Naujausios
Žagarės metraštininkų duetas
Romualda ir Vytautas VAITKAI Žagarėje (Joniškio rajonas) pažįsta kiekvieną vyresnės kartos žmogų. Per jų mintis perbėgę daugelio gyvenimai, kuriuos kartais tekdavo „lesioti“ trupiniais, o buvo, kad išsiliedavo kaip ilgai slopintas šaltinis ir atsidūrė bendroje miesto istorijoje – dviejų metraštininkų penkiose knygose. Pirmoji – Žagarės 800 metų jubiliejui parengta monografija tapo ir pirmąja „Lietuvos valsčių“ serijos knyga.
Abu dirba todėl, kad svarbu, kad praeitis ir dabartis nepasislėptų po užmarštimi.
„Manau, yra Žagarėje nežinančių, kad tas knygas parašėme“, – nustebina Romualda VAITKIENĖ.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Daržininkystės malonumai
Buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Romualda ir fotokorespondentas Vytautas Vaitkai gyvena seniausioje Žagarės mieste Raktuvės gatvėje, vedančioje į Raktės kalnelį supančias kapines. Abipus kelio rikiuojasi mediniai namai dar su langinėmis, nors seniai nebenaudojamomis pagal paskirtį, bei senoviški mūriniai namai, tarp kurių kur ne kur įsikomponuoja renovuoti pastatai.
Vartai užkišti metaliniu kabliu. Prie durų – skambutis, o atsiveria jos nuspaudus senovinę „klemką“.
Šeimininkai ką tik grįžo iš ketvirtadieniais vykstančio didžiojo turgaus. Norėjo įsigyti sėklų, tačiau nebuvo pažįstamo prekiautojo iš Akmenės, turinčio savą sėklininkystės ūkį.
„Man sekasi auginti morkas, žemė gera – priesmėlis. Visada sėju vėlai, apie birželio 15-ąją, todėl nereikia daug kartų ravėti. Į dirvą dedu po vieną sėklytę – apsieinu be retinimo“, – savo daržininkystės patirtimi dalinasi ponia Romualda, pridurdama, kad ilgapirščiams iš ilgų vagų rudeniop daržoves „nusirauti nėra blogai“, bet kol kas jų šeimą ši neganda aplenkia.
Gal gerbia buvusią mokytoją.
Ir tądien turguje ją apkabino 49-erių metų vyriškis. Prisistatė esąs Dalius, dėkingas, kad išmokė lietuviškai rašyti be klaidų.
Susėdame pasikalbėti darbo kambaryje, kur stovi Vytauto kompiuteris ir spausdintuvas. Romualda sako iki šiolei šia aparatūra nesinaudojanti. Sunku suvokti, kaip ji ranka suskrebena šimtus puslapių, o paskui gulėdama, jei pavargsta, sudiktuoja vyrui, jau tarškinančiam klaviatūra.
Abiem šiemet sueina 85-eri.
Rasota vaikystė su šovinių kvapu
– Ką tikram žagariečiui reiškia turgus? Juk kadaise čia suvažiuodavo pirkliai net iš Rusijos, Lenkijos, Anglijos. Koks jis jūsų prisiminimuose?
Romualda: – Pamenu, jomarko dieną Žagarėje visi eidavome į turgų pirkti pusę kolo žuvelių. Tai būdavo toks matas – po 60 žuvyčių, suvertų ant jūros žolelių. Pamatuodavo kaip metrą ir paduodavo. Galėdavai čia pat, kur nors prie arklių vežimo, užkandžiauti. Pardavėjui ne gėda, nes jo prekė gardi. Dabar žuvelės nebe tokios, minkštos.
Vaikams, žinoma, nupirkdavo riestainių. O jau ledai tūtelės formos kokie skanūs atrodė! Toks Mažeika pardavinėdavo, stumdydamas ratelius su dėže, šaldoma ledu. Į tūtelę įdėdavo šaukštą geltonų – kiaušininių arba šaukštą rausvų – spanguolinių ledų.
– Jūsų vaikystė kvepia ledais?
Romualda: – Labiau prisimenu klijų, tušo, popieriaus kvapą. Mama dirbo pašte, kartais jai padėdavau pašto ženklus klijuoti arba vokus antspauduoti. Laiškus į dėžutes „Iki pareikalavimo“ sumesdavau. Iki šiol žinau, kas kokioms ponioms juos rašė (juokiasi).
