Išėjusi į pensiją ėmėsi kūrybos

Išė­ju­si į pen­si­ją ėmė­si kū­ry­bos

Gai­žai­čių kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas), Gė­lių gat­vė­je, gy­ve­nan­čios Ele­nos Ge­cie­nės so­dy­ba džiu­gi­na su­tvar­ky­ta ap­lin­ka: tu­jos, šla­man­tys žo­ly­nai, ro­žės ir pa­čios su­mū­ry­tas de­ko­ra­tyvinis šu­li­nė­lis. Mo­te­ris, išė­ju­si į pen­si­ją, ėmė­si puo­se­lė­ti gė­ly­nus ir grį­žo prie vai­kys­tė­je pa­mirš­tų ge­bė­ji­mų: pra­dė­jo pieš­ti, kur­ti ei­les ir dai­nas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Nuo ka­ti­nų iki lie­tu­vai­čių

Ele­na Ge­cie­nė ve­da į sve­tai­nę – sie­nas puo­šia jos pieš­ti pa­veiks­lė­liai.

Tau­ti­niais rū­bais vil­kin­ti lie­tu­vai­tė, tar­si nu­žen­gu­si nuo le­gen­di­nio sal­dai­nių rin­ki­nio, pjau­na ru­gius ir sta­to gu­bas. Ap­link ryš­kiai gel­to­nuo­ja lau­kas.

Ki­ta­me vaiz­de­ly­je – ant so­fos gu­lin­tis ža­liaa­kis rubui­lis rai­nas ka­ti­nas ne­pa­da­ry­tų gė­dos ir iliust­ra­vus vai­kams skir­tą kny­ge­lę.

Apa­čio­je ri­kiuo­ja­si trys pei­za­žai: pa­va­sa­rio pra­bu­di­mas, dar aiš­kūs žie­mos ženk­lai, upė, me­džiai, kal­ve­lės.

O kur dar be­si­ga­nan­čios kar­vu­tės! Ele­na Ge­cie­nė daug me­tų dir­bo zoo­tech­ni­ke-se­lek­ci­nin­ke, vė­liau – kont­ro­lės asis­ten­te. At­li­ko pie­no kont­ro­lę, fik­sa­vo sėk­li­ni­mus, ver­še­lių gi­mi­mus ir ki­ta. Lai­kė ir sa­vo kar­vę, bet il­gai­niui ne­beap­si­mo­kė­jo pie­no par­duo­ti, o šei­mai jo bu­vo per daug.

„Ge­rai ga­nyk­lai rei­kia trą­šų, kar­vei – pa­ša­rų, pa­pil­dų. Jei su­ser­ga – vais­tų. O bu­vo, kad per vi­sus me­tus už pie­ną ga­vau tik 500 li­tų“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Už stro­pų kont­ro­lės asis­ten­tės dar­bą 2008-aisiais ji ga­vo tuo­me­ti­nės že­mės ūkio mi­nist­rės Ka­zi­mi­ros Pruns­kie­nės pa­dė­kos raš­tą.

Šiek tiek gai­li­si dėl pa­si­rin­ki­mo

Mo­te­ris gai­li­si, kad vai­kys­tė­je ir paaug­lys­tė­je bu­vo be ga­lo dro­vi, ne­drį­so pa­reikš­ti sa­vo no­rų. Kai bai­giant aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą at­vy­kęs vie­no tech­ni­ku­mo dės­ty­to­jas pa­si­rin­ko ge­riau be­si­mo­kiu­sius vai­kus, tarp jų – ir Ele­ną, že­mės ūkio moks­lams, ji ne­prieš­ta­ra­vo.

Nors nuo ma­žens la­bai mė­go pieš­ti ir dai­nuo­ti, ge­rai se­kė­si hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai.

Tė­ve­lis bu­vo pui­kus mu­zi­kan­tas-or­kest­ras, gro­jęs ar­mo­ni­ka, ber­žo to­ši­mi ir mu­šęs būg­ną. Na­muo­se daž­nai vyk­da­vo šo­kiai. Trys vy­res­nio­sios se­se­rys šok­da­vo su vai­ki­nais, ma­žo­ji Ele­nu­tė ir­gi no­rė­jo. Bet tarp jos ir vy­res­nė­lių bu­vo ne­men­kas am­žiaus skir­tu­mas, nuo vy­riau­siiosios sky­rė net 17 me­tų.

