Nuo savo sodo iki sodinukų verslo

Nuo savo sodo iki sodinukų verslo

Nuo sa­vo so­do iki so­di­nu­kų vers­lo

Stun­gių kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Da­lia La­ba­naus­kie­nė so­di­nu­kų vers­lą pra­dė­jo dau­giau kaip prieš dvi­de­šimt me­tų. Pir­ma įkū­rė nuo­sa­vą so­dą, ku­ria­me no­ko nau­jau­sių veis­lių obuo­liai, sly­vos, kriau­šės, o ta­da gi­mė min­tis ge­rų kau­la­vai­sių ir sėk­la­vai­sių pa­dau­gin­ti. Da­bar šei­ma tu­ri hek­ta­ro plo­to me­de­ly­ną, klien­tams ga­li pa­siū­ly­ti ne tik įpras­tų, bet ir pie­tų kraš­tų vais­me­džių, ši­lauo­gių, o so­dy­bai pa­puoš­ti – ro­žių.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ši­lauo­gių iš Len­ki­jos ne­rei­kia bi­jo­ti

Da­lia ir Re­mi­gi­jus La­ba­naus­kai gy­ve­na stan­dar­ti­nia­me Stun­gių kai­mo dau­gia­bu­ty­je, o so­dy­bo­je, kur ka­bo ten­tas, skel­bian­tis apie me­de­ly­ną, ku­ria­si sū­nus Gied­rius. Čia ei­lė­mis dai­lio­je ve­jo­je nu­si­drie­kia nau­jas šei­mi­nin­kų so­das, ku­ria­me iš vi­so yra apie 70 veis­lių vais­me­džių ir vaisk­rū­mių. Ką tik nu­no­ku­sios pir­mo­sios rau­do­nos sly­vos, ant že­mės pa­bi­rę per­si­kai, ku­rių vi­sų šei­mi­nin­kai ne­bes­pė­jo nu­skin­ti ir su­val­gy­ti, juo­di ir bliz­gan­tys tar­si per­lų ka­ro­liai juo­die­ji ser­ben­tai, į sau­ją pra­šo­si mė­ly­nuo­jan­čios ši­lauo­gės.

„Ne­rei­kia bi­jo­ti len­kiš­kų ši­lauo­gių. Nors lie­tu­viai vis dar abe­jo­ja, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad jos au­ga ir de­ra pui­kiai, ypač 'Spar­ta­nas', 'Pat­rio­tas' ir pa­na­šios veis­lės. Pap­ras­tai jos yra iš­ves­tos ame­ri­kie­čių, skan­di­na­vų, tik au­gi­na­mos Len­ki­jo­je. O val­go­muo­sius saus­me­džius re­ko­men­duo­čiau rink­tis iš ru­siš­kų veis­lių“, – aiš­ki­na so­di­nin­kė.

Apie šim­tą veis­lių

Da­lia La­ba­naus­kie­nė sa­ko pir­miau­sia veis­les pa­tik­ri­nan­ti, nes gau­da­ma skie­pą nie­ka­da nė­ra ga­ran­tuo­ta, ką žmo­gui par­duos. Kai jau ski­na ir ra­gau­ja pir­muo­sius vai­sius ar uo­gas, ra­mia šir­di­mi dau­gi­na tu­ri­mą au­ga­lą.

Jos hek­ta­ro plo­to me­de­ly­ne au­ga apie šim­tas veis­lių vyš­nių, treš­nių, sly­vų, kriau­šių, per­si­kų, ne­kta­ri­nų, ab­ri­ko­sų, obe­lų, ser­ben­tų, ag­ras­tų bei ki­tų so­di­nu­kų. Vien ko­lo­ni­nių obe­lų, ku­rios pa­sta­rai­siais me­tais ta­po po­pu­lia­rios, yra apie dvi­de­šimt rū­šių. Jos ne­si­ple­čia į šo­nus, tad ne­rei­kia ge­nė­ti, be to, de­ko­ra­ty­vios, ga­li pa­puoš­ti so­dy­bą. Iš jų žmo­nės, kaip anks­čiau iš tu­jų, for­muo­ja tvo­ras. Ir kai­my­nams nė­ra ko pyk­ti, nes užau­gu­sios duo­da vai­sių iš abie­jų ka­mie­no pu­sių.

