Išsaugota vienkiemių dvasia

Išsaugota vienkiemių dvasia

Iš­sau­go­ta vien­kie­mių dva­sia

Prie šiau­lie­čių pe­da­go­gės ir žur­na­lis­to Zo­fi­jos ir An­ta­no Sta­pon­kų so­dy­bos Kel­mės ra­jo­ne, Meš­ki­nės kai­me, yra už­ra­šas, jog nuo 1808 me­tų čia gy­ve­no Mar­cin­kų gi­mi­nė – po­nios Zo­fi­jos tė­vai ir se­ne­liai.

O Kel­mės ra­jo­ne, Prie­nų vien­kie­my­je, gy­ve­nan­ti žur­na­lis­tė Ja­ni­na Ske­ber­die­nė tė­vų pa­lik­ta­me vien­kie­my­je kas­met ren­gia so­do teat­ro šven­tę ir įkū­rė Prie­nų vien­kie­mio bend­ruo­me­nę „Iš­li­ki­mas“.

Mo­der­nė­jant ry­šiams ir tech­no­lo­gi­joms vis dau­giau mies­to žmo­nių pra­de­da ver­tin­ti kai­mą, jo erd­ves, ra­my­bę, gam­tą, ga­li­my­bes. Vien­kie­mių pa­vel­dė­to­jai puo­se­lė­ja se­nas so­dy­bas, pa­brėž­da­mi jų sen­ti­men­ta­lią­ją ver­tę, nes tai vie­ta, ku­rio­je gy­ve­no tė­vai, se­ne­liai ir pro­se­ne­liai.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

219 rū­šių me­džių ka­ra­li­ja

Zo­fi­ja ir An­ta­nas Sta­pon­kai gy­ve­na tar­si di­džiu­lia­me par­ke. Ša­lia iš­sau­go­tų dar Sme­to­nos lai­kų obe­lų, dar te­be­ve­dan­čių vai­sius, dau­gy­bė lie­tu­viš­kų ir eg­zo­tiš­kų me­džių. Ap­link na­mus – dau­giau kaip hek­ta­ras plo­to. Ja­me au­ga 219 rū­šių me­džiai, apie 50 lie­tu­viš­kų, ki­tos – at­vež­ti­nės, eg­zo­tiš­kos.

1963- iai­siais į žmo­nos Zo­fi­jos tė­viš­kę atė­jęs An­ta­nas Sta­pon­kus tik at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę ir at­ga­vus 11 hek­ta­rų žmo­nos tė­vų že­mės, ga­lė­jo čia įveis­ti par­ką. Iki tol ap­link na­mus bu­vo lei­džia­ma tu­rė­ti tik 25 arus že­mės.

Miš­ki­nin­kys­tės stu­di­jas tuo­me­ti­nė­je Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je bai­gęs vy­ras vien­kie­my­je no­rė­jo su­kur­ti me­džių ir krū­mų įvai­ro­vę. Me­de­lius par­si­siųs­din­da­vo, pirk­da­vo tur­guo­se. Kar­tais iš­leis­da­vo po pu­sę at­ly­gi­ni­mo so­di­nu­kams.

Ne vi­si me­džiai pri­gy­da­vo. Rau­do­ną­jį kle­vą te­ko ke­lis kar­tus kil­no­ti į šil­tes­nę vie­tą, kad aug­tų. Ne iš kar­to pri­gi­jo ir gink­me­dis. Eg­lū­ną so­di­no ke­tu­ris kar­tus, bet taip ir ne­pri­gi­jo. Kal­ta rūgš­to­ka dir­va. O gal ir lie­tu­viš­kas kli­ma­tas?

Ne­to­li so­dy­bos yra dar hek­ta­ro plo­tas. Dir­va – drėg­na. Ją taip pat už­so­di­no me­džiais. Ap­link so­dy­bą par­kas, ku­ria­me tar­si iš­si­slaps­tę vie­nas nuo ki­to nu­to­lę pa­sta­tai: du gy­ve­na­mie­ji na­mai, lau­ko vir­tu­vė, pir­tis, pa­vė­si­nė. Už par­ko – dar ir miš­ke­lis, ku­rį taip pat pa­so­di­no A. Sta­pon­kus.

