Seksologas A. Erilis: „Pora yra mitas“

Sek­so­lo­gas A. Eri­lis: „Po­ra yra mi­tas“

Aras MA­SIU­LIS

Gy­ve­ni­mas po­ro­je iš es­mės yra kul­tū­ros reiš­ki­nys. Jis ne­sup­rog­ra­muo­tas žmo­gaus pri­gim­ty­je. Ma­ža to – mū­sų pa­są­mo­nė ne­pa­si­žy­mi po­lin­kiu į iš­ti­ki­my­bę. Taip tei­gia ži­no­mas pran­cū­zų psi­choa­na­li­ti­kas, sek­so­lo­gas, kny­gų au­to­rius Ale­nas Eri­lis (Al­lain He­ril).

Iš­ti­ki­my­bė – tai pa­si­rin­ki­mas. Kaip ir gy­ve­ni­mas su vie­nu par­tne­riu. Kaip šei­ma. Jei­gu mes iš­si­rin­ko­me sau po­rą, tai vi­sai ne­reiš­kia, kad dau­giau ne­be­jau­si­me trau­kos ki­tam žmo­gui. Rei­ka­las tas, kad, gy­ven­da­mi su kuo nors kar­tu, mes kas­kart pa­si­ren­ka­me jį – ne­tgi ta­da, kai gy­ve­ni­mas su­da­ro ki­tas ga­li­my­bes kur­ti ki­tus san­ty­kius.

Aukš­tu­mos ir nuo­ly­džiai

Bet ku­rių san­ty­kių pra­džio­je mes pa­ti­ria­me la­bai stip­rų po­trau­kį ki­tam žmo­gui. Tai yra ge­rai – juk bū­tent ši trau­ka yra vie­na iš svar­biau­sių suar­tė­ji­mo prie­lai­dų. Ji su­da­ro ga­li­my­bę ei­ti to­liau. Ta­čiau po­trau­kis ne­bū­na nuo­la­ti­nis ir to pa­ties in­ten­sy­vu­mo.

Vi­siš­kai na­tū­ra­lu, kad bend­ro gy­ve­ni­mo pro­ce­se, ypač 2-3 me­tais, trau­ka su­si­lpnė­ja, o gal net pra­dings­ta vi­siš­kai. Kai ku­rie žmo­nės to iš­si­gąs­ta ir ima ieš­ko­ti nau­jo par­tne­rio, siek­da­mi iš­gy­ven­ti to­kius pat stip­rius jaus­mus, ko­kius bu­vo pa­ty­rę anks­čiau.

Ar tai išei­tis? Jau­nuo­liui – gal­būt taip, ta­čiau bran­džiam žmo­gui ver­ta su­si­mąs­ty­ti: ar aš su­ge­bu iš tik­ro my­lė­ti?

Anot A. Eri­lio, san­ty­kių rai­do­je vi­suo­met rei­kė­tų at­skir­ti mei­lę nuo po­trau­kio. Mei­lė – kons­tan­ta, o po­trau­kis – ne­pas­to­vus dy­dis. Mū­sų pa­ti­ria­ma ki­to žmo­gaus trau­ka pe­rei­na ir aukš­tu­mas, ir nuo­ly­džius – tai kaip ame­ri­kie­tiš­ki kal­ne­liai. Svar­bu iš­mok­ti neiš­si­gąs­ti: po­trau­kio vy­rui ar žmo­nai nu­slū­gi­mas – ne ka­tast­ro­fa, o stip­rūs po­jū­čiai ki­to žmo­gaus at­žvil­giu – lai­ki­nas reiš­ki­nys.

San­ty­kiai bai­gia­si ne ta­da, kai mes ne­be­jau­čia­me po­trau­kio par­tne­riui, sa­ko psi­choa­na­li­ti­kas. Jų ne­bė­ra ta­da, kai tam­pa­me tam žmo­gui abe­jin­gi. Jei­gu jums ne­bes­var­bu, kas vyks­ta su jū­sų žmo­na ar vy­ru, tai ir yra tik­ra­sis fi­na­las.

Įveik­da­ma kri­zę – kai po­trau­kis su­si­lpnė­jęs ar­ba din­gęs vi­sai, po­ra at­si­re­mia į mei­lę, nes tik jo­je ga­li ras­ti vil­tį. Bū­tent ši vil­tis lei­džia at­lai­ky­ti nuo­slū­gį, ne­da­rant iš jo ka­tast­ro­fos ir ne­prii­mant jo kaip ne­pa­tai­so­mos pa­dė­ties.

Kai dings­ta trau­ka, mei­lė pra­de­da sa­vo dar­bą.

