Meilė grožiui – iš kartos į kartą

Mei­lė gro­žiui – iš kar­tos į kar­tą

Kel­mės ra­jo­ne, Šei­my­lau­kio kai­me, gy­ve­nan­čios Ade­lės Mi­cha­li­nos Vil­čins­kie­nės ir jos duk­ros Do­na­tos Sa­lat­kie­nės so­dy­ba trauk­te trau­kia praei­vio akį. Pa­ly­gin­ti ne­di­de­lė­je gy­ven­vie­tės so­dy­bos erd­vė­je tel­pa ir me­džiai, ir kūd­ra, ir gė­ly­nai, ir vais­me­džiai, ir erd­vūs poil­sio kam­pe­liai, ir vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė.

Mei­lę gro­žiui po­nia Ade­lė pa­vel­dė­jo iš sa­vo ma­mos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Šim­tas bijūnų ke­rų

Ade­lė Vil­čins­kie­nė jau pus­šim­tį me­tų gy­ve­na Šei­my­lau­kio kai­me. Kai­my­ni­nia­me Gu­de­lių kai­me – jos tė­viš­kė. Ade­lės ma­ma la­bai mė­go gė­les. Vai­kai ži­no­jo, jog ge­riau­sia do­va­na jai – va­zo­nė­lis su žy­din­čia gė­le. Jų dar­že­lis bu­vo pil­nas ast­rų, ra­mu­nių ir ki­to­kių gė­lių. Ar var­di­nės, ar lai­do­tu­vės, kai­mo gy­ven­to­jai at­bėg­da­vo pra­šy­ti ke­le­to žie­dų. Leis­da­vo ne tik nu­si­skin­ti, bet ir iš­si­kas­ti ke­re­lį. Kad tik kai­my­nų kie­mai žy­dė­tų ir džiu­gin­tų.

„Ma­ma bu­vo kai­mo mo­te­ris, bai­gu­si tris kla­ses. Bet tu­rė­jo gro­žio pa­jau­ti­mą. At­min­ti­nai dek­la­muo­da­vo Mai­ro­nį ir Sa­lo­mė­ją Nė­rį. Ko­lū­kio va­do­vai ves­da­vo ko­mi­si­jas į jos so­dy­bą. Ro­dy­da­vo kaip pa­vyz­dį“, – pa­sa­ko­ja du­kra Ade­lė.

Ji tę­sia ma­mos tra­di­ci­ją – lei­džia su­si­do­mė­ju­siems žmo­nėms iš­si­kas­ti rau­do­nų­jų le­li­jų, puo­šian­čių jos kūd­rą. Pa­si­da­li­ja ki­tais au­ga­lais.

„Ma­no ma­mai la­bai pa­ti­ko bijūnai. Bet jų tu­rė­jo tik vie­ną ke­re­lį, – pa­sa­ko­ja po­nia Ade­lė. – Aš ­jų tu­riu ko­kį šim­tą. Jais ap­so­din­ta kūd­ra, šilt­na­mis, lau­ko vir­tu­vė. Mėgs­tu dau­gia­me­čius au­ga­lus. Man iš­mes­ti dai­gą bai­su. Tuoj pat su­ran­du ko­kį kam­piu­ką ir įki­šu į že­mę. Už tvar­to žy­di bū­rys gel­to­nų jur­gi­nų. Ne­tu­rė­jau kur dė­ti. Ne­ga­li­ma žu­dy­ti au­ga­lo.“

Ma­ma – kul­tū­ros dar­buo­to­ja, duk­ra – di­zai­ne­rė

A. M. Vil­čins­kie­nė bai­gė Vil­niaus kul­tū­ros mo­kyk­lą ir vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo Moc­kai­čių kul­tū­ros na­mų di­rek­to­re. Čia su­ti­ko sa­vo vy­rą. Vi­są gy­ve­ni­mą abu pra­lei­do to­je pa­čio­je dar­bo­vie­tė­je.

Po­nia Ade­lė bu­vo pri­pra­tu­si prie šur­mu­lio. Daug bend­ra­vi­mo dar­be. Au­gi­no ke­tu­ris vai­kus. Vie­nat­vės ne­pa­ty­rė, bet jos ir ne­pa­si­ge­do.