Tėvelis buvo batsiuvys. Amatas kaip amatas, bet su aukso kantrybe. Žmogus atneša purvinus, nutrintus batus, batsiuvys juos nuplauna, nušveičia, pakala, susiuva, kur reikia, ir atiduoda dar šiltus. Jo įsitikinimu, batai turėjo blizgėti.
Kadangi laikėme karvę, penktą ryto basa per žolę droždavau ganyti. Kol nueini į vietą, kojos užkaista kaip ugnis. Per pietus vėl bėgi pieno parnešti, vakare – karvę parginti.
Ant „kūtės“ šieno su kačiukais priešpiečių miegodavau. Aš dėkinga šiai patirčiai. Kitaip gal nebūčiau tiek tempusi, juk nelabai stiprios sveikatos, sirgau difteritu.
Vytautas: – Mes šeimoje buvome keturi broliai ir keturios seserys. Jau kokių dvejų trejų metų mama sekmadieniais papuoštą baltais marškinėliais vesdavosi į Gruzdžių, kur tuomet gyvenome, bažnyčią. Sesuo Genutė sakydavo, kad visada nešdavausi lazdelę.
Mamos buvo geras balsas, gražiai giedojo ir galvojo mane būsiant kunigu. Giminėje turėjome kunigą, prosenelį Lionginą Rakštį, kurio portretas bažnyčioje kabojo.
Šešerių mane nuvedė pas vargonininką mokytis groti. Prie pianino dar nieko. Bet kai pasodino prie bažnyčios vargonų, kurie galingi kaip namas, su trimis eilėmis klavišų, tiek išsigandau, kad jokiu būdu negrojau. Taip šita mano „karjera“ baigėsi.
Gimiau 1930 metais, mus su Roma skiria pusmetis. Buvome auginami tautine, patriotine dvasia, todėl nuo mažens „eidavau Vilniaus ginti“. Kartą būdamas septynerių ant aukšto po spaliais radau karabiną paslėptą ir keletą šovinių. Broliui Benui, kuris buvo aštuonerių su puse metų, pasakiau: „Mes be Vilniaus nenurimsim.“
Už namo stovėjo klebono kluonas. Nusitempiau šautuvą į lomelę. Mačiau per šaulių renginius, kaip jie su ginklais elgiasi, ir bandžiau užtaisyti. Pažaliavę šoviniai niekaip nelindo vidun.
Ant kalvelės gyvenusi kaimynė užmatė, kad ketinu „Vilnių vaduoti“, ir pranešė tėvui. Taip mano garbingas žygis buvo sustabdytas (šypsosi)...
Žagarės jubiliejui reikėjo knygos
– Kada supratote, kad galite rašyti ir turite ką pasakyti kitiems?
Vytautas: – Kad galiu rašyti, tapo aišku mokykloje. Mokytoja kartą uždavė temą „Pro kambario langą“. Gyvenau pas senelius Katiliškių kaime prie Žagarės, tad parašiau apie dėdę Albiną (Albiną Vaitkų – Marių Katiliškį), tetą Onutę, rūtų darželį. Rašinys buvo geriausias.
Vaizduote nesiskundžiau. Visai dar mažas išėjęs į kiemą pamačiau keistą debesį ir parlėkiau vidun mamai šaukdamas: „Traktoriukas per debesį važiuoja!“, nors dar nebuvau gyvai traktoriaus matęs...
Romualda: – Vytautas dabar rašo savo atsiminimus. Jis nesugadintas, taip lengvai ir gyvai mintys liejasi. O aš, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, profesijos suvaržyta, negaliu taip paprastai.
Dukra Grytė, būdama maža, sakydavo: „Mamytė paskaito – parašo, tėvelis parašo – tada paskaito“.
– Bet jūs parengėte pirmąją „Lietuvos valsčių“ serijos knygą „Žagarė“. Kaip ėmėtės gigantiško darbo?
Romualda: – Buvo konkretus laikas. Artėjo Žagarės 800 metų jubiliejus. Tuometinis Žagarės seniūnas Petras Velykis pasiteiravo, ar negalėčiau išleisti brošiūrėlės, kurią jau turėjo parengęs kraštietis Stasys Laurinaitis. Jis buvo vienintelis mokytojas, mane kadaise išvaręs iš klasės už durų, nes per jo rusų kalbos pamoką skaičiau Fiodoro Dostojevskio romaną...