Treš­nių po­pu­lia­ru­mo ban­ga

Me­de­ly­no sa­vi­nin­kė tei­gia, kad kas­met ky­la nau­jos po­pu­lia­ru­mo ban­gos. Kar­tais ge­riau per­ka­mos vyš­nios, ypač ža­gar­vyš­nės, ku­rios yra sa­vi­dul­kės, gau­siai de­ra, tad klien­tų at­vyks­ta iš vi­sos Lie­tu­vos. Ne­se­niai skam­bi­no žmo­gus iš Mo­lė­tų, pa­no­ro ža­gar­vyš­nės ir dar ke­lių me­de­lių. Stun­gių so­di­nin­kė pa­si­tei­ra­vo, ne­gi nė­ra  ar­čiau, kur įsi­gy­ti, bet pir­kė­jas at­sa­kė no­rįs bū­ti tik­ras, ką per­kan­tis, pa­ma­ty­ti vie­tą, kur so­di­nu­kai au­ga. Ir at­va­žia­vo – 200 ki­lo­met­rų.

Šie­met, pa­žymi stun­giš­kė, ki­lo treš­nių po­pu­lia­ru­mas. Šios uo­gos di­de­lės, sal­džios, de­ser­ti­nės. Šal­dy­tos jos taip pat ne­pra­ran­da sal­du­mo kaip vyš­nios, ir la­bai de­ra su šam­pa­nu, pa­žymi D. La­ba­naus­kie­nė. O uo­gie­nė – tie­siog ne­pri­lygs­ta­ma, ypač, jei­gu vir­ta iš gel­to­nų­jų treš­nių. Ji įgau­na gin­ta­ro spal­vą. Tik ver­dant da­lį skys­čio rei­kia nu­pil­ti, kad la­biau su­tirš­tė­tų.

Vi­sa­da po­pu­lia­rios ir uk­rai­nie­tiš­kos veis­lės vyš­nios 'Ig­ruš­ka', jų uo­gos la­bai di­de­lės. Praė­ju­siais me­tais so­di­nin­kė pa­svė­rė, vie­na uo­ga bu­vo net 12-os gra­mų.

Dar­bas at­lie­ka­mas be­veik vien ran­ko­mis

Vi­lio­ja pir­kė­jus ir ab­ri­ko­sai, per­si­kai, ne­kta­ri­nai. Prieš dvi de­šim­tis me­tų jų be­veik nie­kur ne­bu­vo ma­ty­ti. Da­bar, anot D. La­ba­naus­kie­nės, lie­tu­viš­kos žie­mos ta­po ge­ro­kai švel­nes­nės, to­dėl šie vais­me­džiai pri­gy­ja, au­ga ir gau­siai de­ra. Maž­daug tre­čiai­siais me­tais nuo per­si­ko ga­li­ma pri­skin­ti ki­bi­rą vai­sių. Šie vais­me­džiai ne­pra­me­čiuo­ja, de­ra kas­met. Jiems ga­li pa­kenk­ti ne­bent la­bai di­de­li šal­čiai, jei žie­mą bū­tų – 35 laips­niai. Ta­čiau, anot so­di­nin­kės, kai pa­spir­gi­na 30 laips­nių šal­tu­kas, net vyš­nios iš­šą­la. O vie­nais me­tais yra bu­vę, kad net vi­sas kvar­ta­las žie­mi­nių obe­lų 'Bo­ga­tyr' iš­ša­lo.

Tad gam­ta ga­li daug pa­dė­ti ir taip pat – pa­kenk­ti. Nuo jos pri­klau­so ir so­di­nin­ko dar­bo rit­mas. Va­sa­rai per­si­ri­tus į ant­rą pu­sę vyks­ta so­di­nu­kų akia­vi­mas, tai yra – skie­pi­ji­mas, ku­ris trun­ka iki rugp­jū­čio 20–25 die­nos. Jei ly­ja lie­tus, tos die­nos „iš­kren­ta“, dirb­ti neį­ma­no­ma. Ka­dan­gi šie­met pa­kan­ka drėg­mės, žo­lė tarp so­di­nu­kų smar­kiai ve­ši. Per se­zo­ną ten­ka ra­vė­ti maž­daug pen­kis kar­tus.