Tur­būt iš tė­vo ir pa­vel­dė­jo po­lin­kį dai­nai, kū­ry­bai. Tik išė­ju­si į pen­si­ją tam ra­do lai­ko ir no­ro.

At­gai­vin­ti pie­ši­mo ge­bė­ji­mus la­biau­siai pa­ska­ti­no anū­kė Ka­ro­li­na, dve­jus me­tus lan­kiu­si me­no mo­kyk­lą Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je. Li­ko jos nau­do­tų tep­tu­kų, da­žų, ku­rie mo­čiu­tę taip ir trau­kė.

Sa­vo dar­be­lius yra eks­po­na­vu­si vie­tos bib­lio­te­ko­je. Pie­šė spe­cia­liai sen­jo­rų die­nai, Mo­ti­nos die­nai.

Pir­miau­sia pie­šia es­ki­zus pieš­tu­ku, ku­riuos tru­pu­tį pa­tai­so, o po to lie­ja spal­vas. Dar­bai ryš­kūs, kai ku­rie jų pri­me­na vy­ku­sias šven­tes. Toks yra ves­tu­vi­nis vaiz­de­lis, ku­ria­me jau­nie­ji rie­da su­sė­dę ka­rie­to­je, ve­ža­mi eik­lių žir­gų.

Lais­vą mi­nu­tę ra­du­si E. Ge­cie­nė ir po­smų dai­noms, ku­rias pa­ti at­lie­ka, su­ku­ria, ir ei­lė­raš­čių įvai­rioms pro­goms, svei­ki­ni­mams pa­ra­šo.

Gai­žai­tiš­kė da­ly­vau­ja vie­tos an­samb­ly­je, ku­riam va­do­vau­ja Ri­man­tas Mic­ke­vi­čius.

Ne­ga­na to, E. Ge­cie­nė kruopš­čiai tvar­ko ir sa­vo ap­lin­ką. Įren­gė al­pi­na­riu­mus, pri­so­di­no tu­jų, ro­žių, ku­rias la­bai my­li. Net sa­vo­mis ran­ko­mis su­mū­ri­jo de­ko­ra­ty­vi­nį šu­li­nė­lį, o me­di­nį sto­ge­lį pa­da­rė sū­nus.

Sun­ku ir įsi­vaiz­duo­ti, iš kur mo­te­ris se­mia­si tiek ener­gi­jos. Na­muo­se jau ke­le­rius me­tus pri­žiū­ri vy­res­nę se­se­rį, pa­gal­bos rei­kia ir ser­gan­čiam vy­rui Ri­mui, ku­ris pri­klau­so­mas nuo de­guo­nies apa­ra­to. Kar­tu jie – jau dau­giau kaip 30 me­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

EI­LĖ­RAŠ­ČIAI: Lais­vą mi­nu­tę ra­du­si Ele­na Ge­cie­nė ir po­smų dai­noms, ku­rias pa­ti at­lie­ka, su­ku­ria, ir ei­lė­raš­čių įvai­rioms pro­goms, svei­ki­ni­mams pa­ra­šo.

KAR­VU­TĖS: Bu­vu­si zoo­tech­ni­kė mėgs­ta pieš­ti gy­vū­nus, šį pa­veiks­lė­lį ji pa­va­di­no „Ma­ža­že­mio ban­da“.

KA­TI­NAS: Ka­ti­nas pui­kiau­siai ga­lė­tų iliust­ruo­ti vai­kiš­ką kny­ge­lę.

VES­TU­VĖS: Pa­sak au­to­rės, dar vi­sai ne­se­niai vie­na po­ra kai­me iš­kė­lė pa­na­šias ves­tu­ves su žir­gu ir ka­rie­ta.

IŠ­TI­KI­MY­BĖ: Iš­ti­ki­my­bę sim­bo­li­zuo­jan­tis dar­bas pieš­tu­ku.

ŠU­LI­NYS: Ele­na Ge­cie­nė su­mū­ri­jo de­ko­ra­ty­vi­nį šu­li­nė­lį.