
Naujausios
Nuo savo sodo iki sodinukų verslo
Stungių kaimo (Joniškio rajonas) bendruomenės pirmininkė Dalia Labanauskienė sodinukų verslą pradėjo daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Pirma įkūrė nuosavą sodą, kuriame noko naujausių veislių obuoliai, slyvos, kriaušės, o tada gimė mintis gerų kaulavaisių ir sėklavaisių padauginti. Dabar šeima turi hektaro ploto medelyną, klientams gali pasiūlyti ne tik įprastų, bet ir pietų kraštų vaismedžių, šilauogių, o sodybai papuošti – rožių.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Šilauogių iš Lenkijos nereikia bijoti
Dalia ir Remigijus Labanauskai gyvena standartiniame Stungių kaimo daugiabutyje, o sodyboje, kur kabo tentas, skelbiantis apie medelyną, kuriasi sūnus Giedrius. Čia eilėmis dailioje vejoje nusidriekia naujas šeimininkų sodas, kuriame iš viso yra apie 70 veislių vaismedžių ir vaiskrūmių. Ką tik nunokusios pirmosios raudonos slyvos, ant žemės pabirę persikai, kurių visų šeimininkai nebespėjo nuskinti ir suvalgyti, juodi ir blizgantys tarsi perlų karoliai juodieji serbentai, į saują prašosi mėlynuojančios šilauogės.
„Nereikia bijoti lenkiškų šilauogių. Nors lietuviai vis dar abejoja, galiu pasakyti, kad jos auga ir dera puikiai, ypač 'Spartanas', 'Patriotas' ir panašios veislės. Paprastai jos yra išvestos amerikiečių, skandinavų, tik auginamos Lenkijoje. O valgomuosius sausmedžius rekomenduočiau rinktis iš rusiškų veislių“, – aiškina sodininkė.
Apie šimtą veislių
Dalia Labanauskienė sako pirmiausia veisles patikrinanti, nes gaudama skiepą niekada nėra garantuota, ką žmogui parduos. Kai jau skina ir ragauja pirmuosius vaisius ar uogas, ramia širdimi daugina turimą augalą.
Jos hektaro ploto medelyne auga apie šimtas veislių vyšnių, trešnių, slyvų, kriaušių, persikų, nektarinų, abrikosų, obelų, serbentų, agrastų bei kitų sodinukų. Vien koloninių obelų, kurios pastaraisiais metais tapo populiarios, yra apie dvidešimt rūšių. Jos nesiplečia į šonus, tad nereikia genėti, be to, dekoratyvios, gali papuošti sodybą. Iš jų žmonės, kaip anksčiau iš tujų, formuoja tvoras. Ir kaimynams nėra ko pykti, nes užaugusios duoda vaisių iš abiejų kamieno pusių.
Trešnių populiarumo banga
Medelyno savininkė teigia, kad kasmet kyla naujos populiarumo bangos. Kartais geriau perkamos vyšnios, ypač žagarvyšnės, kurios yra savidulkės, gausiai dera, tad klientų atvyksta iš visos Lietuvos. Neseniai skambino žmogus iš Molėtų, panoro žagarvyšnės ir dar kelių medelių. Stungių sodininkė pasiteiravo, negi nėra arčiau, kur įsigyti, bet pirkėjas atsakė norįs būti tikras, ką perkantis, pamatyti vietą, kur sodinukai auga. Ir atvažiavo – 200 kilometrų.
Šiemet, pažymi stungiškė, kilo trešnių populiarumas. Šios uogos didelės, saldžios, desertinės. Šaldytos jos taip pat nepraranda saldumo kaip vyšnios, ir labai dera su šampanu, pažymi D. Labanauskienė. O uogienė – tiesiog neprilygstama, ypač, jeigu virta iš geltonųjų trešnių. Ji įgauna gintaro spalvą. Tik verdant dalį skysčio reikia nupilti, kad labiau sutirštėtų.
Visada populiarios ir ukrainietiškos veislės vyšnios 'Igruška', jų uogos labai didelės. Praėjusiais metais sodininkė pasvėrė, viena uoga buvo net 12-os gramų.
