
Naujausios
Išėjusi į pensiją ėmėsi kūrybos
Gaižaičių kaime (Joniškio rajonas), Gėlių gatvėje, gyvenančios Elenos Gecienės sodyba džiugina sutvarkyta aplinka: tujos, šlamantys žolynai, rožės ir pačios sumūrytas dekoratyvinis šulinėlis. Moteris, išėjusi į pensiją, ėmėsi puoselėti gėlynus ir grįžo prie vaikystėje pamirštų gebėjimų: pradėjo piešti, kurti eiles ir dainas.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Nuo katinų iki lietuvaičių
Elena Gecienė veda į svetainę – sienas puošia jos piešti paveikslėliai.
Tautiniais rūbais vilkinti lietuvaitė, tarsi nužengusi nuo legendinio saldainių rinkinio, pjauna rugius ir stato gubas. Aplink ryškiai geltonuoja laukas.
Kitame vaizdelyje – ant sofos gulintis žaliaakis rubuilis rainas katinas nepadarytų gėdos ir iliustravus vaikams skirtą knygelę.
Apačioje rikiuojasi trys peizažai: pavasario prabudimas, dar aiškūs žiemos ženklai, upė, medžiai, kalvelės.
O kur dar besiganančios karvutės! Elena Gecienė daug metų dirbo zootechnike-selekcininke, vėliau – kontrolės asistente. Atliko pieno kontrolę, fiksavo sėklinimus, veršelių gimimus ir kita. Laikė ir savo karvę, bet ilgainiui nebeapsimokėjo pieno parduoti, o šeimai jo buvo per daug.
„Gerai ganyklai reikia trąšų, karvei – pašarų, papildų. Jei suserga – vaistų. O buvo, kad per visus metus už pieną gavau tik 500 litų“, – pasakoja moteris.
Už stropų kontrolės asistentės darbą 2008-aisiais ji gavo tuometinės žemės ūkio ministrės Kazimiros Prunskienės padėkos raštą.
Šiek tiek gailisi dėl pasirinkimo
Moteris gailisi, kad vaikystėje ir paauglystėje buvo be galo drovi, nedrįso pareikšti savo norų. Kai baigiant aštuonmetę mokyklą atvykęs vieno technikumo dėstytojas pasirinko geriau besimokiusius vaikus, tarp jų – ir Eleną, žemės ūkio mokslams, ji neprieštaravo.
Nors nuo mažens labai mėgo piešti ir dainuoti, gerai sekėsi humanitariniai mokslai.
Tėvelis buvo puikus muzikantas-orkestras, grojęs armonika, beržo tošimi ir mušęs būgną. Namuose dažnai vykdavo šokiai. Trys vyresniosios seserys šokdavo su vaikinais, mažoji Elenutė irgi norėjo. Bet tarp jos ir vyresnėlių buvo nemenkas amžiaus skirtumas, nuo vyriausiiosios skyrė net 17 metų.
Turbūt iš tėvo ir paveldėjo polinkį dainai, kūrybai. Tik išėjusi į pensiją tam rado laiko ir noro.
Atgaivinti piešimo gebėjimus labiausiai paskatino anūkė Karolina, dvejus metus lankiusi meno mokyklą Naujojoje Akmenėje. Liko jos naudotų teptukų, dažų, kurie močiutę taip ir traukė.
Savo darbelius yra eksponavusi vietos bibliotekoje. Piešė specialiai senjorų dienai, Motinos dienai.
Pirmiausia piešia eskizus pieštuku, kuriuos truputį pataiso, o po to lieja spalvas. Darbai ryškūs, kai kurie jų primena vykusias šventes. Toks yra vestuvinis vaizdelis, kuriame jaunieji rieda susėdę karietoje, vežami eiklių žirgų.
Laisvą minutę radusi E. Gecienė ir posmų dainoms, kurias pati atlieka, sukuria, ir eilėraščių įvairioms progoms, sveikinimams parašo.
Gaižaitiškė dalyvauja vietos ansamblyje, kuriam vadovauja Rimantas Mickevičius.
Negana to, E. Gecienė kruopščiai tvarko ir savo aplinką. Įrengė alpinariumus, prisodino tujų, rožių, kurias labai myli. Net savomis rankomis sumūrijo dekoratyvinį šulinėlį, o medinį stogelį padarė sūnus.
Sunku ir įsivaizduoti, iš kur moteris semiasi tiek energijos. Namuose jau kelerius metus prižiūri vyresnę seserį, pagalbos reikia ir sergančiam vyrui Rimui, kuris priklausomas nuo deguonies aparato. Kartu jie – jau daugiau kaip 30 metų.
Autorės nuotr.
EILĖRAŠČIAI: Laisvą minutę radusi Elena Gecienė ir posmų dainoms, kurias pati atlieka, sukuria, ir eilėraščių įvairioms progoms, sveikinimams parašo.
KARVUTĖS: Buvusi zootechnikė mėgsta piešti gyvūnus, šį paveikslėlį ji pavadino „Mažažemio banda“.
KATINAS: Katinas puikiausiai galėtų iliustruoti vaikišką knygelę.
VESTUVĖS: Pasak autorės, dar visai neseniai viena pora kaime iškėlė panašias vestuves su žirgu ir karieta.
IŠTIKIMYBĖ: Ištikimybę simbolizuojantis darbas pieštuku.
ŠULINYS: Elena Gecienė sumūrijo dekoratyvinį šulinėlį.