Meš­ki­nės kai­me nuo 1808 me­tų gy­ve­no Mar­cin­kų – po­nios Zo­fi­jos se­ne­lių šei­ma. To­kią da­tą Sta­pon­kai ra­do ant se­no tvar­to pa­sta­to du­rų vy­rio.

A. Sta­pon­kus pa­sa­ko­ja, jog tuo­met, kai jis pir­mą kar­tą pra­vė­rė žmo­nos tė­vų so­dy­bos du­ris, čia bu­vo tik po­ra pa­sta­tų: na­mas ir tvar­tas.

Na­mas iš se­no­vi­nės dvie­jų ga­lų rąs­ti­nės tro­bos bu­vo per­sta­ty­tas 1953-iai­siais. Tro­ba su­trum­pin­ta, pa­lik­ti svei­ki rąs­tai. Sie­nos iš lau­ko ap­mū­ry­tos.

1991-ai­siais, kai Z. Sta­pon­kie­nės tė­vai su­si­grą­ži­no že­mę, Šiau­liuo­se gy­ve­nan­ti Zo­fi­ja su vy­ru An­ta­nu nu­spren­dė pa­sta­ty­ti dar vie­ną na­mą. Kad ga­lė­tų ne­si­spaus­da­mi čia leis­ti lai­ką ir tvar­ky­ti vien­kie­mį.

Pas­kui to­je vie­to­je, kur sto­vė­jo Zo­fi­jos se­ne­lių jau­ja, pa­sta­ty­ta pir­tis. Par­ke at­si­ra­do pa­vė­si­nė. Dau­ge­lį da­ly­kų Sta­pon­kai da­rė sa­vo ran­ko­mis. Gal­būt to­dėl jau­kiai at­ro­do ir suo­le­lis, ir par­ką ne­ti­kė­to­je vie­to­je puo­šian­ti sta­ti­nai­tė, ir vėt­run­gė.

Mar­cin­kų vie­kie­my­je da­bar gy­ve­na penk­ta kar­ta. Mi­rus po­nios Zo­fi­jos tė­vams, Sta­pon­kai per­si­kė­lė į jų na­mą, o sa­vą­jį už­lei­do sū­nui Vir­gi­ni­jui. Kai lan­kė­mės Meš­ki­nės kai­me, čia va­sa­ro­jo sū­nus Vir­gi­ni­jus ir jo duk­ra Mil­da, ku­ri ir yra jau penk­to­sios kar­tos at­sto­vė.

Į vien­kie­mį at­va­žiuo­ja ir duk­ros Da­lios – ra­šy­to­jos bei ver­tė­jos, gy­ve­nan­čios Kip­re, duk­ros stu­den­tės, at­si­gai­vin­ti san­tū­res­ne va­sa­ra bent kar­tą per me­tus at­vyks­ta ir pa­ti duk­ra.

„Vien­kie­mis – tai ra­my­bė, at­gai­va, pri­va­tu­mas. Ga­li­my­bė be di­de­lės įtam­pos priim­ti sve­čius. Vie­ta, ku­rio­je gy­ve­no tė­vai ir se­ne­liai,“ – sa­ko Sta­pon­kai, kur be­bū­tų vi­suo­met trokš­tan­tys kuo grei­čiau su­grįž­ti į sa­vo par­ką prie Šiau­šės tven­ki­nio.

Kel­mės ra­jo­ne kvie­čia Prie­nai

Jei­gu ne­ži­no­tum ke­lio, sun­kiai be­ras­tum Lio­lių se­niū­ni­jo­je esan­tį ato­kų Prie­nų vien­kie­mį. Ta­čiau kul­tū­ros žmo­nės, o kar­tais ir už­sie­nio tu­ris­tai jį ran­da. Gal kad jis pa­šau­kia ypa­tin­ga teat­ro ir mu­zi­kos kal­ba?

Se­ni me­di­niai pa­sta­tai pa­gra­žin­ti pie­ši­niais. Tai pa­da­rė vie­no dai­li­nin­kų ple­ne­ro da­ly­viai. Bu­vęs tvar­tas pa­vers­tas kon­cer­tų ir po­bū­vių sa­le. Bu­vu­si klė­tis pri­glau­dė pir­tį, ke­le­tą kam­ba­rė­lių sve­čiams ir pi­lig­ri­mams. Prie jos šo­no pri­glu­do te­ra­sa, ku­ri tar­nau­ja ir kaip sce­na so­do teat­ro ar­tis­tams.