Jis pasitikėjo, leido viską taisyti, keisti. Tačiau pradėjusi skaityti supratau, kad negaliu, ten buvo tekstas vien apie klasių kovą. Brošiūrą grąžinau. Jis tada labai įsižeidė.
Kreipiausi į Istorijos institutą, kur gavau reikalingų knygų, suradome niekur nespausdintą mokslininkų istorinės-kraštotyrinės ekspedicijos Žagarėje medžiagą. Jie sutiko padėti. Pati ėmiausi rašyti apie žydus, apie rengtus vaidinimus, A. Briedis papasakojo futbolo istoriją, išvardindamas žaidėjų pavardes. Jis taip laukė knygos ir galvojo, kad tik nenumirtų.
O pinigų nebuvo.
Kreipėmės į tuometinį merą Voldemarą Bandžiuką. Reikėjo 20 tūkstančių litų, vėliau leidyba septyniais tūkstančiais pabrango. Meras pasakė: „Jei į asfaltą pinigus sudėsim, suvažinės, jei knygą išleisim – bus visam laikui.“ Ir skyrė lėšų.
Vytautas: – Dirbome dieną naktį. Turėjome tik pusmetį iki jubiliejaus. Romualda su dukra Gryte tekstus skaitė naktimis. Už savo pinigus pirkome spausdinimo mašinėlę „Olympus“, kad galėtume pateikti leidyklai ne ranka rašytus tekstus. Už leidinį honorarų negavome.
Pasirodo, pirmoji „Lietuvos valsčių“ serijoje turėjo išeiti monografija apie Obelius. Mes aplenkėme. Knyga buvo atvežta Žagarės jubiliejaus išvakarėse.
– Tada neturėjote leidybinio darbo patirties. Ar nebuvo sudėtinga?
Romualda: – Savivaldybė surengė susitikimą su vienu leidėju. Sėdėjome prie stalo, o jis klausinėjo, koks mano išsilavinimas, kokia profesija. Atsakiau: lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Jis nusprendė: blogai, literatūros mokytoja rašys sentimentalius tekstus. Taip tekstų jam ir neišsiunčiau.
Bet dabar su juo gražiai bendraujame. Žmogus suprato, kad ne tik mokslininkai, profesoriai gali parengti knygas. Mes turime savo matymą. Iš kitur atvykę žmonių nepažįsta, turi juos perprasti.
„Žagarę“ išleido „Versmės“ leidykla.
Radę savo giminę užpirkdavo mišias
– Išėjus monografijai nenurimote, tęsėte paieškas archyvuose?
Romualda: – Jau ieškodama informacijos „Žagarei“ sukaupiau labai daug archyvinės medžiagos. Išnaršydavau ir išsirašydavau ne tik tai, kas buvo susiję su mano ar Vytauto gimine, bet plačiau. Kalbinome senuosius gyventojus, Gerlingių šeima (kirpėjas Herbertas Gerlingis Žagarėje aktyviai dalyvavo ir kultūriniame gyvenime, vadovavo orkestrui – aut. past.) atidavė savo archyvą.
Važiavome į Gruzdžius. Būdavo, įlipame į bažnyčios bokštą, kur laikomos bažnytinės knygos, ir dirbame, o apačioje kunigas aukoja šventas mišias.
Įgiję pasitikėjimą net gaudavome knygas parsivežti į namus. Taip pat ir iš Šiupylių bažnyčios. Tik Akmenėje mus sutiko šaltai, neįsileido, nors ten tikėjausi aptikti duomenų apie senelius.
Darbų daug, rašau žmonėms. Tik suprantu, kad šiemet – tai ne pernai, pernai – ne užpernai. Kojos silpnos kartais, lyg toną neštų. Bet ne visada. Ir širdelė bėga. Bet ne visada...
Vytautas: – Didelis džiaugsmas, kai randi kažką savo. Tada užpirkdavome mišias už visą giminę. Juk atrodo – įsikišome į mirusiųjų pasaulį, sklaidydami XIX amžiaus puslapius. O po pamaldų, būna, verti bažnytinę knygą iš naujo, ir nauji faktai atsiveria, buvę nepastebėti...
Romualda: – Aš apskritai truputį mistikė. Paauglystėje kartą patyriau atsitikimą. Per Tris karalius nuėjau į svečius pas gimines eglutės nupuošiti. Visus ritualus jau atlikome, išsiruošiau grįžti namo. Buvo speigas, šalta. Namas ilgas, trys šeimos gyveno.