To­dėl, kai mi­rė vy­ras, pa­sa­kė vai­kams: „Aš vie­na ne­gy­ven­siu.“ Trys vai­kai jau tu­rė­jo sa­vo na­mus. Tik Do­na­ta su vy­ru nuo­mojosi būs­tą Šiau­liuo­se. „Jei­gu mes tau tin­kam, pa­rei­sim“, – pa­guo­dė ma­mą.

Da­bar duk­ra Do­na­ta – ne tik drau­gė, su­da­riu­si są­ly­gas ma­mai lik­ti sa­vo na­muo­se, bet ir idė­jų, kaip tvar­ky­ti so­dy­bą, au­to­rė. Dau­ge­lį sa­vo žings­nių de­ri­na su ma­ma, ta­čiau ma­ma vi­suo­met pa­brė­žia, jog so­dy­ba da­bar Sa­lat­kų šei­mos.

Jau­na mo­te­ris yra bai­gu­si žel­di­nių di­zai­no spe­cia­ly­bę. Ma­mos so­dy­bą pa­ver­tė ra­my­bės ir poil­sio oa­ze. Do­na­tos vy­ras – to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas. Ne vi­sa­da bū­na na­muo­se, kai pri­rei­kia vy­riš­kos ran­kos. Ta­čiau tris vai­kus au­gi­nan­ti jau­na mo­te­ris ne­si­skun­džia. Daug ką ga­li pa­da­ry­ti ir pa­ti. Vy­ras pra­dė­jo da­ry­ti žai­di­mų aikš­te­lę vai­kams, be­t te­ko iš­va­žiuo­ti į rei­są. Mo­te­rys ne­nu­si­mi­nė. Pa­čios su­su­ko trūks­ta­mus varž­tus, nu­da­žė aikš­te­lės įren­gi­nius.

Tuo­met, kai lan­kė­mės A. Vil­čins­kie­nės so­dy­bo­je, Do­na­ta ne­ga­lė­jo pa­leis­ti iš ran­kų tep­tu­ko. Da­žė se­nus lau­ko bal­dus. „Ne­ga­liu nė mi­nu­tės be dar­bo, – sa­kė Do­na­ta. – Žie­mą, kai lau­ke nė­ra dar­bo, tro­bo­je ve­riu ka­ro­liu­kus, da­rau pa­puo­ša­lus.“

Iš­puoš­ti so­dy­bą nė­ra bran­gu

Kū­ry­bin­ga di­zai­ne­rė sa­ko, jog sko­nin­gai tvar­ky­ti ap­lin­ką rei­kia šiek tiek lė­šų, ta­čiau ne tiek daug, kaip kai ku­rie ma­no. Daug ką ga­li­ma pa­da­ry­ti iš ele­men­ta­rių, pi­gių me­džia­gų.

Ma­ma su tri­mis ma­žais vai­kais va­sa­rą no­ri kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti lau­ke. Čia pie­tau­ti, iš­ger­ti ar­ba­tos puo­de­lį, priim­ti sve­čius. Juk per žie­mą pri­si­bū­ni kam­ba­ry­je. Va­sa­rą rei­kia vi­są gy­ve­ni­mą per­kel­ti į kie­mą. Lau­ko bal­dai – bran­gūs. Do­na­ta už 20 eu­rų nu­pir­ko pa­dėk­lų. Suk­ro­vė juos vie­ną ant ki­to – pa­da­rė kam­pą at­si­sės­ti, sta­le­lį. Gru­bius lau­ko bal­dus pri­den­gė ryš­kiais at­lie­ka­mais už­tie­sa­lais, ku­rių ap­stu kiek­vie­nuo­se na­muo­se ir sen­daik­čių par­duo­tu­vė­se, pa­puo­šė pa­gal­vė­lė­mis, sta­le­lį už­tie­sė gra­žia stal­tie­se, pa­dė­jo gė­lių. Jau­kus poil­sio kam­pe­lis ta­po so­do puoš­me­na.

