Alpinariumas: patarimai juos įrengiantiems ir klaidos

Alpinariumas: patarimai juos įrengiantiems ir klaidos

Al­pi­na­riu­mas: pa­ta­ri­mai juos įren­gian­tiems ir klai­dos

Pas­ta­rai­siais me­tais tarp so­dy­bų gra­žin­to­jų ypač iš­po­pu­lia­rė­jo al­pi­na­riu­mai. Juos įsi­reng­da­mi žmo­nės sten­gia­si pa­ro­dy­ti iš­mo­nę – pa­so­din­ti kuo įdo­mes­nių, re­tes­nių gė­lių, dė­lio­ti laip­te­lius, kriok­lių kas­ka­das, ta­ke­lius. Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­jos na­rė, Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­los mo­ky­to­ja Ra­mu­tė Liuc­vai­kie­nė sa­ko, kad ne­re­tai da­ro­mos ele­men­ta­rios klai­dos: au­ga­lai su­so­di­na­mi per tan­kiai, tad ne­tru­kus juos ten­ka rau­ti, ak­me­nys dės­to­mi per­ne­lyg tai­syk­lin­gai ar­ba ban­do­ma de­rin­ti tar­pu­sa­vy­je ne­de­ran­čias for­mas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Al­pi­na­riu­mo dy­dis pri­klau­so nuo skly­po

Pa­sak pe­da­go­gės, dės­tan­čios de­ko­ra­ty­vi­nio ap­žel­di­ni­mo spe­cia­ly­bės stu­den­tams, Ra­mu­tės Liuc­vai­kie­nės, daž­niau­siai žmo­nės įsi­vaiz­duo­ja, kad al­pi­na­riu­mas yra di­džiu­lė so­dy­bos vi­du­ry­je iš­ki­lu­si kal­va. To­li gra­žu ne taip pa­pras­ta ir ele­men­ta­ru. Al­pi­na­riu­mo dy­dį le­mia skly­po plo­tas – kuo jis erd­ves­nis, di­des­nis, tuo di­des­nį įren­gia­me ir al­pi­na­riu­mą. Jo aukš­tis re­gu­liuo­ja­mas pa­gal plo­tą. Įp­ras­tai 5–6 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to al­pi­na­riu­mo aukš­tis tu­rė­tų siek­ti ne dau­giau kaip 50–60 cen­ti­met­rų.

„Net jei­gu jū­sų kie­mo tė­ra pen­ki še­ši arai, sto­vi na­mas, ga­ra­žas, dar ko­kie pa­sta­tai, ga­li­te pa­si­da­ry­ti mi­nia­tiū­ri­nį al­pi­na­riu­mą du­bens for­mos va­zo­nė­ly­je ir pa­si­sta­ty­ti jį prie ta­ko ar ant laip­tų“, – siū­lė idė­ją lek­to­rė Ža­ga­rės bend­ruo­me­nės „Vei­dė“ į pa­skai­tą „Ap­lin­kos kū­ri­mas ir ap­žel­di­ni­mas“ pa­kvies­tiems ap­lin­kos puo­se­lė­to­jams.

Taip pat al­pi­na­riu­mas ga­li bū­ti pa­na­šus į įkal­nėn ky­lan­čią kal­vą, ku­ri ne­tu­ri nuo­ly­džio ki­to­je pu­sė­je, nes at­si­re­mia į na­mo pa­ma­tą. Gra­žiai at­ro­do al­pi­na­riu­mai so­dy­bo­se, esan­čio­se prie par­kų, miš­kų, ku­rie tar­si pri­me­na jų tą­są. Juos puo­šia ak­mens ta­ke­liai, laip­te­liai, kriok­liai.

Kas de­ra ir ne­de­ra

Įren­giant al­pi­na­riu­mą pa­tar­ti­na pir­miau­sia pa­žy­mė­ti jo ri­bas. Ta­da nui­ma­me vir­šu­ti­nį sluoks­nį, ge­riau­sia tą vie­tą nu­purkš­ti, kad dau­giau ne­žel­tų žo­lė. Jei dir­vo­že­mis mo­lin­gas, bū­ti­nas dre­na­žas – pa­ruoš­tas maž­daug 10 cen­ti­met­rų sto­rio žvy­ro sluoks­nis.

