Gelbėtojas pasirinko misiją: užbėgti nelaimei už akių

„Sidabrės“ nuotr.
Ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas Vol­de­ma­ras Trei­go­tas jau try­li­ka me­tų ne tik gel­bė­ja mū­sų gy­vy­bes ir tur­tą, bet jau trys me­tai ėmė­si sa­va­ran­kiš­kos lab­da­rin­gos mi­si­jos toms ne­lai­mėms už­bėg­ti už akių
Prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo pa­rei­ga ri­zi­kin­ga ir pa­vo­jin­ga gy­vy­bei. Šiuos pa­rei­gū­nus kvie­čia­me į pa­gal­bą ge­sin­ti gais­rus pa­sta­tuo­se, miš­kuo­se, lik­vi­duo­ti ava­ri­jų pa­da­ri­nius, che­mi­nius in­ci­den­tus. Tai žmo­nės, ku­rie gel­bė­ja žmo­nes, jų tur­tą ir ma­te­ria­li­nes ver­ty­bes gais­rų me­tu ir po jų bei įvai­rių ava­ri­jų at­ve­jais, iš van­dens trau­kia skęs­tan­čius, su­tei­kia jiems įvai­rią rei­kia­mą pa­gal­bą per sti­chi­nes ne­lai­mes ir bui­ty­je.

Ug­nia­ge­sius gel­bė­to­jus su drau­giš­kais pa­ta­ri­mais su­tin­ka­me mū­sų kai­muo­se ir mies­te­liuo­se – tik jiems rū­pi, ko­kia mū­sų pa­sta­tų ir įran­gos prieš­gais­ri­nė būk­lė.Ta­čiau 36-erių Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas Vol­de­ma­ras Trei­go­tas ša­lia šių pa­rei­gų, ku­rias uo­liai vyk­do, jau trys me­tai sa­va­no­riš­kai įsi­ra­šęs dar vie­nas pa­rei­gas – lais­vu nuo tar­ny­bos me­tu sė­da į nuo­sa­vą au­to­mo­bi­lį, ant sto­go tvir­ti­na­si su­lanks­to­mas ko­pė­čias, į ba­ga­ži­nę krau­na­si tris la­ga­mi­nus su ka­mink­rė­čio įran­ga, pe­le­nų siurb­liu ir va­žiuo­ja į mū­sų kai­mus ir vien­kie­mius – pas neį­ga­lius, se­ny­vo am­žiaus, vie­ni­šus, vie­ni­šas mo­ti­nas ir už pa­pras­tą nuo­šir­dų lie­tu­viš­ką AČIŪ va­lo jų na­mų ka­mi­nus. Su­si­rin­kęs įran­gą su­ka ki­tu marš­ru­tu, kur jo pro­fe­sio­na­lių ran­kų lau­kia. Neat­ly­gin­ti­nai ra­jo­no kai­muo­se Vol­de­ma­ras Trei­go­tas, au­ko­da­mas sa­vo lai­ką, pa­vog­tą nuo šei­mos, nau­do­da­mas sa­vo trans­por­tą ir įran­kius, pa­ga­liau – sa­vo svei­ka­tą, sau­giam kū­re­ni­mo se­zo­nui kas­met pa­ruo­šia po maž­daug dvi de­šim­tis ka­mi­nų. Ir taip jau tre­čią se­zo­ną. Kiek ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas pa­si­ren­gęs dar sa­vęs iš­da­lin­ti? „Tiek, kiek rei­kės, kol jė­gos leis,“ – ne­daug­žo­džiau­da­mas at­sa­kys. Jo ko­le­gos pa­sa­kys, kad tai gar­bin­gas, bet kuk­lus pa­rei­gū­nas.
„Sidabrės“ nuotr.
Pa­mo­kos mū­sų au­gan­čiai jau­na­jai kar­tai. Prie tven­ki­nio su­reng­tuo­se mo­ky­muo­se ra­jo­no ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas jau­nie­siems jo­niš­kie­čiams pa­sa­ko­jo ir de­monst­ra­vo, kaip elg­tis van­de­ny­je ir iš­ti­kus ne­lai­mei

VALS­TY­BĖS TAR­NAU­TO­JAS 2019

Ar Jūs pa­žįs­tat to­kį pi­ni­gą?

V. Trei­go­tas su sa­vo as­me­ni­ne ne­ti­piš­ka lab­da­ra su­ka po vi­są ra­jo­ną. Jo lab­da­rin­gi marš­ru­tai lais­vu nuo tar­ny­bos me­tu drie­kia­si nuo vie­no ra­jo­no kraš­to iki ki­to. Jo pa­siau­ko­ji­mą jau ži­no vi­sų se­niū­ni­jų so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, ge­riau­siai pa­žįs­tan­tys sa­vo se­niū­ni­jos žmo­nes, jų bė­das, su­da­ro ne­tgi są­ra­šus žmo­nių, ku­riems la­bai rei­ka­lin­ga to­kia pa­gal­ba. Ir tuos są­ra­šus į ran­kas ima Vol­de­ma­ras.

