Buvęs kariškis siuvinėja paveikslus

Bu­vęs ka­riš­kis siu­vi­nė­ja pa­veiks­lus

Iš Už­ven­čio (Kel­mės ra­jo­nas) ki­lęs ir po il­gų me­tų į sa­vo tė­viš­kę, pas de­vy­nias­de­šimt­me­tį per­ko­pu­sią ma­mą grį­žęs Vin­cas Pau­laus­kas kry­že­liu siu­vi­nė­ja pa­veiks­lus.

Ke­tu­rios de­šim­tys bu­vu­sio ka­ri­nin­ko dar­bų pir­mą sy­kį eks­po­nuo­ja­ma Už­ven­čio kul­tū­ros cent­re.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

„Ap­žė­lęs lai­ku"

„Pa­veiks­lų siu­vi­nė­ti nie­kas ma­nęs ne­mo­kė. Kry­žių ir­gi nie­kas ne­mo­ko da­ry­ti – ži­nai mat­me­nis ir da­rai. Kant­ry­bės siu­vi­nė­jant la­biau­siai rei­kia. Da­bar esu tie­siog „ap­žė­lęs lai­ku“, tai ir siu­vi­nė­ju. Jau­nys­tė­je ne­bu­vo ka­da apie to­kius da­ly­kus nė pa­gal­vo­ti“, – sa­kė Vin­cas Pau­laus­kas, su­ren­gęs pir­mą­ją siu­vi­nė­tų dar­bų pa­ro­dą.

Ke­tu­rio­se de­šim­ty­se pa­veiks­lų dau­giau­sia gam­tos vaiz­dai. La­bai daug iš­siu­vi­nė­tų ark­liu­kų ir žir­ge­lių. „Man pa­tin­ka šie darbš­tūs ir pro­tin­gi gy­vu­liai, dar my­liu šu­nis. Esu ir jų iš­siu­vi­nė­jęs“, – sa­kė.

Pra­dė­jo už­ven­tiš­kis siu­vi­nė­ti nuo pa­pras­tų pa­veiks­lė­lių. Šiais lai­kais yra vi­so­kiau­sių siu­vi­nė­ji­mo kny­ge­lių, žur­na­lų. V. Pau­laus­kas per­ka komp­lek­tą, ku­ria­me yra siu­vi­nė­ji­mui skir­ta me­džia­ga (kan­va), siū­lai, tra­fa­re­tas. Rei­ka­lin­ga spe­cia­li, bu­ku ga­lu ada­ta, kad pirš­tų ne­ba­dy­tų. Dar – rė­me­lių.

„Dar kar­tais ką nors pi­nu iš vy­te­lių. Daž­niau­siai – pa­ka­bi­na­mas įvai­raus dy­džio svo­gū­ni­nes. Bro­lis py­nė­jas. Žmo­na siu­vi­nė­ja, duk­ra ne­tu­ri lai­ko – au­gi­na ma­žus vai­kus. Dar yra sū­nus, bet jis to­kiais da­ly­kais neuž­sii­ma“, – pa­sa­ko­jo V. Pau­laus­kas.

Blo­gas ka­ri­nin­kas ge­riau ne­gu ge­ras ūki­nin­kas

Gi­mė Vin­cas Pau­laus­kas Ši­lu­tės ra­jo­ne. Bet tė­vai su juo, dar kū­di­kiu, per­si­kė­lė į Už­ven­tį. Ma­ma bu­vo ki­lu­si iš gre­ti­mo Pa­ra­mo­čio kai­mo, tė­vas – iš Ža­du­vė­nų.

Bai­gęs Už­ven­čio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, V. Pau­laus­kas įsto­jo į tuo­me­ti­nę Že­mės ūkio aka­de­mi­ją, hid­ro­me­lio­ra­ci­jos spe­cia­ly­bę. Už­ven­tiš­kis sa­vik­ri­tiš­kas: „Gal­ve­lė ne­pa­tem­pė, se­si­jos neiš­lai­kiau. Įtei­kė „ka­laš­ni­ko­vą“ – 1966 me­tais pa­šau­kė į ar­mi­ją. Po tar­ny­bos stu­di­juo­ti ne­beg­rį­žau. Ne­be­no­rė­jau tė­vui į ran­kas žiū­rė­ti ir spė­lio­ti: duos rub­lį ar ne­duos, at­pjaus la­ši­nių bry­zą ar pa­čiam rei­kės kaip nors ma­ny­tis? Li­kau taip va­di­na­mu „virš­tar­ny­bi­nin­ku“, pra­tar­na­vau iki 2000-ųjų“.