O kur dar ge­nė­ji­mas, purš­ki­mas, pu­re­ni­mas. Ge­nint me­de­lius rei­kia iš­ma­ny­mo. Ne ten nu­pjau­si ar nu­kirp­si ša­ke­lę, ir me­dis ša­ko­sis ne­tin­ka­ma kryp­ti­mi. Ta­čiau dau­giau ge­ni­mi me­džiai gau­siau de­ra.

Be­veik vi­si dar­bai me­de­ly­ne at­lie­ka­mi tik ran­ko­mis. Tai rei­ka­lau­ja ne­ma­žai svei­ka­tos. O dar kiek­vie­ną so­di­nu­ką iš­ro­vus rei­kia su­pa­kuo­ti, pri­ka­bin­ti raš­te­lį su veis­lės pa­va­di­ni­mu, va­di­na­mą­jį „pa­są“. Po to lau­kia ke­lio­nės į mu­ges ar­ba tur­gų.

Daž­niau­siai ve­ža į Že­mai­ti­ją

Da­lią ir Re­mi­gi­jų La­ba­naus­kus vi­sa­da su­tik­si Vyš­nių fes­ti­va­ly­je, pa­va­sa­rio ir ru­dens mu­gė­se Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je, o daž­niau­siai jie ren­ka­si Že­mai­ti­jos kryp­tį – pre­kiau­ja Ma­žei­kiuo­se, Tel­šiuo­se, Skuo­de, Klai­pė­do­je.

Gal ten žmo­nės ge­riau per­ka? Ne, sa­ko so­di­nin­kė, tie­siog kiek­vie­nas vyks­ta į tam tik­rą re­gio­ną, kad ne­su­va­žiuo­tų vi­si par­da­vė­jai iš to pa­ties kraš­to. Stun­giuo­se yra ne vie­nas žmo­gus, tu­rin­tis me­de­ly­ną, to­dėl rei­kia pa­si­da­lin­ti.

Da­lia La­ba­naus­kie­nė pa­gal pro­fe­si­ją – so­di­nin­kys­tės ag­ro­no­mė. Bai­gu­si stu­di­jas pa­gal pa­sky­ri­mą 1987 me­tais at­vy­ko į Stun­gių so­di­nin­kys­tės ūkį ir pa­si­li­ko. Dir­bo ja­me apie dvi­de­šimt me­tų, po tru­pu­tį pro­fe­si­nes ži­nias pa­nau­do­da­ma ir sa­vo kur­ta­me me­de­ly­ne. Per tuos me­tus, kai už­sii­ma šiuo že­mės ūkio vers­lu, ne vie­nas klien­tas ne tik vi­są so­dą iš jos so­di­nu­kų įvei­sė, bet kai ku­rie jau ir spė­jo ant­rą kar­tą pa­so­din­ti, nes pa­pras­tai, ypač kau­la­vai­siai, ge­riau­siai de­ra iki 15 me­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

SODININKĖ: Da­lia La­ba­naus­kie­nė sa­vo au­gi­na­mų sly­vų der­lin­gu­mu skųs­tis ne­ga­li.

SO­DAS: Dai­lio­je ve­jo­je nu­si­drie­kia nau­jas šei­mi­nin­kų so­das.

ŠI­LAUO­GĖS: Ši­lauo­gės – di­de­lės, sal­džios ir vi­lio­jan­čios.

PA­NA­ŠU­MAS: Juo­dų­jų ser­ben­tų uo­gos pri­me­na juo­duo­sius per­lus.

RO­ŽĖS: Šiais me­tais iš Len­ki­jos so­di­nin­kė par­si­ve­žė skie­py­tų ro­žių, ku­rios krū­me­lis for­muo­ja­si ant aukš­to ko­to.

AKIA­VI­MAS: Akiuo­tos vais­me­džius žy­mi bal­tos juos­te­lės.

ME­DE­LY­NAS: Me­de­ly­nas uži­ma hek­ta­rą že­mės.

PRE­KĖS: So­di­nu­kai pa­ruoš­ti vež­ti į mu­gę ar tur­gų.