Aną kar­tą se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­pra­šė sku­bios pa­gal­vos pas neį­ga­lią mo­čiu­tę – kiek gy­ve­na tuo­se na­muo­se, dar nė kar­to ne­va­ly­tas nei ka­mi­nas, nei šil­do­ma sie­ne­lė. O pro­ble­mų daug – pro sklen­dę jau ug­nies ki­birkš­tys ver­žia­si, nes ka­mi­nas už­si­ne­šęs.

Iš­vy­du­si jau­ną švie­siap­lau­kį vy­rą, dir­ban­tį kaip vi­jur­kas, mo­te­ris ne­spė­ja jo aki­mis gau­dy­ti – čia vi­du­je, prie kros­nies, čia jau ant sto­go. Ši­tiek suo­džių, ši­tiek pe­le­nų iš jos ne­va­ly­to ka­mi­no iš­ne­šė! Sut­var­kė, iš­va­lė, nė dul­ke­lės ne­pa­li­ko.

– Kiek aš sko­lin­ga? – klau­sia­mai su­žiu­ro mo­čiu­tės akys.

– Nie­ko, mo­čiut, nie­ko. Pa­sa­ky­kit: „Ačiū“, – šyp­te­li Vol­de­ma­ras.

– Kaip?.. Aš ne­sup­ran­tu, – nuo­sta­bos iš­tik­ta na­mų šei­mi­nin­kė.

– O Jūs ži­not to­kį pi­ni­gą, ku­ris va­di­na­si AČIŪ? – juo­kia­si Vol­de­ma­ras, glos­ty­da­mas šei­mi­nin­kės pe­čius.

Mo­čiu­tės aky­se su­ži­ba aša­ra, ku­ri ne­val­do­mai ri­ta­si jos skruos­tu...

Ar dar esa­ma to­kių ge­ra­da­rių?

Žmo­nės, pa­na­šu, jau at­pra­tę nuo be­tar­piš­kos, ne­sa­va­nau­diš­kos ir dar ne­mo­ka­mos pa­gal­bos vie­nas ki­tam. Tuo įsi­ti­ki­nęs ir ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas Vol­de­ma­ras. Ne vie­nas se­no­lis, iš­gir­dęs, kad už juo­dą dar­bą tik­ra­ja to žo­džio pra­sme at­vy­kė­lis dar ir pi­ni­gų nei­ma, su­trin­ka. „Ne­ga­li bū­ti, taip jau ne­bū­na“, „Čia kaž­kas ne taip... Gal ko­kia klas­ta? Ap­gau­lė?“. Ki­ti ima bal­siai svars­ty­ti: o gal pa­ken­kė, ne pa­dė­jo? Bet ne – ka­mi­nas už­te ūžia. Leng­viau at­si­dūs­ta, už ge­ra­da­rį, kaip an­ge­lą, nu­si­lei­du­si tar­si iš ki­to, ne šio, pa­sau­lio, po­te­rius su­kal­ba – duok Die­ve, jam svei­ka­tos.

Nuo at­ly­gio už sa­va­no­riš­ką veik­lą Vol­de­ma­rui te­ko ir... pa­bėg­ti. Se­no­lis, nie­kaip ne­sup­ras­da­mas, kad dar esa­ma žmo­nių, už dy­ką tal­ki­nan­čių, į suo­di­ną jo švar­ką ku­piū­rą įbru­ko. Ne­pa­dė­jo joks pa­siaiš­ki­ni­mas ir sa­vo mi­si­jos pri­sta­ty­mas. Ne­li­ko nie­ko ki­to – Vol­de­ma­ras iš­trau­kė pi­ni­gą iš ki­še­nės, pa­dė­jo ant sta­lo ir te­ki­nas iš tro­bos pa­bė­go...

Kri­te­ri­jus nu­si­sta­tė pa­ts

Su ko­le­go­mis lan­ky­da­mas kai­mų ir vien­kie­mių gy­ven­to­jus – tik­rin­da­mas jų kros­nis ir ka­mi­nus, da­lin­da­mas ir tvir­tin­da­mas dū­mų de­tek­to­rius, V. Trei­go­tas jau se­niai tei­gia dė­me­sį at­krei­pęs į kai ku­rių gy­ve­ni­mų liūd­ną bui­tį. Dau­ge­liui jų, ne­te­ku­sių svei­ka­tos, jė­gų, gau­nan­čių ne­di­de­les pen­si­jas, ver­kiant rei­kia pa­gal­bos. Vie­na neį­ga­li mo­čiu­tė vel­tui ry­mo prie lan­go – vien­tur­tis sū­nus jau pen­ke­ri me­tai ne­lan­ko, o kai­me nuo­vo­kių, jau­nų vy­rų jau ten­ka su ži­bu­rių ieš­ko­ti. Tai ir at­sa­ky­mas, ko­dėl mū­sų se­no­lių kros­nys ap­tru­pė­ję, šil­do­mų sie­ne­lių kok­liai su­by­rė­ję, su­trū­ki­nė­ję, ka­mi­nai ne­va­ly­ti.

