lan­kė, bet ne dau­giau“, – pri­si­mi­nė N. Bi­le­vi­čie­nė.

Ma­žy­tės pa­sa­kų bū­ty­bės ap­­ka­­bi­­ni­­mas

Vai­kų na­mų di­rek­to­rius F. Ru­dzins­kas su E. Kai­riūkš­ty­te bu­vo be­veik bend­raam­žiai. Jis pri­si­me­na El­vy­rą daž­niau­siai su­si­mąs­čiu­sią, už­si­sklen­du­sią. Ji at­va­žiuo­da­vo į Kur­šė­nus ir ta­da, kai F. Ru­dzins­kas jau ta­po Kur­šė­nų vai­kų na­mų di­rek­to­riu­mi.

Pa­ži­no­jęs iš vai­kys­tės El­vy­rą, Fe­lik­sas ne­ga­lė­da­vo at­si­ste­bė­ti jos tem­pe­ra­men­tu: „Ji bū­da­vo to­kia ty­li, už­si­da­riu­si, bet jei­gu jai kil­da­vo džiaugs­mo eu­fo­ri­ja, ji taip pri­bė­gu­si im­pul­sy­viai mo­kė­da­vo ap­ka­bin­ti, kad lik­da­vo pirš­tų at­spau­dai.“

Me­na ir dau­gy­bę va­sa­rų, kai E. Kai­riūkš­ty­tė va­sa­ro­da­vo Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se, ap­sup­tuo­se pu­šy­no. Dau­ge­lis vie­ti­nių žmo­nių, ma­čiu­sių E. Kai­riūkš­ty­tę Kur­šė­nuo­se, lai­ky­da­vo ją keis­tuo­le, nes ji ir reng­da­vo­si ne taip, kaip kur­šė­niš­kiai, ir bend­rau­da­vo la­bai ri­bo­tai. Ma­tė ir jos vi­zi­jas iš pa­ra­le­li­nių pa­sau­lių, bet nie­kas El­vy­ru­tės nei „pa­dy­vi­jo“, nei pa­smer­kė, nors ji iš tie­sų kar­tais pa­na­šė­da­vo į „atei­vę iš pa­ra­le­li­nio pa­sau­lio“, „ma­žy­tę pa­sa­kų bū­ty­bę“ – taip kny­go­je „De­gi­nan­tis gy­ve­ni­mo ar­tu­mas“ api­bū­di­no ją pa­ži­no­ję ir my­lė­ję žmo­nės.

Pas­ku­ti­niais gy­ve­ni­mo me­tais El­vy­ra be­veik su nie­kuo ne­be­bend­rau­da­vo, nei­da­vo į pa­ro­dų ati­dary­mus, nei spek­tak­lius, nei kon­cer­tus.

Ta­čiau drau­gės ma­tė, kaip „su am­žiu­mi jos kal­ba iš­lais­vė­jo, ne­beuž­si­kirs­da­vo taip daž­nai ir il­gai. Gal dėl to, kad din­go kaž­ko­kia ją vi­są gy­ve­ni­mą slė­gu­si bai­mė“, – svars­tė drau­gės.

Pa­ma­žu iš­ny­ko jos no­ras pa­sė­dė­ti Vil­niaus bo­he­mos va­ka­rė­liuo­se, pa­ma­žu ir jos drau­gų ra­tas siau­rė­jo. Li­ko ne­daug, bet la­biau­siai ver­ti­na­mi. Gre­ta kur­šė­niš­kių drau­gių, Vik­to­ri­jos Da­ni­liaus­kai­tės, Ri­mu­tės Gai­žaus­kai­tės, ji la­bai ver­ti­no gra­fi­ką Mi­ka­lo­jų Vi­lu­tį ir jis ją la­bai ver­ti­no.

„El­vy­ru­tė ne­ri­ma­vo, kad la­bai ar­ti­ma jai Kse­ni­ja Ja­ro­še­vai­tė su vy­ru Vla­du Ur­ba­na­vi­čiu­mi pa­si­sta­tė na­me­lį Je­ru­za­lė­je. Ner­vin­da­vo­si – kaip jie taip – už mies­to kaž­kur iš­si­kė­lė! Ne­ga­liu nu­va­žiuo­ti!“, – pri­si­mi­nė R. Nor­vai­šie­nė.

Ke­tu­ri met­rai be­­ga­­ly­­bės

Pa­vel­dė­ju­si E. Kai­riūkš­ty­tės kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą R. Nor­vai­šie­nė su sa­vo vy­ru su­skait­me­ni­no ir ap­ra­šė vi­są jos kū­ry­bą – nuo svar­biau­sių dar­bų iki men­kiau­sių es­ki­zė­lių. Vien pie­ši­nių pri­skai­čiuo­ta apie 10 tūks­tan­čių, šim­tai – gra­fi­kos lakš­tų.