Stumiu duris į prieangį – už kažko kliūnu. Atsiprašau, bet niekas neatsako. Su sesute, – taip vadinau pusseserę, – pasižiūrime: vietoje, kur turėtų būti durys į lauką, šviesus lopas sienoje ir stovi nepažįstama moteris su senoviškai užrišta skarute.
Pusseserė išsigando, užtrenkėme duris. Man baisu nebuvo. Girdėjau apie vieną šeimą, iš kurios dukra turėjo eiti į vienuolyną, bet išvyko į JAV ir ištekėjo. Visa giminė ją pasmerkė. Gal po mirties parėjo savo namų apžiūrėti...
– Netikėta istorija. Turbūt panašių rasime naujausioje jūsų parengtoje knygoje „Elegija mano senai gatvei“?
Romualda: – Raktuvės gatvės istorija – viso miesto istorija. Iš mūsų gatvės kilę bent keturi „stražnikai“ (caro laikų policininkai – aut. past.), trys miesto burmistrai, čia buvo žydų sandėliai. Gatvė atsiremia į kapines. Ten irgi paslapčių pilna.
Kada laidojo kaimynę, duobkasiai pusės metro gylyje šeimos kape netikėtai rado griaučius. Kažkas kadaise mįslingai buvo palaidotas.
Apie ryšį su kalba ir literatūra
– Turbūt gebėjimas žodžiais kurti vaizdus, „tapyti“ istorijų paveikslus įrašytas genuose? Vieno jūsų dėdė buvo kalbininkas Petras Jonikas, kito – rašytojas Marius Katiliškis?
Vytautas: – Turbūt kažkas yra. Su dėde Albinu Vaitkumi – Mariumi Katiliškiu bendravome nedaug. Jam išvykus į Ameriką susirašydavome retai. Apie save jis vengdavo pasakoti. Kai mano tėvas grįžo iš lagerio, Marius laiške skundėsi: jei turėtų 28–30 tūkstančių dolerių, sūnus Saulius būtų sveikas. Jo raida trejų ketverių metų sustojo. Išstypo iki lubų, bet mąstymas liko vaiko.
Po mano tėvo mirties M. Katiliškis parašė: „Ir aš norėčiau, kad mano akis šalia tėvų ir brolių užpiltų Švėtės smėlis.“ Paskutinis jo noras liko neišpildytas.
O jo dukra Agnė baigė žurnalistiką, ištekėjo ir, atrodo, šio amato niekada nesiėmė.
Aš žurnalisto duoną krimtau. Pradėjau nuo Žagarės rajono laikraščio „Komunizmo aušra“, vėliau dirbau Joniškio rajono laikraštyje „Tarybinis balsas“ (dabar „Sidabrė“ – aut. past.). Rašydavau fotoreportažus, vaizdelius, apybraižas. Tekstas „Nužudyti gyvenimai“ apie žydus ėjo per aštuonis numerius. Paskui daug kas juo naudojosi.
Kadangi buvau iš aštuonių vaikų, nedaug žemės turėjusiems tėvams buvo sunku išleisti į mokslus. Norėjau stoti į Gruzdžių veterinarijos technikumą. Reikėjo gauti iš partkomo charakteristiką. O ten parašė: „Bandito vaikui mokslas nereikalingas.“ Ir nepriėmė.
Teko amatų mokykloje mokytis. Po to geležinkelininkų mokykloje būčiau galėjęs tapti mašinisto padėjėju, bet sugrįžau.
„Ir būtum visą laiką suodinas kaip velnias“, – įsiterpia Romualda.
– O po kariuomenės, – beje, tarnavau Kryme ir žaidžiau krepšinį karinės apygardos komandoje, – charakteristika pasikeitė. Dirbau ir Latvijoje. Miškus kirtome, paskui kiaulides statėme. Ten per savaitę galėdavau uždirbti beveik kaip kitur per mėnesį.
Teko ir Žagarės vykdomajam komitetui vadovauti, ir kooperatyvo pirmininko pavaduotoju dirbti. Niekas netiki, kad nebūdamas komunistu patekau. O aš buvau nepartinis.