So­do gi­lu­mo­je pa­vė­si­nė nend­rių sto­gu. Sto­gą už­den­gė Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir ama­tų kur­sų da­ly­viai, mo­kę­si šio ama­to.

Ir kie­mo puoš­me­na – gand­rai. Jie čia pe­rė­ti pra­dė­jo prieš de­šimt me­tų.

Tik me­di­nė tė­vų tro­ba li­ko ne­daug te­pa­ki­tu­si. Ne­pa­si­kei­tė ir jos pa­skir­tis. Čia vyks­ta ra­mus ato­kaus vien­kie­mio žmo­nių gy­ve­ni­mas, pa­de­dan­tis su­si­kaup­ti, pa­mąs­ty­ti, iš­puo­se­lė­ti kū­ry­bi­nę idė­ją.

Prie įė­ji­mo į so­dy­bą tu­pi ak­muo su už­ra­šu „Prie­nai“. Šian­die­ni­nės vien­kie­mio šei­mi­nin­kės žur­na­lis­tės ir vi­suo­me­ni­nin­kės Ja­ni­nos Ske­ber­die­nės rū­pes­čiu ak­men­ta­šys Val­das Ban­dza iš­ka­lė vien­kie­mio pa­va­di­ni­mą.

Nie­kas tiks­liai ne­ga­lė­tų pa­sa­ky­ti, iš kur Kel­mės ra­jo­ne at­si­ra­do Prie­nų pa­va­di­ni­mas. Dar 1939 me­tais po­nios Ja­ni­nos tė­vai Kaz­laus­kai nu­si­pir­ko ši­tą so­dy­bą ir ap­link 14 hek­ta­rų že­mės. Neil­gai te­pa­si­džiau­gė. Pra­si­dė­jo ka­ras. Pas­kui iš di­de­lio triū­so įsi­gy­tus hek­ta­rus na­cio­na­li­za­vo.

Li­ko tik na­mai. Ja­ni­nos tė­vas taip ir ne­su­lau­kė tos die­nos, kai že­mę grą­ži­no. Ma­ma su­lau­kė. Nie­kur ne­no­rė­jo ei­ti iš sa­vo na­mų. Troš­ko, kad so­dy­bą sa­vi vai­kai pe­rim­tų ir puo­se­lė­tų. Tą, nors ir bai­gu­si žur­na­lis­ti­kos stu­di­jas, bet li­ku­si tė­vų na­muo­se ir da­rė jau­niau­sio­ji jų duk­ra Ja­ni­na.

Pa­si­kei­tus lai­kams, to­je vie­to­je, kur au­go dar­žai, ji įren­gė ža­lią ve­ją. Kur telk­šo­da­vo ba­los po lie­taus, pa­da­rė trin­ke­lių ta­kus. Pa­kei­tė ir pa­sta­tų pa­skir­tį. Tai kai­na­vo daug jė­gų ir lė­šų. Juk tvar­te­liui pa­vers­ti sa­le rei­kė­jo grin­dų, lu­bų, lan­gų.

Ta­čiau pa­keis­ti vien ap­lin­ką, Ja­ni­nos nuo­mo­ne, neuž­te­ko. Ji nu­spren­dė, jog vien­kie­mis nė­ra vien ly­giai nu­pjau­ta žo­lė, gra­žiai žy­din­čios gė­lės, nu­ge­nė­ti me­džiai ir dai­lūs pa­sta­tai. Vien­kie­mio erd­vę, ku­rios ap­link veik po­ra hek­ta­rų, ji nu­spren­dė pa­skir­ti kul­tū­rai, vil­da­ma­si, jog bū­tent tai įam­žins ir įpras­mins jos tė­vų na­mus.

Prieš 25 me­tus pra­dė­jo reng­ti So­do teat­ro šven­tes. Jos ma­ma pir­mą­ją šven­tę dar ma­tė. Ją pa­lai­mi­no. Po to iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn.

Iš pra­džių po vie­ną spek­tak­lį so­de su­vai­din­da­vo Kel­mės ma­ža­sis teat­ras. Jo pa­žiū­rė­ti su­plūs­da­vo ne­to­lie­se esan­čių Lio­lių se­niū­ni­jos kai­mų žmo­nės, at­va­žiuo­da­vo teat­ro ger­bė­jų iš Kel­mės, Šiau­lių ir ki­tų mies­tų. Da­bar ra­do­si dau­giau teat­rų, ku­rie pa­no­ro vai­din­ti so­de. Šią va­sa­rą jų su­va­žia­vo bent trys. Ir žiū­ro­vų kas­kart vis dau­giau su­plūs­ta į Prie­nų vien­kie­mį.