V. Pau­laus­kas ka­ry­bos mo­kė­si Le­ning­ra­de, iš­klau­sė įvai­rius kur­sus. Tar­na­vo Vil­niu­je.

„Mums su bro­liu se­kė­si. Jis tar­na­vo Ma­ri­jam­po­lė­je, ta­da dar Kap­su­ku va­di­na­mo­je, aš – sos­ti­nė­je, ant­ra­ja­me VRM pul­ke. Išė­jęs į pen­si­ją, grį­žau į tė­viš­kę. Gy­ve­nu su ma­ma, ku­riai jau suė­jo 94 me­tai. Ma­ma dar pa­ju­dan­ti, sa­ve ap­si­tvar­kan­ti. Tik to­kia­me am­žiu­je ne­sau­gu vie­ną pa­lik­ti, rei­kia ir val­gį pa­ga­min­ti, ap­skalb­ti. Any­ta ir ma­no ma­ma – vien­me­tės. Bet any­ta jau se­niai ne­vaikš­tan­ti, ja žmo­na Vil­niu­je rū­pi­na­si. Toks gy­ve­ni­mas“, – sa­kė V. Pau­laus­kas. Už­ven­tiš­kis dar tu­ri ir se­se­rį, bet mo­te­ris iš­vy­ku­si į už­sie­nį, Šve­di­jo­je braš­kes so­di­na, grįš rug­sė­jo pa­bai­go­je.

„Už­ven­tis man nie­kuo­met ne­bu­vo pra­puo­lęs, to­dėl nė­ra vi­sai tiks­lu sa­ky­ti, jog aš grį­žau. Daž­nai čia lan­ky­da­vau­si. Vi­sas ato­sto­gas Už­ven­ty­je pra­leis­da­vau. O kur ki­tur? Sy­kį bu­vau Kry­me, už­te­ko. Sa­va­me kraš­te – ge­riau­sias poil­sis“, – įsi­ti­ki­nęs.

V. Pau­laus­kas ma­no, jog gy­ven­ti ir dirb­ti, ūki­nin­kau­ti kai­me jam bū­tų bu­vę sun­ku.

„Pa­me­nu dar jau­nas ka­ri­nin­kas grį­žau į tė­viš­kę per šie­nap­jū­tę. Tė­vas bu­vo ga­vęs pie­vą taip va­di­na­mo­je Kas­pa­ry­nė­je. De­be­sys juo­džiau­si ky­la. Sku­bi­nai šie­ną rei­kė­jo į ve­ži­mą su­krau­ti. Karš­tis prieš lie­tų – tie­siog svi­li­nan­tis, spau­džian­tis prie že­mės ir iš kū­no pa­ga­ta­vas per pra­kai­tą vi­są sie­lą iš­va­ry­ti. Pa­si­da­rė blo­ga. Nu­puo­liau į ka­na­lą, prau­siau­si, ro­dos, ne­sus­to­da­mas. Šiek tiek at­si­ga­vau. Įs­mei­giau į že­mę ša­kę. Sup­ra­to tė­vas, kad ūki­nin­kas ne­bū­siu“, – sa­kė.

Da­bar V. Pau­laus­ko gy­ve­ni­mas ra­mus. Anks­čiau au­gi­no triu­šius, bu­vo įsi­vei­sęs apie 60. Nau­dos men­kai ga­vo. Kai­liu­kai – nie­kam ne­rei­ka­lin­gi, mė­sos – ir­gi ne­daug. Ne­be­lai­ko.

„Ge­riau jau siu­vi­nė­ju. Ką veik­si? Ne ba­do me­tai – to­dėl nei žve­jys esu, nei me­džio­to­jas. Kom­pa­ni­jos man ne­rei­kia, tau­re­lės ne­kil­no­ju. Šiuo me­tu ne­siu­vi­nė­ju. Lau­kiu blo­ges­nių orų, ru­dens ir žie­mos“, – sa­kė.

Au­to­rės nuo­tr.

PEN­SI­JA: Vin­cas Pau­laus­kas į tė­viš­kę grį­žo išė­jęs į pen­si­ją, gy­ve­na kar­tu su 94 me­tų su­lau­ku­sia ma­ma.

PA­VEIKS­LAI: Už­ven­tiš­kio Vin­co Pau­laus­ko siu­vi­nė­tuo­se pa­veiks­luo­se dau­giau­sia – gam­tos vaiz­dų. Vy­riš­kis mėgs­ta siu­vi­nė­ti ir ark­lius bei žir­gus. Pa­ro­do­je – 44 dar­bai.