Vienintelė rajono Mokytoja sulaukė padėkos „Ačiū už pamokas“

Pro­jek­tą „Ačiū už pa­mo­kas“, skir­tą pri­si­min­ti la­biau­siai įkve­pian­čias ir įdo­miau­sias mo­ky­to­jų pa­mo­kas, spa­lio 3 – lapk­ri­čio 7 die­no­mis ren­gė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja, in­ter­ne­to po­rta­lai.

Mė­ne­sį vy­ku­sia­me pro­jek­te kiek­vie­nas ga­lė­jo pa­dė­ko­ti sa­vo bu­vu­siam ar esa­mam mo­ky­to­jui už jo dar­bą, už tai, ką jis su­tei­kė, už ne­pa­mirš­ta­mas pa­mo­kas. Ini­cia­ty­vos me­tu vi­suo­me­nė ska­ti­na­ma pri­si­min­ti ver­tin­giau­sių pa­mo­kų iš­mo­kiu­sius mo­ky­to­jus, no­mi­nuo­ti juos, pa­sa­kant pa­pras­čiau­sią žo­dį „ačiū“ . Mo­ki­niai siun­tė pa­dė­kas pe­da­go­gams iš vi­sų Lie­tu­vos kam­pe­lių, vi­sų da­ly­kų mo­ky­to­jams, taip pat so­cia­li­niams pe­da­go­gams.

Iš vi­so bu­vo no­mi­nuo­ta 200 pe­da­go­gų, ku­rie su­lau­kė dau­giau nei 36 tūks­tan­čių „ačiū“. Tarp jų dau­giau­sia mo­ki­nių pa­dė­kų su­lau­kė ir Kriu­kų pa­grin­di­nės mo­kyk­los pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja An­ge­lė Če­pai­tie­nė.

„Ačiū, Mo­ky­to­ja, už vis­ką. Vi­sų bend­rak­la­sių var­du lin­ki­me sėk­mės, svei­ka­tos, ap­lin­ki­nių mei­lės! Ne­mo­ka­me iš­reikš­ti to dė­kin­gu­mo, bet tą da­ro­me la­bai la­bai nuo­šir­džiai! My­li­me Jus!“ – toks nuo­šir­dus AČIŪ per Lie­tu­vos Res­pub­li­kos švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ją pa­siųs­tas mo­ky­to­jai An­ge­lei.

„Daž­nai tik po ku­rio lai­ko su­pran­ta­me, ką mums da­vė mo­ky­to­jai, ko­kios svar­bios bu­vo jų pa­mo­kos, pa­ta­ri­mai, šil­tas as­me­ni­nis san­ty­kis. Mo­ky­to­jai ne tik su­tei­kia ži­nių, jie au­gi­na as­me­ny­bes, pa­de­da rink­tis to­li­mes­nį gy­ve­ni­mo ke­lią. Kar­tais sa­vęs klau­sia­me: kas aš bū­čiau, jei ne vie­nas ar ki­tas mo­ky­to­jas ma­no gy­ve­ni­me?“ – sa­ko Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to vi­ce­mi­nist­rė Jo­lan­ta Ur­ba­no­vič.

Tuo tar­pu Kriu­kų pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je dir­ban­ti An­ge­lė Če­pai­tie­nė nuo to­kios ma­lo­nios ži­nios nu­ste­bin­ta. Sut­ri­ku­si mo­ky­to­ja po mi­nu­tės ki­tos tar­si at­si­pei­kė­ja – kas gi pa­ra­šė, kas gi iš­ta­rė tą AČIŪ? Ža­ga­rie­čiai, pir­mo­ji lai­da, ku­riuos ji mo­kė prieš 39 me­tus? Min­dau­gių pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ki­nu­kai, su ku­riais ne­si­sky­rė di­džią­ją kar­je­ros da­lį? Ar kriu­kie­čiai, ku­riuos auk­lė­ja pa­sku­ti­nius ke­le­rius me­tus? Į ku­riuos pirš­tu be­dur­si, tik­rai su tiks­liu at­sa­ky­mu pa­tai­ky­si.

Ža­ga­rės tuo­me­ti­nė­je vi­du­ri­nė­je A. Če­pai­tie­nė te­dir­bo vos ket­ve­rius me­tus, o jos bu­vu­sių mo­ki­nu­kų bran­duo­lys iki šiol įvai­rių šven­čių pro­ga te­be­siun­čia jai ži­nu­tes, svei­ki­ni­mus, net na­muo­se aplanko… „Jūs pa­ti gražiausia… Pa­ti geriausia… Pa­ti my­li­miau­sia“, – be­ria tuos pa­čius komp­li­men­tus, kaip ir prieš be­veik ke­tu­ris de­šimt­me­čius.

