Naujausios
Nišų verslui yra ir kaime
Kelmės rajone, Užventyje, gyvenantis Antanas Butkus – zooinžinierius. Dirbo Kelmės ir Radviliškio rajonų ūkiuose vyriausiuoju zootechniku, direktoriumi.
Iširus kolūkiams, tapo nebereikalingas. Tačiau nuo mažens įpratęs dirbti žemaitis nepasidavė kitų valia primestam nereikalingumo jausmui. Sukūrė kaimo žmonėms reikalingą verslą. Remontuoja žemės ūkio techniką ir gamina priekabas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pradėjo nuo padangų balansavimo
Atkūrus Nepriklausomybę, Antanas Butkus grįžo į savo ir žmonos gimtinę. Įsikūrė Užventyje. Čia bandė ūkininkauti. Dirbo apie šimtą hektarų žemės.
Gyvenant miestelyje ūkininkauti buvo sudėtinga. Nebuvo kur laikyti gyvulių. O Užvenčio apylinkėse žemė nėra naši. Geriau tinkama gyvulininkystei.
„Įsigijau traktorių, žemės dirbimo padargų. Pats ardavau, sėdavau, purkšdavau ir kuldavau, – mena ūkininkas. – Tačiau mintys nuolat sukosi apie nedidelį savą versliuką. Kartą žemdirbys paprašė suremontuoti priekabą. Pasiguodė, kad naujos labai brangios, o senų nėra kas remontuoja. Pagalvojau, jog čia visai nebloga kaimiško verslo niša.“
Tuo metu ponas Antanas jau turėjo dirbtuvėles. Jas įsirengė nupirkęs panaikinto Užvenčio vartotojų kooperatyvo sandėlius.
Po truputį susipirko tekinimo stakles, suvirinimo aparatus ir kitą įrangą. Ten laisvu nuo ūkininkavimo laiku balansuodavo padangas automobiliams.
Pradėjo remontuoti priekabas ir žemės ūkio techniką. Dar vadovaudamas ūkiams prisižiūrėjo, kaip dirba remontininkai. Paklausė savęs: „Ar aš kvailesnis už tuos meistrus?“
Šiokiadieniai – dirbtuvėse, savaitgaliai – turguje
Tuomet A.Butkus pagalvojo, jog jo dirbtuvės – labai patogioje vietoje, prie pat turgaus. Čia atvažiavę ūkininkai kartais ieško žemdirbio veiklai reikalingų dalykų. Galima pakabinti skelbimus. Nustemba sužinoję, jog čia pat galima gauti reikiamą agregatą arba paslaugą.
Reikėjo perorientuoti savo protą. Buvęs zootechnikas ir ūkio vadovas pirmiausia pats išmoko suvirintojo darbo. Kad galėtų pamokyti savo darbininkus.
Apie remontą nusimanyti taip pat reikia.
Žemės ūkio technika – labai įvairi ir skirtinga. Vieną dieną remontuoji kultivatorių, kitą dieną – sėjamąją, trečią – miškavežį, ketvirtą – priekabą.
„Pats išsilaikau ir dar vienam kitam žmogeliui atlyginimą sumoku,“ – šiandien apie kuklų kaimišką savo verslą kalba A.Butkus.
Kai gauna užsakymą, turi tapti jau ne zooinžinierium, o technikos inžinierium. Pirmiausia sėda prie popieriaus lapo ir braižo.
Paskui važiuoja pirkti priekabai reikalingo metalo ir detalių. Jų dažniausiai randa Rietavo turguje. Beje, ten verslininkas kartais parduoda ir naujai pagamintą priekabą.
Gamykloje darytos priekabos – labai brangios. Ne kiekvienas ūkininkas gali sau leisti mokėti tokius didelius pinigus. O A.Butkaus dirbtuvėlėse padarytos – gerokai pigesnės, įvairesnių dydžių.
Darbų būtų, bet darbininkų mažėja
A.Butkus norėtų ateityje plėsti savo paslaugas. Galbūt jo dirbtuvėse bus pradėtos atlikti purkštuvų patikros.
Mąsto ir apie paslaugas teikiančių auksarankių brigadą. Kaimo vietovėse daug garbaus amžiaus žmonių. Jiems reikia pagalbos.
Kam žemės sklypelį apdirbti, daržus apsėti ir nuravėti. Kam malkas sukapoti, kam būstą paremontuoti.
Tačiau abejoja, ar atsirastų pakankamai norinčių dirbti žmonių. Pavyzdžiui, šiuo metu jam talkinantis suvirintojas iš Pakruojo rajono. Pas verslininką gyvena ir dirba.
Sunku rasti žmonių net nekvalifikuotiems darbams – pavyzdžiui, kas pašveistų metalą.
„Kada ir kodėl lietuviai nustojo noro dirbti?“ – klausia užventiškis verslininkas, nuo mažens įpratęs sau pelnyti duoną.
Tėvo ponas Antanas neteko būdamas devynerių metukų. Pradėjus studijas Veterinarijos akademijoje, mirė mama.
„Vos baigęs šešias klases, vasaromis eidavau į kolūkio lauko brigadą. Užsidirbdavau sąsiuviniams, drabužiams, – pasakoja A.Butkus. – Be tėvo augome 4 broliai ir 3 seserys. Mama nebūtų pajėgusi mūsų visų išmaitinti ir išleisti į mokslus. Pamenu, sužinojome, kad Joniškio rajone daugiau moka už darbą. Susiorganizavome keli mūsų kaimo vaikai, išvažiavome ten padirbėti.“
Kai studijuojant mirė mama, ponas Antanas taip pat nė nemanė mesti studijų. Priklausė Veterinarijos akademijos sunkiosios atletikos komandai. Už tai gaudavo maisto talonų.
Naktimis dirbdavo duonos kepykloje. Savaitgaliais eidavo iškrauti vagonų. Vasaromis dirbdavo statybose. Statė Kaišiadorių paukštyną.
Autorės nuotr.
DARBAI: Užventiškis verslininkas Antanas Butkus sako, jog už kiekvieną žmogų, o ypač už vadovą kalba jo darbai.
VADOVAS: Antanas Butkus dirbo ūkio vadovu. Tačiau, pasak jo, ir anais laikais ne visiems patikdavę dirbantys vadovai.
SPORTAS: Antanas Butkus (pirmas iš dešinės) sportuodamas Veterinarijos akademijos sunkiosios atletikos komandoje ir „Nemuno“ rinktinėje įgijo žmogiškosios stiprybės.