Plyname lauke sukurtas grožis

Plyname lauke sukurtas grožis

Plyname lau­ke su­kur­tas gro­žis

Pa­ra­mo­čio kai­me (Kel­mės ra­jo­nas) gy­ve­nan­ti Ona Re­mei­kie­nė tu­ri du di­de­lius po­mė­gius: žie­mas lei­džia kry­že­liu siu­vi­nė­da­ma pa­veiks­lus, o kai tik su­šy­la oras, gra­ži­na erd­vios so­dy­bos ap­lin­ką.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ona ir Ed­var­das Re­mei­kiai Pa­ra­mo­ty­je gy­ve­na 21 me­tus.

„Ply­na­me lau­ke pra­si­dė­jo mū­sų gy­ve­ni­mas, gal da­bar ir sun­ku pa­ti­kė­ti“, – sa­kė mo­te­ris, ro­dy­da­ma se­ną, po įkur­tu­vių da­ry­tą nuo­trau­ką. Po tru­pu­tį erd­vi so­dy­ba pil­nė­jo įvai­rių au­ga­lų, gė­lių ir ak­me­nų.

O. Re­mei­kie­nė džiau­gė­si, jog vy­ras ne­truk­dė ir ne­truk­do jos po­mė­giui gra­žin­ti ap­lin­ką. Su drau­gu ūki­nin­kau­jan­tis Ed­var­das Re­mei­kis dir­ba apie tūks­tan­tį hek­ta­rų že­mės, to­dėl, pa­sak mo­ters, net ir la­bai no­rė­da­mas, ne­spė­tų jai pa­dė­ti. Tie­sa, di­des­nius, sun­kes­nius ak­me­nis iš lau­kų į so­dy­bą par­ga­be­na. O ma­žes­nius po­nia Ona par­si­ne­ša ar par­si­ve­ža ir taip sten­gia­si su­dė­ti, kad ak­me­nys vie­nas ki­tą lai­ky­tų. Sun­ku pa­ti­kė­ti, bet il­giau­sios ak­me­ni­nės tvo­ros tvir­čiau­siai lai­ko­si ir be ce­men­to.

„Pa­ti taip su­mąs­čiau. Daug ką su­mąs­tau. Pa­vyz­džiui, pa­ban­džiau ant dur­py­no ar­bū­zus au­gin­ti, ir­gi pa­vy­ko. „Įdar­bi­nau“ slie­kus, kad kom­pos­tą man pa­ga­min­tų. Ne­di­de­lį „prū­de­lį“ iš­si­ka­siau, su duk­ra dug­ną iš­ce­men­ta­vo­me, vy­ras ke­le­tą žu­ve­lių įlei­do. Ma­no gal­va, kaip bi­čių avi­lys, min­čių ir su­ma­ny­mų pil­na“, – šyp­so­jo­si.

Mo­te­riai ne tik pa­tin­ka dar­buo­tis ša­lia na­mų, bet ir anks­tų ry­tą ra­miai lau­ke pa­sė­dė­ti ar po pie­ve­lę pa­vaikš­čio­ti.

Au­ga­lų įvai­ro­vė so­dy­bo­je – di­de­lė. O. Re­mei­kie­nė di­džią­ją da­lį įsi­gy­ja, drau­gai do­va­no­ja. „Pro siū­lus ir pro au­ga­lus ne­ga­liu praei­ti“, – ti­ki­no mo­te­ris.

Siū­lų jai rei­kia siu­vi­nė­ti kry­že­liu. Ant na­mų sie­nų ka­bo ne vie­nas jos siu­vi­nė­tas pa­veiks­las.

Dau­giau­sia O. Re­mei­kie­nė siu­vi­nė­ja žie­mą. Siu­vi­nė­tus pa­veiks­lus yra do­va­no­ju­si , jos dar­bai de­monst­ruo­ti ir pa­ro­do­se.

„Vis ne­pri­si­ruo­šiu, nors ir se­niai ke­ti­nu, nu­vež­ti sa­vo siu­vi­nė­tų pa­veiks­lų į Vai­kų na­mus. Gal kas ir siu­vi­nė­ji­mu su­si­do­mė­tų?“ – svars­tė.

Mo­te­ris mo­ka ner­ti vą­še­liu. Ant sta­lo – dai­li stal­tie­sė, ku­rią nė­rė gal po­rą mė­ne­sių. Ta­čiau il­giau­siai Ona Re­mei­kie­nė nė­rė lo­va­tie­sę – pra­dė­jo dar sū­nui ne­gi­mus, o bai­gė, kai jam su­ka­ko 19 me­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

JAU­KU­MAS: Pa­ra­mo­ty­je su vy­ru Ed­var­du Re­mei­kiu dau­giau kaip du de­šimt­me­čius gy­ve­nan­ti Ona Re­mei­kie­nė sa­kė, jog so­dy­bos ap­lin­ką gra­ži­na dėl sa­vęs.

AK­ME­NYS: Onos ir Ed­var­do Re­mei­kių so­dy­bą Pa­ra­mo­ty­je ga­li­ma va­din­ti ak­me­nų ka­ra­lys­te.

SIU­VI­NĖ­JI­MAS: Ona Re­mei­kie­nė yra kry­že­liu iš­siu­vi­nė­ju­si daug pa­veiks­lų.