
Naujausios
Meilė grožiui – iš kartos į kartą
Kelmės rajone, Šeimylaukio kaime, gyvenančios Adelės Michalinos Vilčinskienės ir jos dukros Donatos Salatkienės sodyba traukte traukia praeivio akį. Palyginti nedidelėje gyvenvietės sodybos erdvėje telpa ir medžiai, ir kūdra, ir gėlynai, ir vaismedžiai, ir erdvūs poilsio kampeliai, ir vaikų žaidimų aikštelė.
Meilę grožiui ponia Adelė paveldėjo iš savo mamos.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šimtas bijūnų kerų
Adelė Vilčinskienė jau pusšimtį metų gyvena Šeimylaukio kaime. Kaimyniniame Gudelių kaime – jos tėviškė. Adelės mama labai mėgo gėles. Vaikai žinojo, jog geriausia dovana jai – vazonėlis su žydinčia gėle. Jų darželis buvo pilnas astrų, ramunių ir kitokių gėlių. Ar vardinės, ar laidotuvės, kaimo gyventojai atbėgdavo prašyti keleto žiedų. Leisdavo ne tik nusiskinti, bet ir išsikasti kerelį. Kad tik kaimynų kiemai žydėtų ir džiugintų.
„Mama buvo kaimo moteris, baigusi tris klases. Bet turėjo grožio pajautimą. Atmintinai deklamuodavo Maironį ir Salomėją Nėrį. Kolūkio vadovai vesdavo komisijas į jos sodybą. Rodydavo kaip pavyzdį“, – pasakoja dukra Adelė.
Ji tęsia mamos tradiciją – leidžia susidomėjusiems žmonėms išsikasti raudonųjų lelijų, puošiančių jos kūdrą. Pasidalija kitais augalais.
„Mano mamai labai patiko bijūnai. Bet jų turėjo tik vieną kerelį, – pasakoja ponia Adelė. – Aš jų turiu kokį šimtą. Jais apsodinta kūdra, šiltnamis, lauko virtuvė. Mėgstu daugiamečius augalus. Man išmesti daigą baisu. Tuoj pat surandu kokį kampiuką ir įkišu į žemę. Už tvarto žydi būrys geltonų jurginų. Neturėjau kur dėti. Negalima žudyti augalo.“
Mama – kultūros darbuotoja, dukra – dizainerė
A. M. Vilčinskienė baigė Vilniaus kultūros mokyklą ir visą gyvenimą dirbo Mockaičių kultūros namų direktore. Čia sutiko savo vyrą. Visą gyvenimą abu praleido toje pačioje darbovietėje.
Ponia Adelė buvo pripratusi prie šurmulio. Daug bendravimo darbe. Augino keturis vaikus. Vienatvės nepatyrė, bet jos ir nepasigedo.
Todėl, kai mirė vyras, pasakė vaikams: „Aš viena negyvensiu.“ Trys vaikai jau turėjo savo namus. Tik Donata su vyru nuomojosi būstą Šiauliuose. „Jeigu mes tau tinkam, pareisim“, – paguodė mamą.
Dabar dukra Donata – ne tik draugė, sudariusi sąlygas mamai likti savo namuose, bet ir idėjų, kaip tvarkyti sodybą, autorė. Daugelį savo žingsnių derina su mama, tačiau mama visuomet pabrėžia, jog sodyba dabar Salatkų šeimos.
Jauna moteris yra baigusi želdinių dizaino specialybę. Mamos sodybą pavertė ramybės ir poilsio oaze. Donatos vyras – tolimųjų reisų vairuotojas. Ne visada būna namuose, kai prireikia vyriškos rankos. Tačiau tris vaikus auginanti jauna moteris nesiskundžia. Daug ką gali padaryti ir pati. Vyras pradėjo daryti žaidimų aikštelę vaikams, bet teko išvažiuoti į reisą. Moterys nenusiminė. Pačios susuko trūkstamus varžtus, nudažė aikštelės įrenginius.