Darbas atliekamas beveik vien rankomis
Vilioja pirkėjus ir abrikosai, persikai, nektarinai. Prieš dvi dešimtis metų jų beveik niekur nebuvo matyti. Dabar, anot D. Labanauskienės, lietuviškos žiemos tapo gerokai švelnesnės, todėl šie vaismedžiai prigyja, auga ir gausiai dera. Maždaug trečiaisiais metais nuo persiko galima priskinti kibirą vaisių. Šie vaismedžiai nepramečiuoja, dera kasmet. Jiems gali pakenkti nebent labai dideli šalčiai, jei žiemą būtų – 35 laipsniai. Tačiau, anot sodininkės, kai paspirgina 30 laipsnių šaltukas, net vyšnios iššąla. O vienais metais yra buvę, kad net visas kvartalas žieminių obelų 'Bogatyr' iššalo.
Tad gamta gali daug padėti ir taip pat – pakenkti. Nuo jos priklauso ir sodininko darbo ritmas. Vasarai persiritus į antrą pusę vyksta sodinukų akiavimas, tai yra – skiepijimas, kuris trunka iki rugpjūčio 20–25 dienos. Jei lyja lietus, tos dienos „iškrenta“, dirbti neįmanoma. Kadangi šiemet pakanka drėgmės, žolė tarp sodinukų smarkiai veši. Per sezoną tenka ravėti maždaug penkis kartus.
O kur dar genėjimas, purškimas, purenimas. Genint medelius reikia išmanymo. Ne ten nupjausi ar nukirpsi šakelę, ir medis šakosis netinkama kryptimi. Tačiau daugiau genimi medžiai gausiau dera.
Beveik visi darbai medelyne atliekami tik rankomis. Tai reikalauja nemažai sveikatos. O dar kiekvieną sodinuką išrovus reikia supakuoti, prikabinti raštelį su veislės pavadinimu, vadinamąjį „pasą“. Po to laukia kelionės į muges arba turgų.
Dažniausiai veža į Žemaitiją
Dalią ir Remigijų Labanauskus visada sutiksi Vyšnių festivalyje, pavasario ir rudens mugėse Joniškio žemės ūkio mokykloje, o dažniausiai jie renkasi Žemaitijos kryptį – prekiauja Mažeikiuose, Telšiuose, Skuode, Klaipėdoje.
Gal ten žmonės geriau perka? Ne, sako sodininkė, tiesiog kiekvienas vyksta į tam tikrą regioną, kad nesuvažiuotų visi pardavėjai iš to paties krašto. Stungiuose yra ne vienas žmogus, turintis medelyną, todėl reikia pasidalinti.
Dalia Labanauskienė pagal profesiją – sodininkystės agronomė. Baigusi studijas pagal paskyrimą 1987 metais atvyko į Stungių sodininkystės ūkį ir pasiliko. Dirbo jame apie dvidešimt metų, po truputį profesines žinias panaudodama ir savo kurtame medelyne. Per tuos metus, kai užsiima šiuo žemės ūkio verslu, ne vienas klientas ne tik visą sodą iš jos sodinukų įveisė, bet kai kurie jau ir spėjo antrą kartą pasodinti, nes paprastai, ypač kaulavaisiai, geriausiai dera iki 15 metų.
Autorės nuotr.
SODININKĖ: Dalia Labanauskienė savo auginamų slyvų derlingumu skųstis negali.
SODAS: Dailioje vejoje nusidriekia naujas šeimininkų sodas.
ŠILAUOGĖS: Šilauogės – didelės, saldžios ir viliojančios.
PANAŠUMAS: Juodųjų serbentų uogos primena juoduosius perlus.
ROŽĖS: Šiais metais iš Lenkijos sodininkė parsivežė skiepytų rožių, kurios krūmelis formuojasi ant aukšto koto.
AKIAVIMAS: Akiuotos vaismedžius žymi baltos juostelės.
MEDELYNAS: Medelynas užima hektarą žemės.
PREKĖS: Sodinukai paruošti vežti į mugę ar turgų.