Kai mes iš tik­rų­jų my­li­me, ga­li­me pa­sa­ky­ti: „Aš ga­liu be ta­vęs ap­siei­ti, bet aš my­liu ta­ve.“ Šie žo­džiai ro­do jaus­mų au­to­no­mi­ją ir bran­dą.

Tu­rė­ji­mas ir val­džia

Vie­nas iš po­ros gy­ve­ni­mą griau­nan­čių as­pek­tų yra ko­va dėl val­džios. Tai daž­na is­to­ri­ja, kai vie­nas iš par­tne­rių ban­do įvai­riai do­mi­nuo­ti ki­to at­žvil­giu: šiurkš­čia jė­ga, su­men­ki­ni­mu, nu­ver­ti­ni­mu, kont­ro­le. Bū­na, kad vie­na pu­sė są­mo­nin­gai per­duo­da ki­tai at­sa­ko­my­bę už sa­ve ir lais­vę: „Jei­gu mes kar­tu, tu pri­va­lai dėl ma­nęs da­ry­ti tą ir tą...“ To­kie jė­gos žai­di­mai nai­ki­na tik­rą ar­tu­mą, ke­lia įtam­pą ir pyk­tį.

At­si­da­vi­mas ar­ba prie­šiš­ku­mas ki­to at­žvil­giu – tai taip pat pa­si­rin­ki­mas. Kaip ir spren­di­mas gy­ven­ti po­ro­je, kur­ti šei­mą. Kaip iš­ti­ki­my­bė. Mes jį pa­da­ro­me sa­vo vi­du­je. Ir tuo­met ar­ba ei­na­me link par­tne­rio, ar­ba nuo jo nu­si­grę­žia­me.

Mes tu­ri­me tik dvi ga­li­my­bes: ar­ba už­val­dy­ti ki­tą, ar­ba su­dė­ti gink­lus ir lik­ti pa­žei­džia­mi – t. y. priim­ti ki­tą to­kį, koks jis yra.

Tam, kad ga­lė­tum bū­ti pa­žei­džia­mas, rei­kia kur kas dau­giau jė­gų, ne­gu nuo­lat gink­luo­tam bu­dė­ti, sau­giai už­si­da­rius už­grob­to­je te­ri­to­ri­jo­je.

Val­džia san­ty­kiuo­se – tai vie­nas iš as­pek­tų, vei­kian­čių trau­kos di­na­mi­ką, ta­čiau to­li gra­žu ne vie­nin­te­lis.

Su­lė­ti­ni­mo me­to­das

Psi­choa­na­li­ti­kas A. Eri­lis sa­vo kon­sul­tuo­ja­moms po­roms siū­lo pra­kti­kuo­ti „su­lė­ti­ni­mo me­to­dą“.

Kai il­gai gy­ve­ni su žmo­gu­mi, san­ty­kiuo­se pa­si­reiš­kia daug ste­reo­ti­pi­nių, for­ma­lių veiks­mų. Pa­vyz­džiui, kar­tu pie­tau­da­mi for­ma­liai pa­pra­šo­me pa­duo­ti duo­nos – tuo me­tu ste­bei­ly­da­mie­si į te­le­vi­zo­rių. Ne­be­ma­to­me to, ku­ris ša­lia. Tas pa­ts vyks­ta ir mie­ga­ma­ja­me: ne­bė­ra tik­ro švel­nu­mo, tik „for­ma­lios“ gla­mo­nės. My­lė­tis tam­pa įpro­čiu, ir taip pa­laips­niui pra­ran­da­me trau­ką.

Sek­so­lo­gas pa­ta­ria my­lė­tis „su­lė­tin­tai“ – t. y. są­mo­nin­gai mė­gau­jan­tis kiek­vie­nu ju­de­siu, kiek­vie­nu pri­si­lie­ti­mu, su­tei­kiant jiems pra­smę, pa­jau­čiant vi­sas emo­ci­jų spal­vas. Lies­ki­te ki­tą lė­tai, švel­niai, žiū­rė­ki­te į akis.

Kad pa­ža­din­tu­mė­te už­ge­su­sį po­trau­kį (jei­gu tik my­li­te), ven­ki­te for­ma­lių, įpras­tų šio pro­ce­so ri­tua­lų, su­tei­ki­te jiems nau­ją ko­ky­bę.

San­ty­kių kri­zę įveik­ti tu­ri steng­tis abu par­tne­riai.

Anot A. Eri­lio, čia svar­biau­sia – bū­ti są­jun­gi­nin­kais, o ne prie­ši­nin­kais, ku­rie te­su­ge­ba prie­kaiš­tau­ti vie­nas ki­tam, jog vis­kas klo­ja­si ne taip, kaip tu­rė­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.