– Iš­ties, at­va­žia­vu­si dirb­ti į mo­kyk­lą, su­si­dū­riau su to­kia si­tua­ci­ja: tuo­me­ti­nės Ža­ga­rės eli­to ir jų ap­lin­kos vai­kai bu­vo su­rink­ti pas vie­ną mo­ky­to­ją į vie­ną kla­sę, o man, kaip vė­liau paaiš­kė­jo, – te­ko tai, kas li­ko. Tarp jų bu­vo ir iš­dy­ku­sių, ir mo­ky­tis ne­no­rin­čių, ir aso­cia­lio­se šei­mo­se au­gan­čių. Te­ko bū­ti griež­tai, kad juos ap­sau­go­ti, ap­gin­ti. At­ro­do, kar­je­ros pra­džio­je dar ir do­rai dirb­ti su vai­kais ne­mo­kė­jau, ta­čiau ta­da ro­dė­si, jei kas at­si­tik­tų, ga­lė­tų dėl jų net nu­mir­ti... Aš gi ko­vo­to­ja. Už­tat net šal­tą žie­mą ei­da­vo­me ant kal­no vi­sa kla­sė už­si­kur­ti lau­žą. Svar­biau­sia – jo­kio iš­ti­ži­mo! Gal su pa­žan­gu­mu pa­ra­le­li­nės kla­sės ir ne­ga­lė­jo­me pa­vy­ti, ta­čiau la­bai sten­gė­mės ki­tur – kon­kur­suo­se, pa­si­ro­dy­muo­se. Te­ki­ni bėg­da­vom kar­tu per mies­te­lį rink­da­mi ma­ku­la­tū­rą, kad tik ap­lenk­tu­me ge­riau­sių­jų eti­ke­tę ne­šio­jan­čius drau­gus iš ki­tos kla­sės. Kaip šian­dien at­si­me­nu, Nau­jų me­tų pro­ga su­ren­gė­me to­kį vai­di­ni­mą, taip vis­ką ati­dir­bo­me, taip gra­žiai vai­kai vai­di­no, at­ro­dė ke­lis­kart ge­riau nei ano­ji, iš­rink­to­ji klasė… O ko­mi­si­jai vis tik pa­si­ro­dė, kad anų rū­bai gra­žes­ni, jie geriausi… To­kių kon­kur­sų bu­vo ne vie­nas, kiek be­si­steng­tu­me, kiek per gal­vą ne­su­vers­tu­me – vis tiek antri… Nu­bė­gu į tua­le­tą , už­si­da­rau ir išsiverkiau… O vai­kai be žo­džių pri­glun­da, ap­si­ka­bi­na: „Už­tat mū­sų mo­ky­to­ja gra­žiau­sia, jau­niau­sia, ge­riau­sia...“ – su jau­du­liu pir­muo­sius sa­vo dar­bo me­tus me­na An­ge­lė Če­pai­tie­nė.