Apie jį gar­sas dar pla­čiau pa­skli­do, kai pra­dė­ti reng­ti mu­zi­kos va­ka­rai. Kar­tu su so­lis­te Dia­na Tiš­ko­vai­te ku­ria­mi vis nau­ji pro­jek­tai. Vien­kie­mio sve­čiai klau­sė­si sak­ra­li­nės mu­zi­kos, su­reng­tas ret­ro dai­nų kon­cer­tas. Šį mė­ne­sį vyks at­si­svei­ki­ni­mo su va­sa­ra kon­cer­tas, o rugp­jū­čio pa­bai­go­je – vien­kie­mių są­šau­ka.

J. Ske­ber­die­nė įkū­rė Prie­nų vien­kie­mio bend­ruo­me­nę „Iš­li­ki­mas“, ku­ri ska­tins ir ki­tus vien­kie­mių šei­mi­nin­kus į sa­vo so­dy­bas pa­kvies­ti kul­tū­rą. Ki­tą va­sa­rą kon­cer­tai bus ren­gia­mi ir ki­tuo­se Lie­tu­vos vien­kie­miuo­se. Prie­nų vien­kie­mio šei­mi­nin­kės tiks­las, kad jos so­dy­bo­je vyk­tų bent po vie­ną ren­gi­nį per mė­ne­sį. Ne vien kon­cer­tai, bet ir kny­gų pri­sta­ty­mai, su­si­ti­ki­mai su ra­šy­to­jais ir ki­tais įdo­miais žmo­nė­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

POIL­SIS: Sa­vo vien­kie­my­je Zo­fi­ja ir An­ta­nas Sta­pon­kai bei jų sū­nus Vir­gi­ni­jus su duk­ra Mil­da ran­da ra­my­bę ir poil­sį.

PAR­KAS: Sta­pon­kų vien­kie­mis pri­me­na par­ką. Nau­ja­ja­me na­me sve­čiuo­ja­si trys jų vai­kai, anū­kai ir gi­mi­nės bei drau­gai.

AT­MIN­TIS: Pa­ke­lės ženk­las Sta­pon­kų anū­kams ir proa­nū­kiams pri­mins, jog čia jau 19 am­žiu­je bu­vo ma­mos tė­vų ir se­ne­lių Mar­cin­kų so­dy­ba.

JAU­KU­MAS: So­dy­bos šei­mi­nin­kai įsi­kū­rė se­na­me 1939 me­tais sta­ty­ta­me, o 1953 – iai­siais per­sta­ty­ta­me na­me.

SIM­BO­LIAI: Tvar­tas, ant ku­rio du­rų vy­rių bu­vo ras­ta 1808 me­tų da­ta, pa­puoš­tas sim­bo­li­nė­mis praei­ties smulk­me­no­mis. Pa­ties An­ta­no Sta­pon­kaus su­meist­rau­ta vėt­run­gė sim­bo­li­zuo­ja da­bar­tį.

IDĖ­JOS: Vien­kie­mis žur­na­lis­tei Ja­ni­nai Ske­ber­die­nei pa­dik­ta­vo ne at­skir­ties ir vie­nu­mos, o bend­ru­mo idė­ją.

SCE­NA: Se­na klė­tis pri­kel­ta ant­ra­jam gy­ve­ni­mui. Te­ra­sa at­sto­ja sce­ną, kai vyks­ta kon­cer­tai ar so­do teat­ro šven­tės.

GAND­RAI: Prieš de­šimt­me­tį, kai iš­te­kė­jo J. Ske­ber­die­nės vy­res­nio­ji duk­ra, so­dy­bo­je pra­dė­jo pe­rė­ti gand­rai. Va­sa­rą jie gra­žiau­sia so­dy­bos puoš­me­na.

PA­VĖ­SI­NĖ: Pa­vė­si­nę nend­rė­mis ap­den­gė ama­tų kur­sų da­ly­viai, ku­rie čia ra­do gra­žią erd­vę mo­ky­mams.