Kai prasidėjo Sąjūdis, visi nerimavome, kad gali užeiti kariuomenė. Netoli Žagarės Latvijoje buvo karinis dalinys. Jame vyko partijos susirinkimas ir atsirado Vytautą Vaitkų ten „mačiusių“. Tik kaimynei Lakštutei Preikšaitei paliudijus, kad tuo metu jai padėjau sode, kalbos užtilo...
Mokytoja ėmėsi burti Sąjūdžio grupę
– Įdomi įvykių interpretacija. Kaip žmonės galėjo taip mąstyti? Juk jūs, mokytoja, Žagarėje pradėjote burti sąjūdiečius.
Romualda: – Buvo sudėtingas metas. Mes po laidotuvių (Vaitkai po nelaimingo įvykio palaidojo žentą ir anūką – aut. past.). Bet 1988 metais vyko Žagarės parko tvarkymas, atvažiavo draugų. Pasiėmiau popierėlį, gal ką nors laikraščiui parašysiu, ir išėjome į mitingą.
Nuo tada pradėjome burti grupę. Sėdome su Vytautu į savo keturkampį „drandaletą“ ir išvažiavome ieškoti iniciatyvių žmonių. Užsukome pas vieną kolūkio pirmininką, jis pasakė: „Tas laivas be burių, toli neplauks.“ Nuvažiavome pas kitą. Jis atsakė: „Jei bus sveikatos, visada padėsiu.“
Kreipiausi į mokytojus, medikes – Inesą Keršienę, Valeriją Normantienę.
Mes ir Joniškį paraginome grupę kurti.
Visus pagrindinius darbus ir vadovavimą perėmė I. Keršienė. O aš amžinai šnekėdavau kaip ruporas, kur ką „užkišti“ reikėdavo. Ar partizanų palaikus perlaidoja, kalbu, ar žydų minėjimo renginys – kalbu.
– O koks buvo santykis su mokiniais? Kaip lengvai jie įsileisdavo į savo pasaulį, neatsitverdavo?
– Sunku pasakyti, kaip tie ryšiai nusistato. Abiejų dukrų klasės buvo artimos ir stiprios. Su mergaitėmis ir duoną kepdavome. Aiškindavau joms apie raugą. Mamos pradėjo atakuoti, kokie čia nauji reikalavimai lietuvių kalbai ir literatūrai. O paskui vos ne visi vaikai ėmė iš namų nešti savo duoną, tai kokį iškeptą blyną, kartu vaišindavomės...
Su vaikais susitardavau: pamoka turi 45 minutes, mes, gerai dirbdami, galime sutaupyti penkias. Tada sėduosi ir skaitau knygą, kuri vaikams patinka. Taip sudomindavau, paskatindavau skaityti.
Su amžiumi į mažesnius vaikus imi kitaip žiūrėti, nes pati tampi senele ir jie atrodo kaip anūkai.
Pamenu, sušaukė pasitarimą: aštuntokai labai blogi, dirbti neįmanoma. O mano patirtis kitokia: po vyresniųjų pas juos nueidavau pailsėti, tiesiog rojus.
Pati turėjau puikią mokytoją vienuolę Danutę Mušinskaitę. Iš jos pamokų užrašų Vilniaus pedagoginiame institute laikiau literatūros egzaminus.
Vytautas: – Roma labai darbštus, atsakingas žmogus. Ji be 5–6 pažymių trimestro niekada nevesdavo. Pundais į namus nešdavosi rašomuosius darbus.
Net kaimynai susirūpindavo, kad pas mus per naktis šviesa dega: ji iki paryčių sėdėdavo mokinių rašinius taisydama, aš – savo laboratorijoje darydamas nuotraukas. Tuo metu Žagarės vidurinė tapo rajono bazine mokykla.
Roma gavo Liaudies švietimo pirmūno vardą.
„Nebesigirk jau, gana“, – mosteli ranka ponia Romualda.
„Pagyrūkštis“ ir pristabdanti ranka
Jie visada taip: jei Vytautas labiau įsibėgėja, Romualdos ranka, paliesdama kelį ar alkūnę, pristabdo. Kai ji per mažai pasako, vyras priduria, pats save su lengva pašaipėle vadindamas „pagyrūkščiu“.