„Kai to­kių rei­dų me­tu pa­klau­si žmo­nių, ko­dėl taip ne­sau­giai gy­ve­na, iš­girs­ti vie­ną ir tą pa­tį at­sa­ky­mą – kai­me ne­bė­ra ko į pa­gal­bą pa­si­kvies­ti... Ta­da ir ki­lo min­tis už­siim­ti šia veik­la. Jau penk­ti me­tai lais­vu nuo tar­ny­bos me­tu už­sii­mu in­di­vi­dua­lia veik­la. Esu vie­nin­te­lis ra­jo­ne ka­mink­rė­tys. Esu per­pra­tęs vi­sas šil­dy­mo sis­te­mas ir jų niuan­sus, ka­ti­lus. O prieš tris me­tus atė­jo su­pra­ti­mas, kad tu­riu pa­dė­ti ir ne­pri­tek­lių ka­muo­ja­miems. Da­viau sau žo­dį, kad bū­siu tas, ku­ris pa­gal iš­ga­les ei­siu, va­žiuo­siu, pa­dė­siu. Ne­ga­liu pa­dė­ti vi­siems, to­dėl te­ko at­si­rink­ti la­biau­siai nu­skriaus­tų ir be­jė­gių žmo­nių gru­pę. Taip da­bar ir va­žiuo­ju pas se­nus, vie­ni­šus, neį­ga­lius, vie­ni­šas ma­mas su vai­kais. Nu­va­žia­vau vie­nu ad­re­su, ki­tu, žiū­riu, kad, pa­da­ręs ge­rą dar­bą, pa­ts ge­riau jau­čiuo­si, “ – pa­sa­ko­ja ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas, lais­vu nuo tar­ny­bos me­tus ta­pęs sa­va­no­riš­ku ka­mink­rė­čiu.

Vol­de­ma­ras pri­si­pa­žįs­ta ne iš­kart apie to­kią sa­vo lab­da­rin­gą veik­lą pra­si­ta­ręs žmo­nai Gab­rie­lei. Vis dve­jo­jo: ar su­pras, ar pa­lai­kys? Be rei­ka­lo – su­pra­tin­ga žmo­na, iki šiol ži­no­ju­si tu­rin­ti pui­kiau­sią vy­rą ir vai­kų tė­vą, dar la­biau ap­si­džiau­gė, ko­kia iš­ties di­de­lė jo šir­dis.

Sva­jo­nių sva­jo­nė

Vol­de­ma­ras Trei­go­tas ne iš tų pa­rei­gū­nų, ku­rie de­juo­ja dėl ma­žų ri­zi­kin­gos pro­fe­si­jos at­sto­vų at­ly­gi­ni­mų. Ir jam, tie­są sa­kant, ma­žiau­siai rū­pi, val­džia juos ruo­šia­si di­din­ti ar ne. Ne dėl pi­ni­gų šios pro­fe­si­jos troš­ko – dėl dar­bo spe­ci­fi­kos, no­ro pa­dė­ti. Nes tap­ti pro­fe­sio­na­liu ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju – Vol­de­ma­ro sva­jo­nė nuo vai­kys­tės. Nie­ko ki­to ne­si­rin­ko, apie nie­ką ki­tą ne­gal­vo­jo. Iš­kart pra­vė­rė tuo­me­ti­nio Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­ko Pet­ro Taut­vai­šo dar­bo ka­bi­ne­to du­ris. Nuž­vel­gęs at­kak­lų, aiš­kiai mo­ty­vuo­tą jau­nuo­lį jis tik skės­te­lė­jo ran­ko­mis: nė­ra lais­vų eta­tų, vi­si užim­ti. Ta­čiau te­le­fo­ną už­si­ra­šė. Dėl vi­so pik­to.

Vol­de­ma­ras lau­kė, o kai vil­tis jau bu­vo be­veik už­ge­su­si, su­si­kro­vė la­ga­mi­ną ir iš­va­žia­vo į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją. Ta­čiau te­le­fo­nas po aš­tuo­nių mė­ne­sių vis tik su­skam­bė­jo. Skam­bi­no jau ki­tas, nau­jas vir­ši­nin­kas ir pa­kvie­tė į ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų gre­tas.