Min­dau­giuo­se pra­bė­go di­džio­ji pro­fe­si­nės veik­los da­lis. Vėl­gi – ką dė­jo, ko ne­dė­jo, o sa­vo vai­kams (taip ji va­di­na bu­vu­sius mo­ki­nius) į gy­ve­ni­mo ke­lią ji vi­sa­da dė­jo jaut­ru­mą. Svar­biau­sia pa­mo­ka tarp arit­me­ti­kos ir dai­ly­raš­čio, skai­ty­mo ir mu­zi­kos bu­vo – gy­ve­ni­mo pa­ži­ni­mas ne iš va­do­vė­lių, o ieš­kant ir ty­ri­nė­jant ap­lin­ką. An­ge­lė Če­pai­tie­nė yra iš tų pra­di­nin­kių, pa­kvie­tu­sių vai­kus so­din­ti miš­ką – Min­dau­giuo­se jau ošia jų ran­ko­mis pa­so­din­tas ąžuo­ly­nas, kiek­vie­ną žie­mą nuo bal­to­jo ba­do ken­čian­tiems žvė­re­liams ro­gu­tė­mis vež­ti pa­ša­rai. Vai­kai iš na­mų su­si­ne­ša šie­no, mor­kų, bu­ro­kų ir per aki­nan­čiai spin­din­čius bal­tus lau­kus iš­ke­liau­ja pas ma­žes­nius, silp­nes­nius, pas tuos, ku­riems rei­kia pa­gal­bos. Vai­kams veik­lo­je rei­kia įvai­ro­vės. Bet mo­ky­to­ja An­ge­lė Če­pai­tie­nė to­liau iš sa­vo už­si­brėž­to tiks­lo ne­nuk­ryps­ta – to pa­ties jaut­ru­mo, mei­lės ar­ti­mui ga­li­ma iš­mok­ti ne­bū­ti­nai žvė­re­lius lan­kant – ėmė še­fuo­ti vie­ni­šus Min­dau­gių apy­lin­kių gy­ven­to­jus. Su­sė­da vai­kai ir klau­so­si jų gy­ve­ni­miš­kų ne tik links­mų, nuo­tai­kin­gų, bet ir grau­džių is­to­ri­jų. To­kia spen­gian­ti ty­la iš­duo­da – la­bai įdo­mu. Vie­na mo­čiu­tė dau­ge­lį me­tų ve­dė ka­len­do­rių-die­no­raš­tį, kaip vai­kams bu­vo įdo­mu, koks oras to­kią pat die­ną bu­vęs prieš 10, 20 ar 30 me­tų…

– Apie se­nus apy­lin­kių žmo­nes bu­vo­me su­rin­kę daug me­džia­gos, pa­li­ko Min­dau­gių mo­kyk­lo­je, ku­rios jau ir­gi ne­li­ko. Ka­ži, koks tos mū­sų eks­pe­di­ci­jos duo­me­nų li­ki­mas? Vai­kai klau­si­nė­da­vo apie ma­lū­nus, vai­duok­lius, trem­tį, bu­vę ūki­nin­kai pa­sa­ko­da­vo apie duo­nos kai­ną to­li­mam Sibire… Su­sig­rau­din­da­vom vi­si iki aša­rų – ir tie, ku­rie pa­sa­ko­ja, ir tie, ku­rie klau­so­si. Tų pa­sa­ko­ji­mų mo­ty­vais su­reng­da­vom po­pie­tes. Net ma­no ma­ma dar yra pri­si­dė­ju­si – pa­siu­vo vai­kams, sce­nos pie­me­nė­liams, na­gi­nes. „Jo­niš­kio duo­nos“ ke­pyk­los at­sto­vai at­vyk­da­vo su dar šil­ta duo­nu­te iš kros­nies. At­ro­do, dir­bau taip, kaip mo­kė­jau, o vai­kai iki šiol me­na, ko­kios bū­da­vo nuo­sta­bios tos už­kla­si­nės pa­mo­kos.

Se­niems žmo­nėms su to­kiais žin­gei­džiais vai­kais die­nos grei­čiau pra­bėg­da­vo, skaus­mai pa­si­mirš­da­vo – jie tik pa­sa­ko­ja, o vai­kai tik juokiasi… Aš net pa­ti su­klus­da­vau: čia tik­rai taip bu­vo, ar tik pa­sa­ka? – nuo­šir­džiai apie sa­vo pro­fe­si­nę dar­bo kryp­tį, ku­rią ga­lė­tu­me pa­va­din­ti „iš šir­dies į šir­dį“, pa­sa­ko­ja An­ge­lė Če­pai­tie­nė.

Kad Mo­ky­to­ja vai­kus ve­da tei­sin­gu gy­ve­ni­mo ke­liu, iliust­ruo­ja ir smul­ki de­ta­lė: ar­tė­jant Ad­ven­tui, ka­lė­di­niam ren­gi­nių cik­lui, kiek­vie­nos po­pie­tės pa­bai­go­je Mo­ky­to­ja vi­siems ty­liai pa­siū­lo ap­si­ka­bin­ti. O, kad Jūs ma­ty­tu­mėt, kaip vi­si – ir tie, ku­rie iš­dy­kę, ir ku­rie ne, ir tie, ku­rie uo­liai mo­ko­si, ir tie, ku­rie kny­gas at­si­ver­čia at­ža­ga­ria ran­ka, bė­ga, sku­ba vie­ni ki­tus ir sa­vo Mo­ky­to­ją ap­glėb­ti, vie­ni ki­tus ge­ru­mu su­šil­dy­ti ir pa­si­šil­dy­ti…