Tuomet, kai lankėmės A. Vilčinskienės sodyboje, Donata negalėjo paleisti iš rankų teptuko. Dažė senus lauko baldus. „Negaliu nė minutės be darbo, – sakė Donata. – Žiemą, kai lauke nėra darbo, troboje veriu karoliukus, darau papuošalus.“
Išpuošti sodybą nėra brangu
Kūrybinga dizainerė sako, jog skoningai tvarkyti aplinką reikia šiek tiek lėšų, tačiau ne tiek daug, kaip kai kurie mano. Daug ką galima padaryti iš elementarių, pigių medžiagų.
Mama su trimis mažais vaikais vasarą nori kuo daugiau laiko praleisti lauke. Čia pietauti, išgerti arbatos puodelį, priimti svečius. Juk per žiemą prisibūni kambaryje. Vasarą reikia visą gyvenimą perkelti į kiemą. Lauko baldai – brangūs. Donata už 20 eurų nupirko padėklų. Sukrovė juos vieną ant kito – padarė kampą atsisėsti, stalelį. Grubius lauko baldus pridengė ryškiais atliekamais užtiesalais, kurių apstu kiekvienuose namuose ir sendaikčių parduotuvėse, papuošė pagalvėlėmis, stalelį užtiesė gražia staltiese, padėjo gėlių. Jaukus poilsio kampelis tapo sodo puošmena.
Kaip sodybos puošmena tarnauja ir senas kubilas bei kiti buityje nebenaudojami daiktai.
„Perku tik įdomesnius spygliuočių medelius, – pasakoja ponia Donata. – Vienmetes ir daugiametes gėles su mama išsiauginame pačios. Gėlės labai paprastos: gvazdikėliai, muškatėliai, pelargonijos. Brangių neperku. Būtų gaila, jeigu jas išrautų ar ištryptų vaikai. Juk trijulė mažų laksto po kiemą. Neretai atvažiuoja ir kitų anūkų. Jau susidaro šešetas.“
Erdvės, kur auga gėlės ir medeliai, atribotos balta skaldele padengtais ornamentais. Iškasė senus krūmus. Vietoj jų pasodino dekoratyvinių medelių.
Jaunieji sodybos šeimininkai turi planų padidinti ir pagilinti kūdrą. Tačiau kol vaikai maži, to nenori daryti dėl jų saugumo.
Daug ką jauna moteris daro dėl vaikų saugumo. Net kolorado vabalų nenuodija chemikalais. Tiesiog nurenka. Kad vaikai valgytų ekologiškas bulves.
Anksčiau floriste dirbusi moteris džiaugiasi tėvų sodybos erdvėmis, kuriose sutelpa aukštos išlakios pušys, šermukšniai, liepos, obelys ir kiti vaismedžiai. Kiekviena kertelė brangi ir jauki. Gyvena tarsi parke. Vieną rytą po liepomis rado 86 baravykus.
„Aš – kaimo vaikas. Gyvendama mieste visuomet ilgėjausi kaimo, – prisipažįsta Donata. – Jaunos šeimos jau pradeda įvertinti kaimo privalumus. Kaime daugėja jaunų žmonių ir vaikų.“
Autorės nuotr.
ŠEIMININKĖ: Sodybos šeimininkė Adelė Vilčinskienė sako, jog leidžia tvarkytis dukrai, kaip ji nori.
POMĖGIS: Donata Salatkienė želdinių dizaino specialybę pavertė pomėgiu. Erdves ji pritaiko ir savo vaikams Emilei, Arnui ir Viltei.
DERINIAI: Skaldele padengti plotai dera su žaliais augalais ir žalia veja.
AIKŠTELĖ: Ryški vaikų žaidimų aikštelė tapo kiemo puošmena.
EGZOTIKA: Tarp aukštų pušų „užaugo“ pora dekoratyvinių baravykų.
BALDAI: Iš padėklų sudėlioti lauko baldai – ne tik patogu, bet ir gražu.
SKULPTŪROS: Aplinką pagyvina skulptūrėlės.
ANŪKAI: Adelei Vilčinskienei smagu bendrauti su anūkais.