Ant stalo rikiuojamos knygos kalba už save: monografija „Žagarė“, knyga apie krašto amatininkus „Amatų metai“, apie 200 puslapių kompiuterinis leidinys apie Vaitkų giminę „Vaitkai, Vaitkaičiai, Vaitkevičiai“ (rengiama jau antra dalis – aut. past.), krašto pažintinė knygelė „Kelionė per laiką“, Romualdos redaguota ir idėjomis papildyta Aušros Petrauskienės knyga „Miestelis, kuriame gyvena lėlės“ (nors šios knygos nuopelnų ji neprisiima) ir kelio į spaustuvę laukianti jau beveik parengta knyga apie Raktuvės gatvę „Elegija mano senai gatvei“.
Tekstas paruoštas, bereikia sumaketuoti, redaguoti ir spausdinti. Turėtų būti pristatyta šių metų Kultūros sostinės Vyšnių festivalyje.
„Versmės“ leidyklos direktoriaus pavaduotoja Vida Girininkienė sako, kad pati Romualda Vaitkienė yra verta atskiros knygos. Ji vien nuotraukų turi sukaupusi apie 2000. Tai – Žagarės istorija.
„Miestelyje visas aktyvus gyvenimas priklauso nuo kokių 10 žmonių, kurie aprašo, renka istoriją. Toli gražu ne kiekviename miestelyje ir dideliame mieste yra tokių žmonių, kaip ponia Romualda, ir kultūrinės perspektyvos ten mažos“, – sako V. Girininkienė.
R. Vaitkienė – vienintelė žagarietė, kuriai už nuopelnus suteiktas Joniškio rajono garbės pilietės vardas, Mato Slančiausko premija. Prieš penkerius metus pora gavo Lietuvos kaimo šviesuolių šeimos apdovanojimą.
60 metų kartu
Šiemet bus jau 60 metų, kai pora susituokė ir slapta „šliūbą“ priėmė Krakių bažnyčioje pas pažįstamą kunigą. Autobusu iki Dotnuvos nuvažiavo, toliau pėsti ėjo šešis kilometrus. Grįžtant klebonas iki stoties suorganizavo transportą.
Vytauto akyse šmėkšteli šelmiškos ugnelės. Jis pirmas įsižiūrėjęs mokykloje aukštą, liekną mergaitę, su ilgaauliais bateliais, grojusią pianinu. Ir jau nebepamiršo.
Nors abu buvo išdidūs ir nedrąsūs. Per šokių repeticiją mokytoja liepė išsirikiuoti berniukams ir mergaitėms vieniems prieš kitus.
„Aš buvau aukščausia. Žiūriu, priešais mane stovi toks didžiulis, garbanotas. Visi susiporavo, o mes kaip ožiai. Tada mokytoja mūsų rankas paėmė ir sudėjo šokiui,“ – mena Romualda.
Sako, kažkokia nematoma gija ateina iš praėjusių amžių. Kai abu sudarinėjo giminės medžius, rado sąsają: XVIII amžiuje giminaičiai iš jų atšakų jau buvo susituokę.
Autorės nuotr.
AMŽININKAS: Abu prie kieme Romualdos vaikystėje sodinto kaštono.
HARMONIJA: Jei Vytautas labiau įsibėgėja, Romualdos ranka pristabdo; kai ji per mažai pasako, vyras priduria, pats save su lengva pašaipėle vadindamas „pagyrūkščiu“.
KARTU: Žagarės metraštininkai Romualda ir Vytautas Vaitkai per gyvenimą pasiremdami kartu eina jau 60 metų.
BROLIAI: Du broliai: Benediktas ir Vytautas, kuris kadaise vaikystėje trumpakelnis norėjo „Vilnių vaduoti“.
SUSITIKIMAS: Vytautas Vaitkus susitikime Žagarėje su signataru, filosofu Romualdu Ozolu.
APDOVANOJIMAI: Romualda Vaitkienė yra ir Joniškio Garbės pilietė, Mato Slančiausko premijos laureatė.
Asmeninio albumo nuotr.
VESTUVĖS: Tokie kuklūs jie, Romualda ir Vytautas Vaitkai, buvo vestuvių dieną.
GIDAS: Kartais Vytautas Vaitkus tampa miesto svečių gidu.
POMIDORAI: Žagarės metraštininkė – tarp savo augintų pomidorų.
PEDAGOGĖ: Buvusi pedagogė – prie lentos.
VAIKYSTĖJE: Mažoji Romualda su tėvais – Marijona ir Pranciškumi Daugmondžiais.
AUKSINĖS: Prieš dešimtmetį buvo auksinis Romualdos ir Vytauto Vaitkų jubiliejus.