– Tur­būt jau tą pa­čią die­ną ėmiau krau­ti la­ga­mi­ną, iš­kart at­si­sa­kiau pel­nin­go dar­bo, per ke­lias die­nas grį­žau į Jo­niš­kį ir jau sto­vė­jau ant Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos slenks­čio. Per tuos tar­ny­bos me­tus nuo 2007-ųjų bir­že­lio dar nė kar­to ne­sua­be­jo­jau sa­vo pa­si­rin­ki­mo tei­sin­gu­mu. Pro­fe­si­ja iki šiol te­be­ža­vi, – lai­min­giau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­ką iki smulk­me­nų me­na ne­pap­ras­tas pa­rei­gū­nas, o su pliu­so ženk­lu.

Ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas tvir­to bū­do – jis sa­vo die­no­raš­ty­je skau­džios sta­tis­ti­kos ne­fik­suo­ja. Per tuos try­li­ka me­tų vis­ko ma­tė, vis­ko pa­ty­rė. Nė vie­no tra­giš­ko įvy­kio iš at­min­ties neišb­rau­kė, iki smulk­me­nų tos ug­nies pa­ženk­lin­tos tra­ge­di­jos, į ku­rias kas­kart sku­ba su ko­man­dos drau­gais, nu­sė­da jo at­min­ty­je. Ko ge­ro vi­sam gy­ve­ni­mui. Už­tat ir ėmė­si as­me­ni­nės ini­cia­ty­vos, kad tų ne­lai­mių, aša­rų bū­tų kuo ma­žiau.

Pa­na­šu, kad Vol­de­ma­ras sau au­gi­na ir pa­mai­ną. Pen­kia­me­tis sū­nus Mar­ty­nas la­bai bran­gi­na tas aki­mir­kas, kai ga­li tė­tį dar­be ap­lan­ky­ti – ropš­čia­si į gel­bė­ji­mo ma­ši­ną, ne­tve­ria džiaugs­mu, kai jam lei­džia­ma švy­tu­rė­lius įjung­ti...

Tre­čio­kė duk­ra Ade­lė jau ži­no, jau pa­ty­rė, ko­kia iš­ties pa­vo­jin­ga yra tė­čio pro­fe­si­ja. Anų me­tų žie­mą ant tven­ki­nio le­do ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai pra­di­nu­kams de­monst­ra­vo, kaip at­lie­ka­mi į ne­lai­mę pa­te­ku­sio žmo­gaus gel­bė­ji­mo dar­bai. Iš va­ka­ro jai tė­tis pa­pa­sa­ko­jo vi­są gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jos sce­na­ri­jų, ku­ris bus de­monst­ruo­ja­mas, vis­ką, kaip bus, Ade­lė pa­pa­sa­ko­jo sa­vo kla­sės drau­gams. O kai jos tė­tis, pa­ts ban­giau­sias žmo­gus gy­ve­ni­me, vai­di­nęs sken­duo­lį, at­si­dū­rė le­di­nia­me van­de­ny­je, mer­gai­tė ir suak­me­nė­jo iš siau­bo – drau­gų „iš­gel­bė­tą“ tė­tį pir­mo­ji bė­go ap­ka­bin­ti.

Ge­rą to­kį žmo­gų tu­rė­ti šei­mai, gar­bė ir lai­mė to­kį pa­rei­gū­ną tu­rė­ti ra­jo­no žmo­nėms.

 

 

Komentarai

Mes    Pen, 2020-01-31 / 11:22
Gerbkime ir dėkokime žmogui,kad turime tokį savo rajone. Ir dažniau sakykime vienas kitam,Ačiū,Atsiprašau,Prašau,tokie žodžiai ilgai, ilgai išlieka širdyje....
Aušra    Ant, 2020-02-11 / 21:00
Skaitau ir negaliu patikėti, kad tarp mūsų dar yra tokių NUOSTABIŲ, KILNIŲ žmonių.VERTAS VERTAS VERTAS būti NUGALETOJU, juk viso rajono senjorams ir neįgaliems savo sąskaita tarnauja jau tris metus! Čia jums ne akimirka žavinga.
Remigijus    Pen, 2020-02-14 / 15:42
Kai pagalvoji, daugelis nemokamų dalykų būna tik pelėkautuose.... Seniai apie tokį ilgalaikį nesavanaudį žmogaus poelgį begirdėjau. Tiesiog širdis džiaugiasi apie Tokį žmogų skaitant, pasaulis atrodo šviesesnis. AČIŪ už publikaciją ir Sidabrei, ir jos herojui. Sėkmės KONKURSE, keliu abi rankas UŽ Voldemarą

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.