Ant pa­ruoš­tos že­mių kal­vos ak­me­nis dė­lio­ja­me ne­tai­syk­lin­gai, ne vie­na li­ni­ja, nes toks iš­dės­ty­mas at­ro­do ne­na­tū­ra­lus. Be to, ak­me­nys tu­ri gu­lė­ti že­mė­je sa­vo pla­čią­ja da­li­mi ir įkas­ti iki pla­čiau­sios vie­tos, o ne­re­tai pa­si­tai­ko, kad žmo­nės juos pa­sta­to ant­raip, pri­dė­lio­ja vi­so­kių „gry­bų“, ku­rie tik blaš­ko dė­me­sį, ta­čiau iš­ties ne­su­tei­kia gro­žio. Prie di­de­lių ak­me­nų gra­žiai de­ra sa­le­lės, pa­deng­tos skal­da, žvy­ru, or­ga­ni­niu mul­čiu.

Di­de­lė klai­da – kar­tu mai­šy­ti skal­dą su ap­va­liais ak­me­nu­kais. Ly­giai taip pat ne­gra­žiai at­ro­dys vie­na­me al­pi­na­riu­me do­lo­mi­to ga­ba­lai su iš pa­jū­rio par­vež­tais, van­dens nu­glu­din­tais ak­me­nė­liais. Prie do­lo­mi­to reik­tų to­kios pat do­lo­mi­ti­nės skal­dos. Prie ak­mens ar do­lo­mi­to ga­li­ma de­rin­ti me­die­ną, tik rei­kia ją tin­ka­mai pa­ruoš­ti, imp­reg­nuo­ti. Ta­čiau, pa­sak lek­to­rės, ne­de­ra plas­ti­ki­nės de­ta­lės, imi­tuo­jan­čios me­dį.

Kiek­vie­nas ma­žas au­ga­las taps di­de­lis

Ra­mu­tė Liuc­vai­kie­nė pri­me­na, kad kiek­vie­nas ma­žas au­ga­las kaž­ka­da taps di­de­lis, to­dėl so­di­nant juos al­pi­na­riu­muo­se reik­tų pa­lik­ti ne­ma­žus tar­pus – nuo vie­no ka­da­gio, me­de­lio iki ki­to – du met­rus. Iš pra­džių at­ro­dys ne­la­bai dai­liai, ta­čiau per ke­le­tą me­tų pa­si­ro­dys tik­ra­sis vaiz­das. Jei elg­si­tės prie­šin­gai ir su­ki­ši­te au­ga­lus vie­ną prie ki­to, vė­liau tie­siog teks juos išrau­ti.

Ge­riau so­din­ti spyg­liuo­čius, ma­žiau drėg­mės rei­ka­lau­jan­čius au­ga­lus, ku­rių ne­rei­kia nuo­lat lais­ty­ti. Jei­gu no­ri­te la­puo­čių krū­me­lių, pa­tar­ti­na rink­tis vis­ža­lius, ne­me­tan­čius la­pi­jos, nes tai su­tei­kia ne­ma­žai pa­pil­do­mo dar­bo, kai vis­ką ten­ka ran­kio­ti tarp skal­dos.

La­bai dai­liai al­pi­na­riu­muo­se at­ro­do per­kūn­ro­pės, ku­rių yra di­de­lė įvai­ro­vė, sa­gi­na, ju­kos, erai­či­nai, gla­žu­tės, pil­ko­ji not­ra, uo­las­kė­lė, yla­la­piai fliok­sai, ku­rie ge­ro­kai ski­ria­si nuo įpras­tų veis­lių fliok­sų ir bū­na la­bai ma­žu­čiai. Tik pa­sta­ruo­sius daž­nai puo­la milt­li­gė. Taip pat tin­ka so­din­ti kal­ni­nes mi­ni pu­šis, šliau­žian­čius ka­da­gius.

Li­nos RUD­NIC­KIE­NĖS nuo­tr.

SVAR­BU: Įren­giant al­pi­na­riu­mą svar­bu vis­kas: ir ak­me­nu­kų iš­dė­lio­ji­mas, ir au­ga­lų pa­rin­ki­mas.

Au­to­rės nuo­tr.

AK­ME­NYS: Ant pa­ruoš­tos že­mių kal­vos ak­me­nis dė­lio­ja­me ne­tai­syk­lin­gai, ne vie­na li­ni­ja, nes toks iš­dės­ty­mas ga­li at­ro­dy­ti ne­na­tū­ra­lus.

PA­TA­RI­MAS: Ra­mu­tė Liuc­vai­kie­nė pri­me­na, kad kiek­vie­nas ma­žas au­ga­las kaž­ka­da taps di­de­lis, to­dėl so­di­nant juos al­pi­na­riu­muo­se reik­tų pa­lik­ti ne­ma­žus tar­pus – nuo vie­no ka­da­gio, me­de­lio iki ki­to – du met­rus.