Kaip so­dy­bos puoš­me­na tar­nau­ja ir se­nas ku­bi­las bei ki­ti bui­ty­je ne­be­nau­do­ja­mi daik­tai.

„Per­ku tik įdo­mes­nius spyg­liuo­čių me­de­lius, – pa­sa­ko­ja po­nia Do­na­ta. – Vien­me­tes ir dau­gia­me­tes gė­les su ma­ma iš­siau­gi­na­me pa­čios. Gė­lės la­bai pa­pras­tos: gvaz­di­kė­liai, muš­ka­tė­liai, pe­lar­go­ni­jos. Bran­gių ne­per­ku. Bū­tų gai­la, jei­gu jas iš­rau­tų ar iš­tryp­tų vai­kai. Juk tri­ju­lė ma­žų laks­to po kie­mą. Ne­re­tai at­va­žiuo­ja ir ki­tų anū­kų. Jau su­si­da­ro še­še­tas.“

Erd­vės, kur au­ga gė­lės ir me­de­liai, at­ri­bo­tos bal­ta skal­de­le pa­deng­tais or­na­men­tais. Iš­ka­sė se­nus krū­mus. Vie­toj jų pa­so­di­no de­ko­ra­ty­vi­nių me­de­lių.

Jau­nie­ji so­dy­bos šei­mi­nin­kai tu­ri pla­nų pa­di­din­ti ir pa­gi­lin­ti kūd­rą. Ta­čiau kol vai­kai ma­ži, to ne­no­ri da­ry­ti dėl jų sau­gu­mo.

Daug ką jau­na mo­te­ris da­ro dėl vai­kų sau­gu­mo. Net ko­lo­ra­do va­ba­lų ne­nuo­di­ja che­mi­ka­lais. Tie­siog nu­ren­ka. Kad vai­kai val­gy­tų eko­lo­giš­kas bul­ves.

Anks­čiau flo­ris­te dir­bu­si mo­te­ris džiau­gia­si tė­vų so­dy­bos erd­vė­mis, ku­rio­se su­tel­pa aukš­tos iš­la­kios pu­šys, šer­mukš­niai, lie­pos, obe­lys ir ki­ti vais­me­džiai. Kiek­vie­na ker­te­lė bran­gi ir jau­ki. Gy­ve­na tar­si par­ke. Vie­ną ry­tą po lie­po­mis ra­do 86 ba­ra­vy­kus.

„Aš – kai­mo vai­kas. Gy­ven­da­ma mies­te vi­suo­met il­gė­jau­si kai­mo, – pri­si­pa­žįs­ta Do­na­ta. – Jau­nos šei­mos jau pra­de­da įver­tin­ti kai­mo pri­va­lu­mus. Kai­me dau­gė­ja jau­nų žmo­nių ir vai­kų.“

Au­to­rės nuo­tr.

ŠEI­MI­NIN­KĖ: So­dy­bos šei­mi­nin­kė Ade­lė Vil­čins­kie­nė sa­ko, jog lei­džia tvar­ky­tis duk­rai,  kaip ji no­ri.

PO­MĖ­GIS: Do­na­ta Sa­lat­kie­nė žel­di­nių di­zai­no spe­cia­ly­bę pa­ver­tė po­mė­giu. Erd­ves ji pri­tai­ko ir sa­vo vai­kams Emi­lei, Ar­nui ir Vil­tei.

DE­RI­NIAI: Skal­de­le pa­deng­ti plo­tai de­ra su ža­liais au­ga­lais ir ža­lia ve­ja.

AIKŠ­TE­LĖ: Ryš­ki vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė ta­po kie­mo puoš­me­na.

EG­ZO­TI­KA: Tarp aukš­tų pu­šų „užau­go“ po­ra de­ko­ra­ty­vi­nių ba­ra­vy­kų.

BALDAI: Iš pa­dėk­lų su­dė­lio­ti lau­ko bal­dai – ne tik pa­to­gu, bet ir gra­žu.

SKULP­TŪ­ROS: Ap­lin­ką pa­gy­vi­na skulp­tū­rė­lės.

ANŪ­KAI: Ade­lei Vil­čins­kie­nei sma­gu bend­rau­ti su anū­kais.