„Ji nei apie kū­ry­bą, nei apie siu­že­tus, mo­ty­vus nie­ka­da su ma­ni­mi ne­kal­bė­da­vo. Bet kai nuei­da­vo­me į pa­ro­dą, ji vi­sa­da pa­brėž­da­vo – ma­tai, ma­no ge­riau­si. Iš tie­sų jos dar­bai bu­vo ypa­tin­gi. Ji pa­ti ma­žu­tė – o jos gra­fi­kos lakš­tai – di­džiu­liai, ne­mo­te­riš­ki. Ji jau­tė sa­vo, sa­vo kū­ry­bos ver­tę ir su­vo­kė ją la­bai aiš­kiai“, – pa­sa­ko­jo R. Nor­vai­šie­nė.

Vi­sus ste­bi­no tai, kad E. Kai­riūkš­ty­tė rai­žė li­no­leu­mą be jo­kių es­ki­zų – ji at­si­da­vė vaiz­duo­tei ir be jo­kio bend­ro es­ki­zo su­dė­da­vo sa­vo at­ski­rus rai­ži­nių frag­men­tus spau­dui. Ją drau­gai taip ir va­di­no – drą­sio­ji ir ža­vio­ji li­no­rai­ži­nių ak­ro­ba­tė.

Pa­si­kei­tus lai­kams, pa­blo­gė­jus svei­ka­tai ir ne­te­kus ga­li­my­bės spaus­din­ti sa­vo gra­fi­kos dar­bų, E. Kai­riūkš­ty­tė il­gam din­go iš pa­ro­dų sa­lių, ku­rias už­val­dė nau­jos me­no kryp­tys: ins­ta­lia­ci­jos, per­for­man­sai. „Aš tik ta­da ro­dy­siu sa­vo dar­bus, kai vi­sas ši­tas š... iš­plauks iš me­no ga­le­ri­jų“, – me­na El­vy­ros žo­džius R. Nor­vai­šie­nė.

Vė­liau jos kū­ry­bo­je at­si­ra­do il­gi pie­ši­niai. Il­giau­sias bu­vo dau­giau nei ke­tu­rių met­rų. R. Nor­vai­šie­nė ži­no, ko­dėl – El­vy­ra ga­vo bu­tą il­gu ko­ri­do­riu­mi. Iš­vy­nio­da­vo po­pie­rių ir pieš­da­vo sa­vo vaiz­duo­tės ir šir­dies ve­džio­ja­ma ran­ka iki už­si­mir­ši­mo, iki pa­ry­čių, iki tol, kol pri­trūk­da­vo jė­gų. Apie tai, kad ji ku­ria to­kius il­gus dar­bus ži­no­jo ne­daug kas. Į sa­vo na­mus nie­ko neį­si­leis­da­vo, tik ke­le­tą ar­ti­miau­sių drau­gių.

Ji sa­vo žo­džio lai­kė­si il­gai ir daug me­tų ne­da­ly­va­vo pa­ro­do­se. Tik pa­sku­ti­niais me­tais (prieš pat mir­tį) ją pri­kal­bi­no pa­ro­dy­ti sa­vo il­guo­sius ke­lių met­rų pie­ši­nius, pieš­tus dau­giau­sia tu­šu.

„Švie­sa“ – taip va­di­no­si jos pie­ši­nių cik­las pa­sku­ti­nė­je pa­ro­do­je. E. Kai­riūkš­ty­tei mi­rus nuo in­sul­to, jos ši, pa­sku­ti­nio­ji, pa­ro­da dar te­be­bu­vo eks­po­nuo­ja­ma Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­re.

Asmeninės nuotr.

VER­TĖ: Gra­fi­kės El­vy­ros Kai­riūkš­ty­tės kū­ry­ba, me­no­ty­ri­nin­kų pri­ski­ria­ma Lie­tu­vos gra­fi­kos auk­so fon­dui, o me­ni­nin­kės gy­ve­ni­mas ir li­ki­mas glau­džiai su­si­jęs su Kur­šė­nais, ku­riuo­se ji, naš­lai­tė, at­ra­do ir sa­vo na­mus, ir sa­vo šei­mą.

PA­RO­DA: El­vy­ra Kai­riūkš­ty­tė sa­vo per­so­na­li­nės pa­ro­dos ati­da­ry­me 1986 me­tais Vil­niaus me­no dar­buo­to­jų rū­muo­se.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se, kur au­go ir vė­liau va­sa­ro­jo gra­fi­kė El­vy­ra Kai­riūkš­ty­tė, jos gy­ve­ni­mą, ki­to­niš­ku­mą, kū­ry­bą pri­si­mi­nė (iš kai­rės) kla­sės drau­gė Vik­to­ri­ja Kas­pa­ra­vi­čie­nė, Vai­kų na­mų di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Ni­jo­lė Bi­le­vi­čie­nė, kla­sės drau­gė ir kū­ry­bi­nio pa­li­ki­mo sau­go­to­ja Re­gi­na Nor­vai­šie­nė ir Kur­šė­nų vai­kų na­mų di­rek­to­rius Fe­lik­sas Ru­dzins­kas.

Dailininko Edmundo Saladžiaus portretas.
1983. Spalvotas lino raižinys. 75x53

Vienas iš ilgųjų piešinių.
2004 03 02. Popierius, tušas. 83x219

Autoportretas.
1983. Nespalvotas lino raižinys. 81,5x57,5

Kuršėnų vaikų namams piešti paveikslėliai.